Iš Kauno – į Mosėdį: miestelio klinikai vadovaujantis Lukas įsitikinęs – sėkmė aplankys, kas pabandys „apsiauti paciento batais“

Skuodo rajone esantis Mosėdžio miestelis garsėja Akmenų muziejumi, kurį įkūrė čia gyvenęs gydytojas Vaclovas Intas. Baigęs tuometinį Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetą – LRT.lt), 31-erių metų V. Intas gavo paskyrimą į Mosėdį, kur pradėjo vadovauti čia atidarytai ligoninei. Gydymo įstaiga Mosėdyje, per daug metų iš ligoninės virtusi pirminės sveikatos pagalbos centru, veikia iki šiol. Prieš metus jai vadovauti pradėjo taip pat Kaune medicinos mokslus baigęs ir šeimos gydytojo specializaciją pasirinkęs jaunas gydytojas Vilius Lukas.

LRT.lt portalui jis pasakojo, kad atvykęs į Mosėdį rado glaudžią bendruomenę, draugišką gydymo įstaigos kolektyvą ir labai prastos būklės pastatą, įrangą.

„Teko atsiraitoti rankoves ir kibti į darbus“, – neslėpė Mosėdžio PSPC vadovas. Per metus mažo miestelio, kuriame gyvena 1 900 žmonių, gydymo įstaiga pasikeitė neatpažįstamai. Tai įvertino ne tik vietiniai pacientai, bet ir aplinkinių vietovių gyventojai. Į šią polikliniką konsultuotis važiuoja pacientai net iš Skuodo.

Pagyrų puikiam gydymo įstaigos darbui negailėjo ir neseniai čia apsilankęs sveikatos ministras Arūnas Dulkys. V. Lukas neslėpė, jog darbas mažo miestelio gydymo įstaigoje kitoks nei didmiesčio, vis dėlto kai kurios problemos visur panašios.

Apie tai daugiau – LRT.lt pokalbyje su šeimos gydytoju, Mosėdžio PSPC direktoriumi V. Luku.

– Papasakokite apie save: kaip Gargžduose užaugęs ir Kaune mokslus baigęs medikas atsidūrė Mosėdyje ir pradėjo vadovauti nedidelio miestelio gydymo įstaigai?

– Atsakymas labai paprastas – baigdamas rezidentūrą gavau pasiūlymą vykti į periferiją dirbti ne tik šeimos gydytoju, bet ir įstaigos vadovu. Pasitarę su žmona, priėmėme sprendimą išbandyti jėgas. Labiausiai vedė smalsumas save išbandyti vadybos srityje – ši sritis man visada buvo artima.

– Kokią situaciją radote atvykęs? Kokias didžiausias problemas reikėjo spręsti?

– Būdamas rezidentas mačiau nemažai įstaigų tiek periferijoje, tiek didesniuose miestuose, taip pat dažnai uždarbiaudavau budėdamas ligoninėse ar skubios pagalbos skyriuose. Atvykęs į Mosėdį radau mažą įstaigą, kurioje didžioji dalis darbuotojų dirbo visą savo gyvenimą. Kolektyvas tikrai superinis, be galo atsidavęs savo pacientams. Visi vieni kitus gerai pažįsta (juk Mosėdis yra nedidelis miestelis), vienas dėl kito labai stengiasi.

Didžiausia problema buvo labai prasta įstaigos finansinė padėtis, paties pastato ir turimos įrangos nusidėvėjimas. Teko atsiraitoti rankoves ir kibti į darbus.

– Esate vienas jauniausių medikų Lietuvoje, vadovaujančių gydymo įstaigai. Ar susidūrėte su išankstine nuostata dėl savo amžiaus?

– Niekada iki šiol apie tai nepagalvojau, apie save ir kitus dažniausiai sprendžiu iš nuveiktų darbų, o ne amžiaus ar kitų kriterijų. Kad esu jaunas, tikrai žinojau, ir tai, manau, yra kartu ir stiprybė, ir silpnybė. Stiprybė, nes norisi veikti, norisi judėti pirmyn, o silpnybė, be abejonės, – patirties stoka.

