Iš trenerio karjerą baigusio Romualdo gyvenimo stalo tenisas nesitraukia: toliau rengia varžybas ir stebina žmones savo 7800 kamuoliukų kolekcija

Gyvenu dar tenisu, jis visas mano gyvenimas, negaliu nuo jo pabėgt, – neslepia buvęs stalo teniso žaidėjas, treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas Romualdas Franckaitis. Ne vieną dešimtmetį Joniškio jaunimo sportiniam ugdymui paskyręs vyras LRT RADIJUI sako tiesiai – buvo tiek pasinėręs į stalo tenisą, kad nė nepastebėjo, kaip sulaukė 80-ties. 

Trenerio karjerą baigė būdamas 79-erių

Romualdo meilė stalo tenisui gimė dar mokyklos laikais. Tuo metu jokių kitų pramogų nebuvo, – prisimena vyras, todėl jam ir jo broliui dvyniui Vincui, taip pat susižavėjusiam šia sporto šaka, mokykloje stovėjęs stalo teniso stalas atrodė tarsi iš aukso nulietas. Vis dėlto prie jo pažaisti broliams nelabai pavykdavo.

„Iki pat 23 val. išlaukdavom, negaudavom nė vieno seto sužaist su broliu. Su ašarom grįždavom namo, (...) kiek mes ten kankinsimės po pamokų. Valytoja tokia Tamulienė su šluota vydavo mus lauk, sakydavo: „Gana, vyrai, aš turiu eit pamiegot truputį, ne tik jūs vieni“, – prisiminimais dalinasi joniškietis.

Negalėdami stalo teniso pažaisti mokykloje, paaugliai sumąstė tą daryti namuose: iš medžio išsidrožė raketes, suguldė ant skrynios lentas, kad išeitų kažkas panašaus į stalą. Po kurio laiko, pasitreniravęs namie, Romualdas pateko į mokyklos rinktinę, vėliau, įstojęs į Kauno politechnikos institutą, – ir į antrąją KPI rinktinę.

Dalyvaudamas Kauno pirmenybėse, vyras ne kartą pateko į geriausių stalo tenisininkų šešioliktuką. Visgi daug aukštesnių pasiekimų Romualdui per gyvenimą pavyko pasiekti kaip treneriui.

„Turiu tokių pasiekimų, bet pagrindinėse varžybose, Lietuvos čempionate nedalyvavau. Dabar mano išugdyti vaikai yra pasiekę daug gražesnių rezultatų: jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionai, suaugusiųjų čempionatų medalininkai. Smagu, kad tą mano blogesnį žaidimą perėmė kiti ir padarė jį gražesnį“, – sako laidos „Už Vilniaus“ herojus.

Nors Romualdas šiemet atšventė garbingą 80 metų jubiliejų, savo trenerio karjerą jis užbaigė dar tik pernai. Joniškio jaunimo sportiniu ugdymu vyras užsiėmė nuo pat 1995-ųjų, todėl padėti tašką buvo itin sunku. „Atidaviau viską, ką mokėjau, bet ateina laikas, kai tavo judesiai pasidaro nebe tokie greiti, o stalo tenise to reikia“, – neslepia pašnekovas.

Be to, kad uoliai treniravo jaunuosius joniškiečius, Romualdas užsitikrino ir tarptautinės kategorijos teisėjo vardą. Iš pradžių teisėjavęs pavienėse Sovietų Sąjungoje organizuotose tarptautinėse varžybose, vėliau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Romualdas ir pats dažnai vykdavo į užsienyje rengiamus čempionatus.

Teisėjaudavo Romualdas kartu su broliu Vincu – tuo pačiu, su kuriuo kadaise išsidrožė medines raketes ir žaidė namuose. Brolius dvynius į varžybas dažnai kviesdavosi kartu: laidos herojus juokiasi, kad žmones sudomindavo jų fizinis panašumas. Dėl jo vyrams yra tekę papulti ir į gana juokingas situacijas.

„Vincas vienas, savarankiškai 1994 metais išvažiavo į Japoniją, į pasaulio jaunimo čempionatą. (...) Vėliau, 1996 metais, mes su juo važiavome teisėjauti į čempionatą Norvegijoje. Ateinu vienas, japonės mane kaip apspito, pradėjo kažką gražiai, maloniai sakyt. Aš galvoju, ko jos nori, aš gi jų nepažįstu. Tuo momentu per kitas duris ateina Vincas. Tos japonės kaip pantomimos teatre pakėlė rankas, išplėtė akis, žiūri, kad dar vienas, panašus į tą, su kuriuo jos Japonijoj susidraugavo“, – juokiasi Romualdas.

Turi sukaupęs 7800 kamuoliukų kolekciją

LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ Romualdas pasakoja, kad per ilgus metus, kuomet sukosi stalo tenise, buvo įgyvendintas ne vienas reikšmingas pokytis, siekiant padaryti šią sporto šaką patrauklesnę žmonėms. Viena iš priežasčių, kodėl šis sportas tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje nėra labai populiarus, yra tai, kad jį sunku rodyti per televiziją – kameros tiesiog nesugaudo greitai lakstančio kamuoliuko.

