Iš misijos Turkijoje grįžusi medikė: tokios patirties neįgysi jokiose pratybose, nors ir jų Lietuvoje trūksta

„Visi pasiilgome savo artimųjų, maisto, dušo ir lovos. Nusileidome iki primityvių norų, kurių nevertini ir prie kurių natūraliai pripranti, bet pradedi iš naujo vertinti, kai pamatai, kad kažkas to neturi ir greit neturės“, – neslėpė Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) gydytoja Greta Beinaravičiūtė. 

Kartu su dar keturiais kolegomis – Kauno miesto GMPS medikais ir paramedikais – bei Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda (LERT) G. Beinaravičiūtė ką tik grįžo namo iš nuo stipraus žemės drebėjimo nukentėjusios Turkijos. Lietuvių komanda nuo vasario 10-osios atliko paieškos ir gelbėjimo darbus Adijamano mieste.

Prieš keletą dienų čia dirbo 21 tarptautinės paieškos ir gelbėjimo griuvėsiuose komanda, o pastarosiomis dienomis darbus tęsė 17 komandų. Iš viso tokių komandų Turkijoje po žemės drebėjimo buvo apie 90. Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komandos iš sugriuvusių pastatų ištraukė 7 žuvusiųjų kūnus. Kauno miesto GMPS darbuotojai nelaimės vietoje teikė būtinąją medicininę pagalbą vietiniams ir gelbėtojams.

Su LRT.lt pašnekove G. Beinaravičiūte kalbėjomės jai ir kitiems lietuvių gelbėtojų komandos nariams esant Stambule, belaukiant skrydžio į Lietuvą.

Pasak pašnekovės, kartu su kolegomis ji puikiai žinojo, kur vyksta, todėl nuo pirmosios dienos Turkijoje visa komanda įsivažiavo į naują rutiną. „[Greit įsivažiavome] į tą gyvenimą lauke, palapinėje, dušo nebuvimą. Visi žinojome, kur važiuojame, ko važiuojame ir kokius bus sąlygos“, – pasakojo Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) gydytoja.

Iš viso į Turkiją vyko 5 Kauno miesto GMPS darbuotojai. Jie buvo LERT komandos dalis, turėjusi užtikrinti būtinąją medicinos pagalbą tiek vietiniams gyventojams, tiek gelbėjimo darbus atliekantiems žmonėms.

„Mūsų komanda, t. y. penki medikai, važiavo teikti medicininės pagalbos (arba iš griuvėsių ištrauktiems gyviems vietiniams gyventojams, arba gelbėtojams, jeigu kas nors atsitiktų) – tą ir darėme. Visą laiką ten dirbome trimis pamainomis. Visą laiką po 2–3 medikus budėjome įvykio vietoje, laukėme, kol bus reikalinga mūsų pagalba. Ačiū Dievui, tos pagalbos saviškiams nereikėjo daug. Buvo tik smulkių incidentų. Kadangi dirbama sudėtingomis sąlygomis, kai labai daug dulkių, teko plauti akis, buvo susižalojęs šuo (gelbėtojas, ieškantis griuvėsiuose žmonių). Buvo keletas vietinių pacientų, bet irgi su paprastais negalavimais: galvos, skrandžio skausmais“, – apie savaitę trukusios misijos Turkijoje kasdienybę papasakojo ten dirbusi medikė.

Anot jos, visą savaitę buvo „budėjimo režimas“, tačiau ekstremalių patirčių jie išvengė.

„Kadangi nesame gelbėtojai ugniagesiai, į įvykio vietą atlikti pačių gelbėjimo darbų nelindome. Ten yra tikrai pavojingos vietos, kur reikia būti specialiai mokytam ir turėti supratimą, kaip dirbti“, – pridūrė pašnekovė.

Kartu su kitų šalių medikais ir gelbėtojais komanda iš Lietuvos buvo apsistojusi viename iš tragedijos paženklintų miestelių. „Buvome įsikūrę apleistoje mokykloje. Išsiskleidę savo palapines, turėjome palapinę pavalgyti, lengvam dušui, t. y. vandens iš dėžės. Taip ir gyvenome. Realiai gyvenome palapinėje“, – juokėsi G. Beinaravičiūtė.

Ne vienerius metus Kauno miesto GMPS dirbanti medikė gelbėjimo misijoje užsienyje buvo pirmą kartą. Anot jos, realybė yra visiškai kitokia, nei matome nuotraukose ar televizijos reportažuose.

„Aišku, mes žinojome, kur važiuojame. Bet patirtis yra neįkainojama. Pamatyti tuos vaizdus, pajausti, kaip gyvena vietiniai... Visų emocijų, kurias jaučiame, dar turbūt nespėjome sukramtyti. Vis dar esame Turkijoje (pokalbis vyko vasario 15 d. – LRT.lt). Bet po truputį, nuslūgus adrenalinui, ateina nuovargis“, – kalbėjo Turkijoje buvusi gydytoja, pridūrusi, jog tiek ji, tiek kolegos neabejoja: jeigu tik reikėtų, tikrai važiuotų į Turkiją dar kartą.