Tačiau turiu daug stiprių mentorių, kurie visada pataria, – labai daug iš jų išmokau. Bet, žinoma, geriausios pamokos buvo mano paties klaidos: suklumpi, pasimokai ir judi pirmyn... Pastaruoju metu pasipylė ambulatorijos veiklos vaisiai.

Personalui jaučiu begalinį dėkingumą už tai, kad priėmė mane visiškai žalią, leido mokytis, patys daugelyje vietų padėjo, paaiškino. Vėliau, kai pagavau, kas, su kuo ir kaip, palaikė visas idėjas, diegiamas naujoves, tikrai nuoširdžiai stengėsi, o šiandien naujas mintis priima kaip įprastą dalyką.

Esu žodžio žmogus. Jei žinau, kad negalėsiu kažko įgyvendinti, tokiu atveju padeda atvira ir nuoširdi komunikacija su savo personalu. Kuo ji sklandesnė, tuo operatyviau sprendžiami iškylantys iššūkiai ir veikla vykdoma sklandžiau. Mano kabineto durys personalui visada atviros.

Tik neseniai sužinojau, kad pačioje pradžioje, kai pradėjau įgyvendinti pirmus didesnius pokyčius, susijusius su registratūros remontais ir darbo reorganizavimu, komanda manė, kad „pakalbės, pakalbės Vilius ir baigsis“. Tačiau laikui einant, vis įsibėgėjant pokyčių karavanui, niekas nesibaigė. Šiandien yra daug numatytų pokyčių – bus atnaujinta įranga, tęsis remontai. Visko tiek, kad sunkiai spėjame.

Esu žodžio žmogus. Jei žinau, kad negalėsiu kažko įgyvendinti, tokiu atveju padeda atvira ir nuoširdi komunikacija su savo personalu.

– Kaip į jūsų daromus pokyčius reagavo bendruomenė, pacientai?

– Manau, iš pradžių pacientai visada yra atsargūs, bando ribas. Tačiau miestelis mažas – čia žinios iš lūpų į lūpas keliauja tiesiog šviesos greičiu – daug greičiau nei bet kokia socialinė platforma.

Bendruomenė taip pat labai draugiška ir tikri savo sričių entuziastai. Nors miestelis mažas ir gal mažai kam girdėtas, tikrai kiekvienas stengiasi, kad jame būtų gyventi geriau. Nuostabi seniūnė Jolanta Ažondenienė, puikios darželio ir mokyklos direktorės, ne ką mažiau veikli muziejaus direktorė ir dar daugelis kitų savo srities asų.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kokius iššūkius tenka spręsti periferijoje, o ne didmiestyje esančios ligoninės vadovui?

– Diena gali būti labai įvairi. Pirma dienos pusė, be abejonės, yra pacientų priėmimas ir jų sveikatos klausimų sprendimas, dokumentacija. Tačiau nemažą dienos dalį sudaro įstaigos problemų sprendimas ir kitos užduotys.

Nežinau, ar galiu įvardinti skirtumus nuo didmiestyje esančios įstaigos vadovo darbo specifikos, tačiau periferijoje, manau, vadovams tenka dažniau spręsti paciento logistikos klausimus. Dažnu atveju pacientas, neturintis galimybės vienur ar kitur nuvykti arba nesuprantantis registracijos, pagalbos tikisi iš mūsų. Tad tenka sėsti kartu ir padėti, ieškoti išeičių. Negalima pamiršti ir finansinės padėties – periferijoje tai ypač skaudus klausimas, ne kiekvienas pacientas gali sau leisti nuvykti pas specialistą į kitą miestą.

Kas susiję su vadovo darbais, tai esame maža įstaiga, ne visada yra galimybė kam nors paskirti darbus: tada sėdžiu ir darau pats.

