Iš lošimų liūno išlipęs Konstantinas: kiekvienas lošėjo dugnas yra vaflinis – pralūžta vos tik jį pasiekus

„Lošėjai dugno neturi, jeigu lošėjui dugnas ir yra, jis – vaflinis“, – sako Konstantinas Liudvinavičius. Kad išbristų iš priklausomybės liūno, vyrui tų dugnų teko pramušti net penkis. Netekęs namų, apvogęs savo šeimą ir apie savižudybę galvojęs tautietis pasveiko pakliuvęs į kunigo vadovaujamą priklausomų asmenų bendruomenę, kur gyveno griežtu dienos režimu.

Dabar laidos „Nepriklausomybės“ herojus – kaip niekad laimingas, o lošimų metu patirtą euforiją jam pakeičia žvejyba.

Kad gautų pinigų, manipuliuodavo savo artimaisiais

Lošimai Konstantino gyvenime atsirado sulaukus 18–19 metų. Tuomet per vieno draugo gimtadienį jis prisėdo prie automato ir išlošė pačią pirmąją savo gyvenime pinigų sumą. Bičiulis, stovėjęs šalia, paragino Konstantiną laimėtus pinigus iš karto nusiimti, tačiau vyras nesuprato, kodėl turėtų tą daryti, – patirta euforija jį skatino žaisti toliau.

„Žlugdantys lošimai“, kaip juos įvardija laidos herojus, prasidėjo, kai vyrui buvo 22–23-eji metai. Gyvendamas Anglijoje, Konstantinas su draugu mėgdavo rūkyti žolę. Kai jai pritrūkdavo pinigų, vyrai eidavo jų išlošti. Taip tautietis gyveno kitus 2–3-ejus metus. Vėliau paaukštino Konstantino pareigas ir perkėlė į naktinę pamainą. Būtent tada jo potraukis lošti ir įsismarkavo.

„Prisimenu, su kolega nuėjome į kazino penktadienį, po algos. (...) Prisigėriau, išlošiau tikrai didelę pinigų sumą ir tą sekundę supratau, kad viskas – radau vietą, kur aš galėjau papildomai uždirbti.

Po savaitės į kazino jau važiavau vienas ir pirmą kartą pralošiau visą savo atlyginimą. Su kiekvienu atlyginimu taip būdavo – ateidavo pinigai penktadienį 8 val. ryto, o penktadienį vakare jau skambindavau draugams skolintis pinigų“, – atvirauja tautietis.

Konstantinas prisimena, kad kartą jam buvo suplyšę batai, bet naujus jis įsigijo tik po kelių mėnesių. Nors vyras kasdien kulniuodavo sporto prekių parduotuvės link, pakeliui jis pamatydavo ne vieną kazino, o pro juos praeiti nesugebėdavo.

„Tokia paprasta mintis paveikė: kam man pirkti vieną porą batų, jei galiu nusipirkti už tą pačią kainą dvi poras batų? Tiesiog reikia į bukius užeiti. (...) Būdavo, išloši antrą porą batų, vėl mintyse: tai kam dvi poros batų, jei gali turėt keturias poras batų? Tai buvo normalu. Tik po 3 mėnesių nusipirkau naujus batus“, – pasakoja Konstantinas.

Pašnekovas neslepia, kad prireikus pinigų jis manipuliuodavo savo artimaisiais: atrasdavo jų silpną vietą, per kurią žmones paspausdavo, kad šie jo pasigailėtų ir padėtų finansiškai. Apie tikrąją savo problemą jis šeimai ir draugams nesakė.

„Pavyzdžiui, mama myli mane, aš esu vienintelis sūnus šeimoj. Tai aš paskambinu jai į Lietuvą ir sakau: „Mama, mane apvogė, man reikia pinigų.“ Na, ji manęs gaili ir siunčia man pinigų. Lygiai taip pat draugui sakau: „Aš pamečiau piniginę, man reikia važiuoti su drauge susitikti, einu į pasimatymą.“ (...) Jis supranta, kad turi man padėti, ir paskolina man pinigų“, – aiškina laidos „Nepriklausomybės“ herojus.

Sulaukdavo pagalbos, bet ir vėl atkrisdavo

Konstantinas pasakoja, kad lošdamas dugną buvo pasiekęs net keletą kartų. Po kiekvieno iš jų atrodydavo, kad viskas, blogiau būti negali, tačiau vis dėlto būdavo.

