Iš Donecko į Lietuvą atvykusi ukrainietė: rusai išnešė viską – televizorius, žiedus, net dėvėtus drabužius

Jelena Poliak Lietuvoje gyvena mažiau nei mėnesį. Kiekvienas jos rytas prasideda apmąstymais, kaip susirasti darbą ir kaip atstatyti namą Jegorovkos kaime, esančiame netoli liūdnai pagarsėjusios Volnovachos Donecko srityje. „Likome apskritai be namų, esame tokios būklės, kad kasdien verkiame“, – interviu LRT.lt prisipažįsta ukrainietė.

55 metų gyvulininkystės specialistė Jelena dabar su vyru, dukra ir anūke gyvena Pakruojo rajone. Į Lietuvą ji nusprendė atvykti po to, kai gavo pasiūlymą įsidarbinti melžėja ūkyje. Tačiau pasiūlymo šeimai teko atsisakyti. Atvykę ukrainiečiai pasibaisėjo – jiems buvo pasiūlyta gyventi pašiūrėje.

Jelena Poliak kilusi iš Donecko srities, iš Jegorovkos kaimo, esančio netoli liūdnai pagarsėjusios Volnovachos. Kruvinos kovos šiose vietose vyko dar 2014 m. 2022 m. mūšis dėl Volnovachos tęsėsi nuo vasario 27 d. iki kovo 11 d. ir baigėsi tuo, kad Rusijos Federacijos ir DPR pajėgos perėmė miesto kontrolę.

Kovo 12 dieną Donecko srities gubernatorius Pavelas Kirilenko paskelbė, kad Rusijos kariuomenė visiškai sunaikino Volnovachą. „Associated Press“ patvirtino, kad miestą užėmė prorusiški separatistai ir didelė jo dalis buvo sugriauta kautynių metu.

Kovo 6 d. Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dekretu Volnovachai buvo suteiktas Ukrainos miesto didvyrio vardas.

Išnešė viską, net vestuvinius žiedus

Tą pačią kovo 6 dieną Jelena su šeima nusprendė išvykti iš Jegorovkos į Ukrainos vakarus.

„Mūsų kaime tapo neramu, todėl mes su jauniausia dukra išvykome į Vakarų Ukrainą. Vyriausioji dukra ten išvažiavo iš Irpinės, kur taip pat jau buvo karšta. Mano vyras po insulto, bet mes vis tiek sėdome į mašiną ir išvažiavome. Važiavome keturias paras, buvo didelės spūstys, bet vis tiek tikėjomės grįžti. Tačiau sužinojome, kad kovo 11 d. mūsų kaimas buvo užimtas, į jį įžengė rusų kariuomenė, kadyrovcai“, – pasakoja Jelena.

Ji sako, kad kaime vis dar vyksta susirėmimai, o jį užėmę rusai „užsuko“ ir į ukrainietės namus.

„Per tą laiką, kol mūsų nebuvo namuose, kaip mums pasakojo, ten spėjo pagyventi 200 žmonių. Pirmiausia rusai viską išnešė iš namų, įskaitant ir dėvėtus drabužius. Pasiliko tik lovą, kad turėtų, kur miegoti, o šiaip namas liko tuščias. Name buvo trys televizoriai, du šaldytuvai, vienas naujas, dar supakuotas, dvi skalbimo mašinos, viena jų taip pat dar neišpakuota, du šaldikliai. Ten buvo betono maišyklė, įrankiai remontui... Žodžiu, išvežė viską, ką tik buvo įmanoma“, – skėsčioja rankomis moteris.

Vyro sesuo liko kaime, todėl Jelena paprašė jos paimti iš namų vestuvinius žiedus ir naujus kailinius. „O ji man sako: „Kokie žiedai, kokie kailiniai? Visiškai nieko neliko“, – neslepia apmaudo Jelena.

Pirmiausia rusai viską išnešė iš namų, įskaitant ir dėvėtus drabužius. Pasiliko tik lovą, kad turėtų, kur miegoti, o šiaip namas liko tuščias.

Lietuvoje pasiūlė gyventi pašiūrėje

Jelena su šeima 2,5 mėnesio gyveno Lvivo srityje, tačiau vėliau vyriausia dukra su vyru, mero padėjėju, išvyko atstatyti Irpinės.

„Ten darbo rasti nepavyko, darbą susiradome ūkyje Lietuvoje, Kalvarijos rajone, todėl nusprendėme važiuoti į Lietuvą. O atvažiavus tiesiogine to žodžio prasme buvome apgyvendinti pašiūrėje, nors žadėjo, kad bus du kambariai. Ten net grindų nebuvo. Todėl persikėlėme pas Vytą ir Rasą, jie labai geri žmonės, mums labai padėjo ir iš mūsų nepaėmė nė cento“, – pasakoja ukrainietė.

Tėvynėje moteris dirbo grūdų perdirbimo pramonėje ir teigia, kad dalis reikalingų įrenginių regione buvo sunaikinti, kita dalis – „išvežta į Čečėniją“. „Mūsų ūkyje buvo grūdų sėjai ir saulėgrąžų. Rusai saulėgrąžas išsivežė, o grūdai liko, todėl dabar mūsų direktorius dalina tuos grūdus kaimų, kur nevyksta karo veiksmai, žmonėms, kad jie galėtų sėti“, – pasakoja Jelena.

„Tikėjomės, kad bent kažkas liks prisiminimui“

Kol šeima bandė įsikurti Lietuvoje, iš Ukrainos atskriejo liūdna žinia – sudegė Poliakų šeimos namas.

„Mūsų namas visiškai sudegė – ten neva apsigyveno rusų generolai, aukšti vadai, ir tą rajoną atakavo ukrainiečiai. Viskas sudegė, nieko neliko – net sienų. Ten vis dar vyksta mūšiai“, – guodžiasi Jelena.

Lietuvoje moteris sutinka dirbti bet kokį darbą, be to, jai skubiai reikalingas būstas. „Visi prašo susimokėti už tris mėnesius į priekį, o ką daryti, jei nėra pinigų?“ – klausia ji.

Viskas sudegė, nieko neliko – net sienų.

„Mes nebeturime lėšų, o vyras nebeturi jėgų galvoti apie persikėlimą į kitą šalį. Gavome korteles po 120 eurų žmogui, davė maisto paketų, socialinių išmokų kol kas negauname, nes dar neturime leidimo gyventi. O kada jį gausime, nežinau, sako, kad laukia 2–3 mėnesius“, – pasakoja ukrainietė.

Jelenos dukra yra baigusi Donecko prekybos universitetą, tačiau Lietuvoje darbo jai susirasti kol kas nepavyko.

„Lietuvoje esame trumpiau nei mėnesį. Norėjome užsidirbti, kad bent nusipirktume naują namą, o dabar likome apskritai be namų, esame tokios būklės, kad kasdien verkiame. Prie namo turėjome didelį sodą su maždaug 100 medžių: vyšnių, obelų, abrikosų, svarainių. Bet ir sodas sudegė, o tikėjomės, kad bent kažkas liks prisiminimui“, – su ašaromis akyse savo istoriją baigia ukrainietė.

JT duomenimis, savo namus jau paliko apie 14 mln. Ukrainos gyventojų. Civilių aukų skaičius Ukrainoje nuo Rusijos agresijos pradžios jau siekia 4731 žmogų, 330 iš jų – vaikai. Sužeista 5900 žmonių, iš jų 489 vaikai.