Vienas įdomesnių periferijos vadovo darbo specifikos pavyzdžių – susirinkę prieš Kalėdas nusprendėme miestelį puošti angelų tematikos atributika. Pradėjome naršyti internete, ieškoti, kokį angelą galime užsisakyti. Gavome pasiūlymą, atrodė absurdiškai didelė pinigų suma – nutarėm pasidaryti patys. Nuvykę pas vietinį kalvį davėm užduotį: padaryk angelą – didelį ir gražų. Taip ir padarė: nukaldino 5 m 10 cm angelą. Savaitgalį jį atsigabenom ir visas personalas subėgęs gerą pusdienį karstė kalėdinėmis girliandomis. Rezultatas buvo toks, kad pagerinome Lietuvos rekordą už kelis kartus mažesnes išlaidas, nei skaičiavome iš pradžių.

– Šiuo metu vyksta sveikatos apsaugos sistemos reforma, paliečianti visas medicinos sritis. Kaip vertinate ministerijos idėjas, planus iš mažo miestelio ligoninės vadovo perspektyvos? Ar Vilnius (šiuo atveju – ministerija) mato ir žino, ko iš tiesų reikia pacientams ir čia dirbantiems medicinos darbuotojams?

– Tai labai delikatus klausimas, nes bet kokie pokyčiai yra dažnu atveju nepatogūs – tenka palikti savo komforto zoną. Dar aną savaitę teko dalyvauti Klaipėdoje Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) organizuotame sveikatos priežiūros modernizavimo plano projekto pristatyme – likau sužavėtas atliktų analizių.

Savivaldybėms bus ar jau yra suteiktos individualiai būtent jų ir kaimyninių savivaldybių analizės, apimančios įvairias medicinos paslaugas. Mano manymu, tai puikus įrankis ne tik įsivertinti savo savivaldybėje esančią situaciją, bet ir dirstelėti į kaimynus, o tada sėsti prie apskritojo stalo ir rasti visiems optimaliausius sprendimus.

SAM mezga dialogą, komunikuoja – žinoma, informacijos daug ir lengva pasiklysti. Bet mano asmenine nuomone, tai puiki proga mažesnėms savivaldybėms objektyviai įsivertinti savo turimus resursus, savo stipriąsias bei silpnąsias puses ir žymiai sustiprinti pozicijas.

– Ko šiuo metu trūksta tokioms įstaigoms kaip Mosėdžio PSPC?

– Kaip turbūt ir visur – darbuotojų. Bet tikrai negalime skųstis: atsinaujiname interjerą ir turimą įrangą, gausėja personalo – prisijungia vis daugiau komandos narių, kurie prieš kelerius metus atrodė tik svajonė.

Šiuo metu aktyviai ieškome ergoterapeuto, yra pamąstymų apie dietos specialistą. Bet daugiausiai reaguojame pagal susidariusį poreikį ir galimybę įsidarbinti vienokį ar kitokį specialistą.

– Teko girdėti, kad į jūsų vadovaujamą gydymo įstaigą pacientai važiuoja ir iš kitų vietovių, taip pat – Skuodo. Kaip manote, kodėl? Kuo esate patrauklūs pacientams?

– Taip, labai tuo džiaugiamės, pacientų įvertinimas ir pasitikėjimas mumis yra viena didžiausių paskatų tobulėti ir toliau stengtis. Geriausiai, manau, atsakyti galėtų patys pacientai, aš galiu tik bandyti spėlioti tikrąsias priežastis. Vienos pagrindinių priežasčių, manau, greita logistika – pacientas gauna kokybiškas paslaugas ir greitai (pas mus eilė pas šeimos gydytoją būna iki 2 darbo dienų).

Puikiai veikia Kaune Skubios pagalbos skyriuje matytas, tik kiek labiau adaptuotas ambulatorinei grandžiai šviesoforo principas: registratūra yra puikus filtras ir daugelį pacientų klausimų išsprendžia ar atitinkamai nukreipia. Žinoma, matyt, pacientams patrauklios kitos papildomos priežastys – atnaujintas medicinos inventorius, kita nauja įranga.