„Tas momentas, kada aš buvau išmestas iš namų, jau kažkam turėtų būti dugnas. Miega žmogus oro uoste, prausiasi oro uosto tualetuose, renka cigarečių nuorūkas tam, kad parūkytų, o maistą vagia iš parduotuvių. Čia, atrodo, viskas. Antras dugnas, kai sulaikymo įstaigoje sėdi – esi sulaikytas dėl to, kad vagi maistą iš parduotuvių. Trečias dugnas turbūt buvo, kai apvogiau savo mamą, patėvį ir draugus.

(...) Ketvirtas dugnas buvo, kai mama man pasakė, (...) kad jeigu aš žadu nusižudyti, turėčiau tai padaryti taip, kad draudimas apmokėtų mano laidotuves, nes ji neturi už ką manęs palaidoti. (...) O penktas dugnas buvo, kai sėdėjau Vokiečių gatvėje po paskutinių savo lošimų, (...) gėriau alų ir mąsčiau, nuo kurio tilto šokti“, – išgyvenimais dalijasi Konstantinas.

Laimė, tos pačios dienos vakare vyras atsidūrė Šv. Ignoto bažnyčioje vykusiame anoniminių lošėjų susirinkime.

„Aš žinojau, kad lošėjų grupėje gausiu kažkokią pagalbą. Žinojau, kad ten nueisiu, pasisakysiu, kas man yra, ir ten manęs niekas nesmerks. (...) Aš ten atėjau, išsipasakojau, gavau atgalinį ryšį, tos emocinės pagalbos, kurios man labiausiai reikėjo. Gavau tą tokį stumtelėjimą (...) gyvenimo link “, – pasakoja pašnekovas.

Vis dėlto sveikimo pradžioje Konstantinas atkryčių neišvengė. Nelošęs išbūdavo 3 mėnesius, pusę metų, bet ir vėl įklimpdavo į lošimų liūną. Po kiek laiko vyras nusprendė kreiptis į Priklausomybės ligų centrą, pateko į „Minesotos“ priklausomybės gydymo programą, trunkančią 28 dienas.

„Man taip išėjo, kad aš prieš „Minesotą“ pakliuvau į narkomanų detoksikaciją 3 dienoms, nes buvau priuostęs amfetamino. (...) Aš gyvenime prieš tai niekad nebuvau vartojęs heroino, (...) bet per tas 3 dienas įsileidau mintį, kad heroinas yra geras narkotikas. Praėjus 2 savaitėms, aš pirmą kartą įsidūriau ir niekam nesakiau“, – atskleidžia tautietis.

Lošimų euforiją pakeitė žvejyba

Atsidūręs tokiame taške, Konstantinas nusprendė pagalbos kreiptis į kunigą Kęstutį Dvarecką, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovą.

„Bendruomenėje buvau kaip inkubatoriuje. Už mane viskas sugalvota, už mane viskas padaryta, (...) laikas suplanuotas nuo 6.30 val ryto iki 10 val. vakaro. Aš visą laiką užimtas, pavalgęs, pailsėjęs, be televizoriaus“, – prisimena laidos herojus.

Pradėjęs sveikti, vyras sugrįžo į savo namus, pradėjo dirbti, laisvą laiką leido žvejodamas. Ilgainiui šį savo pomėgį Konstantinas pavertė ir verslu: šiuo metu vyras užsiiminėja sportine žūkle, organizuoja žūklės varžybas, teisėjauja Lietuvos sportinės žūklės federacijos varžyboms. Pašnekovas atvirauja – užsiimdamas šia veikla, jis jaučiasi tikrai laimingas.

„Iš tikrųjų žvejyba tuos pačius jausmus sukelia kaip ir lošimo įstaiga. Aišku, tiek nekainuoja, bet važiuoji, pagauni, jei nepagauni, supyksti, bet nori sugrįžti pagauti. (...) Jausmai tie patys, bet tokių pasekmių nėra“, – šypsosi Konstantinas.

Iš lošimų liūno išlipęs tautietis šiuo metu stengiasi padėti ir kitiems savo likimo broliams bei seserims. Štai, pavyzdžiui, prieš kurį laiką jis Seime dalijosi savo patirtimis, su jo pagalba buvo kardinaliai pakeistos lošimo vietų reklamos.

„Kai išėjau iš bendruomenės, grįždavau po darbo namo, įsijungdavau žinias ir pumpuodavo: (...) kas antra reklama „Bobutės paskola“, kas antra reklama – kazino. (...) Kai ten tas kortas, žetonus mėto, kai ruletes ir automatus suka, tas vaizdinys labai kažkaip veikia, traukia atgal į tą liūną. (...) Aš sau medalį kabinuosi, kad dabar girdim tuos pavadinimus, bet nebematom paties lošimo“, – teigia Konstantinas.

