Iš Gomelio į Europos sostinę: Briuselyje sušių restoraną atidaręs baltarusis įdarbina tik ukrainiečius

„Mums svarbu parodyti, kad sušių restorano virtuvėje su peiliu nebūtinai turi stovėti tik japonas. Norime parodyti Europai, Briuseliui, kad ukrainiečiai taip pat gali gaminti kokybiškus modernius patiekalus“, – juokiasi Briuselyje, netoli Europos Parlamento, įsikūrusio restorano savininkas Igoris. 

Kad čia dirba ukrainiečiai, išduoda ant prekystalio pakabintos Ukrainos vėliavėlės. Vis dėlto pats Igoris pataiso – jis baltarusis, bet jo virtuvėje sukasi tik ukrainiečiai: „Man tai labai svarbu. Visa širdimi palaikau Ukrainą, mano žmona ukrainietė, Kyjive turiu atidaręs kelis restoranus, mėgstu šią šalį.“

Igoris sutiko pasidalinti su LRT, kaip iš antro pagal dydį Baltarusijos miesto atsidūrė Belgijoje, kaip sekasi jo verslui Ukrainoje ir kaip ruošiasi tapti sušių magnatu visoje Europoje.

Iš Gomelio į Europos sostinę

Vis dėlto vaikystę gimtajame Gomelyje Igoris prisimena su šypsena veide: „Ji buvo nuostabi, nebuvo iphonų, leidome laiką su draugais, dabar to nėra. Kai išvykau būdamas 18-os metų, tik tada prasidėjo visų išmaniųjų prietaisų laikai. Žiūriu dabar į savo sūnų ir matau, kad jų vaikystė visai kitokia. Bet sulaukęs pilnametystės turėjau pasirinkimą – arba į armiją, arba išvažiuoti tobulėti, lavintis. Išvažiavau į Belgiją, sesė gyveno ten, Baltarusijoje tiesiog nemačiau ateities.“

Baltarusijoje viskas graudu, kaip ir Rusijoje. Taip, nėra karo, bet yra savų niuansų.

Igoris atsimena, atvažiavus iš Gomelio į Europos sostine dar vadinamą Briuselį nebuvo lengva, tačiau greit prisitaikė, nors, juokiasi, pradėjo kaip daugelis.

„Ėjau dirbti į statybas, paskui ėjau mokytis būti suvirintoju. 10 metų juo dirbau ir man labai patiko. Pasiekiau savo tikslų, labai daug dirbau. Atlyginimai iš pradžių atrodė dideli, bet tai tik iliuzija. Kai paverti belgišką algą į rublius ar grivinas, atrodo, vau. Atrodo tikrai daug, bet tik iš pradžių, kol neturi dar poreikių, nes nesupranti, kiek pinigų reikės būstui, benzinui, maistui“, – sako Igoris.

Belgijoje svajojo apie Kyjivą

Per dvidešimt metų Igoris spėjo pagyventi ir Flandrijoje – olandakalbėje Belgijos dalyje, ir Valonijoje – prancūzakalbėje. Juokiasi, tai kaip dangus ir žemė, – visiškai skirtingi žmonių mentalitetai, bet vieną skirtumą nuo belgų stipriai pajuto.

„Tame ir esmė, kuo mes skiriamės nuo belgų, – mėgstame dirbti, – juokiasi. – Esame nukreipti į rezultatą, o belgai tokie pasyvūs. Jei turi namą, pinigų gyvenimui – jiems gerai. Baltarusijoje, Ukrainoje mes vis norime ką nors pasiekti, o ne tiesiog turėti kažką ir tiek užtenka.“

Baltarusijoje karaliauja bulvė, o Ukrainoje – sušiai. Ne kokie lašiniai, o sušiai. Ukrainoje tai tiesiog vau.

Nors dabar Monse, maždaug 80 km nuo Briuselio, įsikūrusiam Igoriui kasdien tenka važiuoti į darbą Briuselyje, sako, kad jam tai malonumas.

Ir priduria – šiame versle jis ne naujokas.

„Labai dažnai važinėjau į Ukrainą, ten turiu daug draugų, – sako jis ir šypteli, – taip susipažinau ir su savo žmona, ji ukrainietė, aplankė meilė. Turime 9 metų berniuką, mergaitei 13 metų, jie mokosi čia ir jiems čia patinka.“
Apie Ukrainą Igoris užsiminė ne šiaip sau, sako, norėjęs sušių restoraną atidaryti Briuselyje anksčiau, bet kelią užkirto prasidėjusi pandemija.

