Interviu su čečėnų dalinio kariais: „Ukraina moka kainą už tai, kad Lietuvoje taika. Ir jūs tai žinote“

Džocharo Dudajevo tarptautinis taikdarių batalionas, pavadintas pirmojo Čečėnijos Respublikos prezidento garbei, kaunasi Ukrainoje nuo 2014-ųjų. Prasidėjus plataus masto karui šio bataliono kariai kovėsi prie Kyjivo, taip pat Charkivo srityje, Bachmute. 

Išskirtiniame LRT interviu Kyjive šio bataliono kariai Toras ir Kepas pasakoja apie čečėnų indėlį kovojant Ukrainos pusėje, taip pat apie tai, ką reiškia kautis prieš tėvynainius, kurie kovoja už Rusiją.

Abu kariai priklauso bataliono žvalgybinei šturmo grupei „Adam“. Toras sako, kad per visus metus kovodamas Ukrainoje jau matė visko – kovėsi ir garsiajame Debalcevės mūšyje, kur žuvo ir Džocharo Dudajevo bataliono įkūrėjas Isa Munajevas.

– Veikiate Ukrainoje nuo 2014-ųjų, kaip jūsų užduotys pasikeitė Rusijai pradėjus vykdyti plataus masto invaziją?

– Toras: Pasikeitė daugybė dalykų. Dabar turime visai kitokį karą, jis nebėra pozicinis karas, kaip buvo Donbase metai iš metų. Anksčiau rusai retai kada naudojo, pavyzdžiui, lėktuvus ar raketas, dabar tai virto kasdienybe. Dabar matome okupaciją, prieš kurią kovojame. Buvome dalis pajėgų, kurios pirmosios įžengė į Iziumą. Dirbame petys petin su Ukrainos kariuomene, gauname Ukrainos pareigūnų įsakymus ir juos vykdome. Kartais dirbame su specialiosiomis pajėgomis. Dabar Bachmute mūsų vaikinai kaunasi drauge su Nacionaline gvardija, pėstininkų brigadomis. Iziume dirbome drauge su specialiosiomis pajėgomis.

Tiesą pasakius, mes esame taikdarių batalionas (juokiasi) – kažkas juk turi suteikti rusams galimybę per amžius ilsėtis ramybėje.

– Kiek jūsų kovoja šiame batalione?

– Deja, negaliu atskleisti šio skaičiaus, bet mūsų yra užtektinai, kad nužudytume pakankamai rusų. Daug naujų narių prisijungė prasidėjus plataus masto invazijai.

[...] Iš rusų sulaukėme tik vienos geros patirties, patirties jų nekęsti kaip įmanoma labiau. Niekada jais nepasitikėti, niekada netikėti, nesitikėti jokios geros valios ar gailestingumo. Jie visada žudo. Ką rusai daro su mūsų tauta, ką darė su jūsų tauta, dabar ką daro su ukrainiečiais…

Jie ryja mūsų ir mūsų vaikų ateitį ir aš nežinau, kada jie pasisotins, nes tai tęsiasi per amžius. Jie niekada negyveno normaliomis sąlygomis. Dabar Ukraina moka kainą už tai, kad jūsų šalyje yra taika. Ir jūs tai žinote. Neturėkite iliuzijų, kad štai taip nutiko ukrainiečiams ir rusai niekada jūsų nelies. Jei turėtų progą, žinoma, tai padarytų, jiems nerūpi jūsų NATO ar Europos Sąjunga. Tai tik pavadinimai, daugiau nieko. Taip sakome iš savo auksinės patirties po visų karų.

Dar mūsų pirmasis prezidentas Džocharas Dudajevas yra išreiškęs kritiką Europai, kuri vadino Čečėnijos karą vidiniu Rusijos reikalu, tuomet jis sakė: „Jūs mums nepadedate, pamatysit, kai jie susitvarkys su čečėnais, Europa taps Rusijos vidiniu reikalu“. Tuomet visi juokėsi, sakė, kad tai neįmanoma. Bet jau tada jis buvo daug išmintingesnis už Europos lyderius.

Kiek milijonų žmonių turi mirti, kad kažkas pasikeistų. Šiame kare kaltas ne tik Putinas, kalta ir Merkel, Sarkozy, Berluskonis. Kai Europoje kalbama, kad neva kažkas pasikeistų, jei Putinas numirtų, aš manau, kad niekas nepasikeistų. Putinas yra tik personažas, sukurtas rusiškosios svajonės. Bus ir kitas Mutinas ar Dutinas, ar dar kas, viskas bus taip pat. Atleiskit, bet Hagoje šiandien turėtų būti ir visi tie, kurie spaudė Putinui ranką, kurie rėmė jį technologijomis, pirko rusiškas dujas.

– Kokia yra jūsų pagrindinė motyvacija kautis už Ukrainą? Čečėnijos karai, visa patirtis ir yra pagrindinė motyvacija?

– Pagrindinė mūsų motyvacija yra patirtis ir žinojimas, kas yra Rusija. Žinome, kas vyksta, žinome, kad nebus jokio pasigailėjimo, nėra jokios tikimybės, kad su Rusija galima derėtis, rasti kokį nors abi puses tenkinantį sprendimą. Arba laimime, arba jie mus išžudys, kito kelio nėra. Po Bučos, po Iziumo, po visų šitų masinių kapaviečių niekas nebeturi iliuzijų. Patikėkit, jei Ukraina pasiduotų, po kelių mėnesių viskas būtų viena didelė Buča.

Dabar jie naudoja čečėnus, siunčia juos mirti į Ukrainą. Ir vėliau jie gali siųsti ukrainiečius iš okupuotos Ukrainos kautis į Lenkiją ar Baltijos šalis, kodėl gi ne.