Vien psichologai ar kunigai žmogui nepadės

Kaip LRT.lt laidoje „Nepriklausomybės“ aiškina Olegas Mackevičius, Lošimų priežiūros tarnybos psichologas, į lošimus žmonės dažniausiai pasineria dėl pakilios būsenos, kurią suteikia laimėjimas, ypač jei šalia to patiriama ir kokių nors sunkumų.

„Alkoholio, narkotikų atveju tą būseną sukelia išorinės cheminės medžiagos, o čia – vidinė chemija, dopaminas ir serotoninas. Ilgą laiką dalyvaujant lošimuose, susidaro neuroninės jungtys tiesiai į tuos apdovanojimo mechanizmus, nes dopaminas yra kaip apdovanojimas.

Kai ateina kažkoks dirgiklis iš išorės – ar kažkoks stresas, ar kažkoks pyktis artimoj aplinkoj, – (...) žmogus nori pabėgti nuo tų jausmų. Mokslas taip ir sako, kad iš principo lošiančio tikslas yra pabėgti nuo sunkių emocijų“, – dėsto O. Mackevičius.

Anot eksperto, pirmieji asmens priklausomybę nuo azartinių žaidimų dažniausiai pastebi artimieji, tačiau neretai praėjus jau ne vieneriems metams, mat „lošėjai išmoksta puikiai slėpti savo lošimą“. Vis dėlto apie galimą priklausomybę spėti galima iš tipiško tokių asmenų elgesio.

„Asmuo pasidaro dirglesnis, (...) pradeda vėluoti atlyginimai, kažkur užlaiko, kažkur nesumoka, (...) jis pradeda skolintis, prasideda greitieji kreditai, (...) artimoje aplinkoje gali dingti daiktai, pinigų sumos“, – vardija psichologas.

Norint padėti priklausomybę nuo lošimų turinčiam žmogui, pasak O. Mackevičiaus, nepakanka liepti jam nelošti, mat pažadai to nedaryti dažniausiai būna sulaužomi. Kaip pažymi specialistas, ne vienerius metus šiame liūne praleidęs asmuo turi žengti keliu, kuriuo anksčiau nėra ėjęs, t. y. kreiptis profesionalios pagalbos: lankyti įvairias pagalbos grupes, kalbėtis su psichologais, psichoterapeutais, dalyvauti „Minesotos“ programoje.

Be to, priduria O. Mackevičius, svarbu yra ir pateikti prašymą dėl savo galimybių lošti apribojimo. Dėl to į Lošimų priežiūros tarnybą kasdien kreipiasi apie 30 asmenų. O, pasak apklausų, nuo lošimų priklausomų asmenų skaičius Lietuvoje gali varijuoti nuo 0,5 iki 2,5 proc.

Kunigas K. Dvareckas, prie kurio vadovaujamos bendruomenės „Aš esu“ prisijungė ir laidos herojus Konstantinas, priduria, kad priklausomybę turintis žmogus turi gauti įvairialypę pagalbą, nes vien psichologai ar vien dvasininkai tokio asmens nepagydys.

„Šita liga nėra tiktai psichinė, nėra tiktai dvasinė, nėra tik socialinių bėdų kompleksas ar vien psichologinių problemų rinkinys. (...) Jeigu nori žmogų palydėti sveikimo keliu, tai iš pradžių jam reikia pagalbos iš visų pusių.

Mūsų komandą sudaro ir psichiatrai, ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai, kurie padeda pagal 12 žingsnių programą, ir sielovadininkė, kuri palydi, jeigu kyla kažkokių tikėjimo klausimų“, – teigia K. Dvareckas.

Lošimų priežiūros tarnybos atstovo O. Mackevičiaus teigimu, siekiant apskritai sumažinti šios problemos Lietuvoje mastus, svarbu aktyviai šviesti visuomenę, suformuoti tinkamas nuostatas apie azartinius lošimus ir jų keliamus pavojus, ypač nepilnamečiams.

„Šiandien tėvai jau yra turbūt parengti kalbėti apie alkoholį, apie narkotikus, apie kažkokį netinkamą smurtinį elgesį, (…) o apie lošimus – dar ne. Svarbu, kad tėvai būtų parengti, stebėtų, kas vyksta internetiniuose lošimuose, nes yra labai nemažos sąsajos tarp kompiuterinių žaidimų ir azartinių lošimų“, – tvirtina psichologas.

Visos istorijos klausykitės LRT.lt laidos „Nepriklausomybės“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.