Pasak G. Beinaravičiūtės, stichijos rūstybę išgyvenę vietiniai nustebino empatija. „Visi jų namai sugriauti, tad likę gyvi gyvena, kaip išmano: palapinėse, kai kurie tiesiog gatvėje susikuria laužą ir prie jo būna, kas dar turi nesugadintus automobilius, gyvena juose. Nuotaikos, natūralu, liūdnos, slogios. Nedidelė dalis jau sulaukė žinių apie savo artimuosius, kiti dar tik laukia kūnų. Nepaisant to, vietiniai gyventojai labai rūpinasi gelbėtojais. Tas iš tiesų nustebino. Patys nieko neturėdami, praradę namus, artimuosius, visada rūpinasi, ar esame pavalgę, atneša arbatos, bandelę, eidami pro šalį siūlo cigaretes. Jie susitelkę ir vieni kitiems padėti, ir pasirūpina gelbėtojais“, – pasakojo lietuvė.

Padėti tragediją patyrusiai Turkijai atvyko gelbėtojai ir medicinos darbuotojai iš įvairių šalių. LRT.lt pašnekovės teigimu, vietovėje, kur buvo įsikūrę lietuviai, jie petys petin dirbo su čekais, lenkais, bangladešiečiais, prancūzais, danais.

„Dalį turbūt ir pamiršau išvardinti, ten tikrai daug šalių yra susibūrę“, – pastebėjo G. Beinaravičiūtė, pridūrusi, jog dauguma ten suvažiavusių komandų turėjo specialų pasiruošimą, kaip dirbti esant stichinėms nelaimėms.

Tinkamas pasirengimas masinėms nelaimėms turėtų būti valstybės reikalas

„Lietuvoje nebūna žemės drebėjimų, didelių potvynių, uraganų, taifūnų. Iš esmės esame labai patogioje vietoje, bet tikriausiai todėl per mažai kalbame apie tai, kas būtų, jeigu nutiktų kažkas panašaus Lietuvoje. Natūralu, kad į pačių medikų ruošimą žinių apie tokius dalykus (stichines nelaimes) įeina labai mažas procentas [medžiagos]. O tam, kad mokėtume reaguoti, elgtis, neužtenka tik teorinių žinių. Tam reikia ir pratybų, praktinių patirčių, kurias galėtume bent jau kas kelerius metus atnaujinti. Tokios komandos, kurios būtų apmokytos [ir galėtų, esant reikalui, mokyti kitus], reikalingos ir pas mus“, – savo nuomonę išsakė iš Turkijoje vykusios gelbėjimo misijos grįžusios lietuvių komandos narė.

Šiuo metu tuo užsiima pačios įstaigos ar organizacijos, tačiau reikėtų ir bendros valstybės strategijos, sako pašnekovė.

„Dabar matome daug mažų iniciatyvų. Kai kurios įstaigos, pavyzdžiui, Kauno miesto GMPS, pačios organizuojasi, pavyzdžiui, masinių nelaimių atvejų gelbėjimo mokymus. Tačiau tai turėtų būti ir valstybės strategija, kad bent jau būtų būrys žmonių, kurie nuolatos atnaujina žinias, tokia komanda, kuri būtų pasiruošusi ir išvykti, ir atlikti pareigas Lietuvoje, [jei nutiktų tokia nelaimė]“, – sakė Kauno miesto GMPS medikė, prisiminusi, jog teorinių mokymų metu įgytas žinias kauniečiai turėjo progą pritaikyti praktikoje pernai spalį Jonavoje įvykusiame didžiuliame gaisre.

Tąkart degė šiame mieste esantys senelių globos ir slaugos namai, kuriuose gyvena ir dirba beveik 100 įvairaus amžiaus žmonių. Kartu su ugniagesiais gelbėtojais vietoje dirbę Kauno m. GMPS medikai pirmą kartą panaudojo neseniai įsigytą ir kol kas vienintelį Lietuvoje turimą masinėms nelaimėms skirtą reanimobilį.

„Į Turkiją mes vykome kartu su Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo komanda (LERT). Jie tikrai turėjo daugiau pratybų ir ruošėsi tokiems atvejams kaip Turkijoje. Tačiau, kaip ir mes, pirmą kartą išvyko ir realiai, o ne pratybose, atliko gelbėjimo darbus“, – sakė pašnekovė.

LRT.lt primena, jog stiprūs požeminiai smūgiai teritoriją Turkijoje ir Sirijoje sudrebino vasario 9 d. Praėjus daugiau kaip savaitei po žemės drebėjimo, Turkijos ir Sirijos pasienio regione žuvusiųjų skaičius viršijo 40 000.