Pavyzdžiui, siekiant sumažinti vaikų nemalonias patirtis, duodami kraują tyrimams jie turi galimybę užsidėti virtualiosios realybės akinius, pasinerti į linksmuosius kalnelius ir nė nepastebėti, kaip procedūra baigiasi be ašarų ir baimės.

Plačiai taikomos slaugos paslaugos namuose. Pigūs kraujo tyrimai, holistinis požiūris į pacientą. Aš manau, nėra vieno recepto, dažnu atveju stabteli, įsivaizduoji save paciento vietoje ir bandai rasti išeitis pagerinti tai, ką jau darėm iki šiol.

Siekiant sumažinti vaikų nemalonias patirtis, duodami kraują tyrimams jie turi galimybę užsidėti virtualiosios realybės akinius, pasinerti į linksmuosius kalnelius ir nė nepastebėti, kaip procedūra baigiasi be ašarų ir baimės.

– Eilės pas įvairių sričių gydytojus – viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria dauguma Lietuvos gydymo įstaigų. Kokia situacija Mosėdyje – ar yra ši problema, jei ne – kaip ją sprendžiate?

– Galiu tik pasidžiaugti, kad turime eiles iki 2 darbo dienų pas šeimos gydytoją. Esame maža, nedidelė ambulatorija, galime greičiau prisitaikyti, esame lankstesni. Atvyksta gydytoja ginekologė-akušerė, turime odontologijos gydytoją rezidentę, artimiausiu metu laukiame atvykstančių ir šeimos medicinos specialistų – gydytojų rezidentų. Specializuojamės ambulatorinių paslaugų srityje, šiuo metu jos vis labiau plėtojamos – siūloma daug naujų galimybių, tuo ir stengiamės pasinaudoti.

– Daug medicinos paslaugų perkeliama į internetą. Jau pradėjo veikti interaktyvi švieslentė. Mosėdžio PSPC pacientai taip pat kviečiami naudotis ir registruotis e. sveikatoje. Tačiau ar tai tikrai patogu pacientams, kurių nemaža dalis – vyresnio amžiaus? Kokius atsiliepimus, reakcijas girdite Mosėdyje?

– Patys naudojamės IPR (e.sveikata.lt) dar tik keli mėnesiai, tai tikrai sunku komentuoti. Personalas dėl pacientų registracijos niekada neturėjo didelių bėdų, mažos eilės ir geras registratūros pacientų srauto filtravimas (skubi, planinė ar kita vizito paskirtis), manau, – mūsų stiprybė.

Vyresnio amžiaus pacientams padeda atvejo vadybininkas, socialinis darbuotojas, taip pat registratūros darbuotojai. Konsultacijos metu pastebėjus, kad žmogui sunkiau susigaudyti ir galbūt jis neturi, kas namie padėtų prisiregistruoti, nukreipiame žmogų kolegoms: jie jau padeda jam susitvarkyti šias bėdas.

Norėčiau paminėti, kad Skuodo rajono gydymo įstaigos bendradarbiauja – dalinamės atvykstančių specialistų tvarkaraščiais, todėl galime pacientams pasiūlyti artimiausius specialistus. Sudėtingesniais atvejais tenka ieškoti kitų išeičių.

Tai, kad medicina keliasi į internetą, vertinu labai teigiamai. Tačiau reikėtų suprasti, kad tai yra tik dar vienas įrankis, kuris turėtų būti naudojamas tik tam tikrais atvejais. Tikrai negalime perkelti visos medicinos į internetą. Paimkime pavyzdį: dažnai šiuo metu minimi kardiologai, kurių pirminė konsultacija beveik visais atvejais eina kartu su širdies echoskopija. Tai sunkiai įgyvendinama nuotoliu, tačiau dažnai po pirmų konsultacijų kitos yra kontrolinės, kai detalesni tyrimai nebeatliekami, daugiau vertinamas skirto gydymo poveikis, planuojami tolimesni veiksmai ar aptariami prieš tai atliktų tyrimų rezultatai.