„Turėjome jau susiradę tikrai gerus šefus, bet prasidėjo koronavirusas ir visus planus sujaukė. Taigi dvejus pastaruosius metus gyvenau Kyjive, jau planavome rimtai ten persikelti su šeima, ten pandemijos metu takeaway konceptas kaip tik labai stipriai augo. Mums labai gerai sekėsi, išsiplėtėme iki 3 restoranų Kyjive, dabar liko du, karas padarė savo. Jei galima būtų taip sakyti, Baltarusijoje karaliauja bulvė, o Ukrainoje – sušiai. Ne kokie lašiniai, o sušiai. Ukrainoje tai tiesiog vau“, – juokiasi jis.

Vietoj sušių – pietūs kariams

Igorio planai vėl griuvo, tik šį kartą juos sugriovė Rusijos agresija ir sąmoningas sprendimas užpulti Ukrainą.

„Pirmomis dienomis viskas buvo neaišku, – prisimena. – Neaišku, kas vyksta, niekas nesuprato, kas bus rytoj, kai kas manė, kad viskas truks savaitę, gal dvi. Aš buvau ten, bet išvažiavau pačią pirmą dieną, turėjau išvažiuoti. Bet jau po 4–5 dienų su komanda nusprendėme aktyviai savanoriauti. Produktų buvo daug, ką tik buvo praėjusi vasario 14-osios šventė, sandėlyje turėjome daug maisto, tai pradėjome iš tų produktų ne sušius sukti, o pietus gaminti. Vežėme kariams, teritorinei gynybai, ligoninėms.“

Solidarumo jausmas tomis dienomis buvo didelis, jau maždaug po 3 savaičių restoranai vėl pradėjo dirbti, tačiau savanorišką veiklą įmonė tęsė dar kelis mėnesius.

„Buvo visai neblogai, nors vieną restoraną teko uždaryti. Ne viskas paprasta, bet verslas „važiuoja“. Likę du restoranai skirti jau ne pelnui generuoti, o dėl žmonių, kurie ten gyvena, kad jie turėtų kažką. Ten nėra darbo, suprantate. Dabar liko maždaug 15 žmonių komanda, nors prieš tai ji buvo labai didelė, turėjome planų plėstis. Pinigų tie restoranai neatneša, tai daugiau kaip vizitinė kortelė, misija“, – pasakoja.

Į Kyjivą Igoris nuvyksta ir dabar, bet sako, šios kelionės visada sukrečia: „Bombos ten lekia visada. Buvau ten mėnesį ar pusantro, anksčiau ten buvo viena situacija, dabar – kita. Kyjivas buvo puikus miestas – spindintis, pozityvus, gražus, o kai atvažiavau – sirenos, blokpostai, komendanto valandos, kariai. Karas keičia žmones bet kokiu atveju. Sunku dabar ir sunku pasakyti, kaip bus toliau. Mes, žinoma, tikimės geriausio“, – viliasi Igoris.

Nori būti sušių „Louis Vuitton“

Pandemijai kiek apslopus, Igoris grįžo prie planų atidaryti restoraną Belgijoje, tam ruošėsi ilgai ir pripažįsta ne kartą viską norėjęs mesti.

„Turėjau labai daug visko pereiti, biurokratija Belgijoje didelė, nueini tvarkyti dokumentų, o tau sako: rašykite elektroninį laišką. Jį parašai, atsakymas ateina po 1–2 savaičių, viskas labai ilgai užtrunka. Kad galėtume pakabinti reklaminę iškabą, leidimus derinome šešis mėnesius. Reikėjo gauti krūvą leidimų, surinkti daug dokumentų. Viskas ne taip, kaip Ukrainoje, kad šiandien panorėjau ir tuojau pat atsidariau“, – kiek pajuokauja jis.

Igoris norėjo, kad jo restorane Belgijoje dirbtų būtent ukrainiečiai.

„Visa komanda ukrainiečiai. Man tai svarbu, noriu parodyti Europai, Briuseliui, juk čia ateina ir daug europarlamentarų, kad ne tik japonas sušių restorane turi stovėti virtuvėje su peiliu. Mūsų šefai baigė gerus mokymus, ukrainiečiai irgi gali daryti modernius, kokybiškus patiekalus – tai pats svarbiausias tikslas“, – sako jis.

Nors restoranas duris atvėrė tik prieš tris mėnesius, Igorio galvoje – jau planai plėstis.

„Tai nėra šeimos verslas, tai visa koncepcija, mes tvirtiname savo prekių ženklą, procedūros jau pradėtos. Plėsimės visoje Europoje, parduosime franšizę“, – tikina.

Paklaustas, kaip save mato po 10 metų, Igoris nusijuokia.

„Kiekvienoje Europos šalyje turėsime minimum po vieną tašką . Mano koncepcija tokia, kad geriau turėti kiekviename mieste po tašką, nes kai daugiau – tai turi įtakos kokybei, patirtis Kyjive mums tą parodė. O man svarbiausia kokybė, kad mūsų sušiai būtų kaip „Louis Vuitton“. Gal atsidarysime ir Lietuvoje, manau, nueisime ir iki ten“, – nenustoja šypsotis.