„Kamuoliuką žaidėjai skraidina taip greitai, kad žiūrovas gali tik mojuoti galvelę, jis to kamuoliuko nemato. Dėl to buvo padidintas kamuoliuko skersmuo 2 milimetrais – nuo 38 iki 40-imt. (...) Po to buvo padaryta danga tokia tamsiai raudonos spalvos, kad kuo labiau atsispindėtų kamuoliukas, kad žiūrovas geriau matytų. Manoma, kad ateity bus ir 44 milimetrų kamuoliukai, kadangi sportininkai greitai apsipranta ir jie vėl juos šaudo kaip sviedinukus“, – aiškina pašnekovas.

Vyras sako prisimenantis tą metą, kada buvo įvesti dabar naudojami 40 milimetrų skersmens kamuoliukai. Netyčiomis gavosi taip, kad jie su broliu ir buvo pirmieji, pradėję tokius kamuoliukus naudoti Lietuvoje.

„1997 metais mes su broliu teisėjavome pasaulio čempionate Mančesteryje. Žiūrim – praėjime kampe padėtos kamuoliukų dėžės. Visi pasižiūrėjo ir numetė, o mes su broliu pasidėjome sau. Parsivežėme tų kamuoliukų ir, pasirodo, 2000 m. paskelbė, kad bus žaidžiama su tais kamuoliukais. Tai mes pirmieji Lietuvos surengėme stalo teniso čempionatą su tais kamuoliukais, kuriuos parsivežėme iš Anglijos“, – džiaugsmo neslepia vyras.

Nors trenerio ir tarptautinio teisėjo karjerą jau pabaigė, savęs paprastu stalo teniso stebėtoju Romualdas tikrai nelaiko: pats neretai pamušinėja kamuoliuką, praveda varžybas, Joniškio komandas palydi į šalies čempionatus, apie stalo tenisą rašo knygas. „Gyvenu dar tenisu, jis mano visas gyvenimas. Aš negaliu nuo jo pabėgti“, – neslepia pašnekovas.

Kad stalo tenisui LRT RADIJO pašnekovas vis dar atsidavęs visa siela, liudija ir jo kruopščiai prižiūrimas stalo teniso muziejus, kurį Joniškio centre įkūrė 2009 m. Pats ryškiausias eksponatas čia – 7800 kamuoliukų kolekcija.

Kamuoliukus Romualdas pradėjo rinkti dar 1965 m., užsikrėtęs vieno latvių kolekcionieriaus pavyzdžiu. Per sekančius 20 metų vyrui pavyko surinkti 180 kamuoliukų. „Galvojau, koks aš erelis, niekas tiek neturi“, – sako pašnekovas. Visgi 1989 m. nuvykęs į pasaulio stalo teniso čempionatą Dortmunde suprato, kaip stipriai klydo.

„Ten olandų kolekcionierius demonstravo 1563 kamuoliukus. (...) Neišėjau aš iš to kambario, kur buvo kamuoliukai, vaikščiojau ratais. Jis priėjo, uždėjo ranką ant peties, klausia: (...) „Ar jūs irgi kolekcionierius mėgėjas?“ Sakau: „Taip, aš taip pat renku kamuoliukus, turiu 180-imt, man net nepatogu, [kad tiek mažai]“. Jis paėmė dėžutę ir man 50 kamuoliukų iš karto padovanojo, paprašė, kad atsiųsčiau kamuoliukų iš Lietuvos“, – prisimena Romualdas.

Garbingo amžiaus sulaukęs buvęs stalo teniso treneris vietoje neužsisėdi ir dabar: kiekvieną dieną mankštinasi, vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, tvarko muziejų, surašinėja eksponatus, rengia varžybas, aprašo jas spaudai, planuoja išleisti daugiau knygų. Visą gyvenimą įtemptu grafiku dirbęs treneris sako per savo veiklas nė nepastebėjęs, kaip greitai sulaukė senatvės.

„Kai pagalvoju, kad man 80-imt, aš nustembu – kaip galėjo taip būti, kad aš nepajutau, kad man jau 80 metų? Tai va kame bėda yra, galvoju – kodėl aš tokį sudėtingą tvarkaraštį turėjau? Taip greitai viskas prabėgo.

(...) Kai Lietuvos televizija nufilmavo mano kolekciją, mane pavadino senjoru. Man taip kažkaip nejauku pasidarė, kad pažįstami išgirdo, kad aš senjoras, – juk dar neblogai jaučiuosi, dar judu. Klausiu žmonelės, o ji sako: „Ko tu jaudiniesi, tu gi esi senjoras“. Aš nenoriu prisipažint, suprantat. Galvoju, kad dar kažką reikia daryt“, – atvirauja pašnekovas.

Visos istorijos apie stalo teniso žvaigždę Romualdą Franckaitį klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.