Pacientui visada turėtų būti palikta galimybė rinktis. Kita vertus, būtų galima svarstyti ir kitokius variantus, kai ambulatorijoje pacientas paruošiamas konsultacijai (atliekami tyrimai, gyvybinių rodiklių matavimai, užpildomi klausimynai) ir su medicinos personalo pagalba pacientas gauna nuotolinę, telemedicinos paslaugą.

Tokios nuotolinės konsultacijos pacientui leistų sutaupyti ir laiko, ir finansų. Jau nekalbu apie galimybę šeimos gydytojui pasitarti su kolegomis specialistais – kaip periferijos ambulatorijai tai neįkainojama.

– Didelė dalis gydymo įstaigų susiduria su personalo trūkumu. Gydytojų ir slaugytojų trūksta, regis, visur. Kaip yra pas jus?

– Šiuo metu tikrai nedrįsčiau skųstis. Pas mus dirba du šeimos gydytojai (1,75 etato krūviu). Vienas jų esu aš – dirbame kartu su puikia, jauna kolege Edita Puskunigyte. Abu aptarnaujame beveik 2500 gyventojų. Taip pat turime odontologą, keturias slaugytojas, akušerę, kineziterapeutę, slaugytojos padėjėjas, socialinę darbuotoją ir atvejo vadybininkę, ambulatorijoje dirba ir pagalbinis personalas.

– Kaip manote, kas jaunus specialistus motyvuoja važiuoti dirbti į periferiją?

– Nustatyti, kas motyvuoja ar skatina vieną ar kitą žmonių grupę važiuoti dirbti į kitą vietovę, periferiją, yra labai didelis iššūkis. Man iki šiol puikiai veikia principas – nespėliok, bet paklausk. Tą iki šiol ir darau, kai atsiranda vienoks ar kitoks specialisto poreikis. Radęs tinkamą žmogų ar jų grupę, su juo ar jais kalbuosi, išklausau išsakytus norus bei pageidavimus ir stengiuosi juos patenkinti. Spėlioti, kas ką motyvuoja (ar pinigai, ar darbo aplinka, gal kitos priežastys?), yra laiko gaišimas, geriau sėdam, kalbam, ko reikia ir ką galime padaryti, – daug greičiau viskas sprendžiasi.

– Kokią ateitį matote tokių gydymo įstaigų kaip Mosėdžio PSPC? Ar jos išliks?

– Nors esame mažiukai, bet su didele širdimi. Mažos įstaigos visada susidurdavo su išlikimo problema ir, manau, ateityje tai nesikeis. Išlieka paklausos ir poreikio pusiausvyra: jei įstaiga reikalinga, yra pakankamas suteikiamų paslaugų skaičius ir aptarnaujamas pacientų skaičius, vargu ar kas galvos apie jos uždarymą. Na, o kitais atvejais kiek liūdnesnė baigtis.

– Ar tai bus tos pačios poliklinikos, kokias esame įpratę matyti dabar, ar vis dėlto turės virsti visiškai kitokiomis gydymo įstaigomis, pritaikytomis konkretiems tos gyvenamosios vietovės gyventojų poreikiams?

– Mes esame paslaugas teikiantis sektorius, todėl turime atsižvelgti į gyventojų poreikius, žinoma, proto ribose. Tačiau plečiasi medicina, jos samprata, ypač pirmoje grandyje atsiranda vis platesnis spektras paslaugų (gyvensena, prevencija, mityba, judėjimas, socialiniai klausimai ir kt.). Manau, laukia įdomus metas. Daugelis mažesnių savivaldybių turi gerą galimybę pasižiūrėti objektyviai, kas iki šiol buvo gerai, o ką reikia sustiprinti.