– Kadyrovcai, čečėnai, kurie kaunasi prieš Ukrainą, sulaukia išties daug dėmesio žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose. Kaip jūs patys jaučiatės kovodami prieš savo tėvynainius?

– Kaip jūs jaustumėtės žinodami, kad kažkoks vyrukas iš jūsų šalies, kuris buvo susijęs su KGB ar NKVD, ištrėmė tūkstančius jūsų tėvynainių, artimųjų į Sibirą? Ar jaustumėte jam kokį nors gailestį? Ne. Nekyla jokių klausimų apie tai, kad jis iš tavo šalies, nėra klausimų apie bendrą kraują ar religiją, ideologiją. Tas žmogus yra išdavikas, žudikas, tad nejaučiame nieko. Dėl to nejaučiame jokio pasididžiavimo ar jokios gėdos. Ar tai koks Ivanas, ar Ramzanas, man nesvarbu. Čečėnai turi tokią patarlę: nesvarbu ar kiaulė juoda, ar balta, tai vis tiek yra kiaulė. Tas pats su jais.

– Ar tai, kad čečėnai kovoja prieš Ukrainą, kaip nors paveikia tai, kaip matomi esate jūs? Galima nuolat matyti naratyvus apie kadyrovcus, kad jie yra barbarai ir panašiai.

– Kas man patinka kalbant apie mūsų mentalitetą, yra tai, kad mums nerūpi, kas apie mus kalbama. Mums rūpi tik tai, kaip atliekame savo darbą. Ir jei žinome, kad elgiamės teisingai, tai mums svarbiausias dalykas. Nesame šlovės medžiotojai. Galite matyti, kad čia esantys žmonės niekada nerodo savo veidų. Žinoma, tai dėl saugumo, dėl mūsų artimųjų saugumo, kurie yra gimtinėje, tačiau tai taip pat reiškia, kad mes nesiekiame šlovės. Niekas iš esančių čia neturi jokių politinių ambicijų, po karo visi vėl bus vadybininkai, gydytojai, mokytojai. Niekas nenori visą gyvenimą kautis ir mirti, tačiau dabar kito pasirinkimo neturime.

– Kalbant apie jūsų pačių, jūsų artimųjų saugumą, kokių priemonių imatės, kad jį užtikrintumėte? Neseniai pasklido naujienos apie Švedijoje nužudytą čečėnų disidentą.

– Stengiamės kautis dar geriau ir stipriau, norime išlaisvinti artimuosius ir savo šalį kuo greičiau. Tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kalbant apie Tumso ir kitus čečėnus aktyvistus Europoje, deja, atrodo, kad Europos žvalgybos tarnybos seka ne tai, ką turėtų. Nenoriu vartoti necenzūrinių žodžių, bet rusai eina kur nori, daro ką nori. Mano nuomone, tokie žmonės turi būti patikrinti dvigubai ar trigubai kruopščiau. Kas jiems išdavė vizą, visus dokumentus? Europiečiai dažnai ieško vadinamųjų gerų rusų. Bet aš labiau pasitikiu rusu, kuris sako, kad nori okupuoti Ukrainą ir žudyti ukrainiečius, nei tuo, kuris taip nesako.

Europa turi nustoti būtų naivi. Žinoma, yra rusų, kurie supranta, kas vyksta, pats pažįstu tokių. Tačiau jie supranta, kad Rusija turi sugriūti, nes jei ši šalis kaip imperija bus išsaugota, ji visada ir liks imperija.

Nesame romantiški, naivūs vyrukai, žinome, kad po šio karo pasaulis turės pasikeisti. Niekada nebebus taip, kaip buvo anksčiau. Rusija negali funkcionuoti taip, kaip funkcionavo lig šiol. Europa taip pat negali galvoti, kad viską pamirš, toliau pirks dujas, megs verslo ryšius. Kyla daug klausimų – ar Kaukazo Respublikos, Sibiro tautos bus laisvos, ar Europa nustos remti neva demokratiškus rusus, as nustos remti tokius kanalus kaip „Dožd“. Žinote, kiek šarvuotų automobilių už šiuos pinigus nupirktume, kiek tūkstančių gyvybių išgelbėtume?

– Ukraina pripažino Ičkerijos suverenitetą, įvardijo ją kaip Rusijos laikinai okupuotą teritoriją, ką jums tai reiškia?

– Kepas: Mano nuomonė nepasikeitė. Mano supratimu, Čečėnija, Ičkerija, visada buvo nepriklausoma, o dabar ji laikinai okupuota. Ukrainiečiai kovojo už Ičkerijos nepriklausomybę dar iki šio karo. Pirmoji, antroji Čečėnijos kampanija – ten kovose dalyvavo ukrainiečiai, jie kovojo dėl Čečėnijos laisvės. Mano supratimu, Čečėnija kaip buvo laisva, taip ir yra, ir tai, kad ją juridiškai pripažino, yra didelis pliusas.

– Atsimenu, skaičiau vieną straipsnį apie jūsų batalioną, jame buvo parašyta, kad po pergalės Ukrainoje laukia kova dėl Ičkerijos, ką jūs apie tai manote?

– Kepas: Kai Ukrainos žemė bus išlaisvinta, kita bus Ičkerija. Mano nuomonė tokia – kiekviena okupuota žemė, kiekviena nuo rusiško bolševizmo nukentėjusi tauta turi būti išlaisvinta. Tai atsitiks iškart po to, kai tik Ukraina atgaus laisvę ir įtvirtins vientisumą. Būtinai Ukrainos kovotojai petys petin su čečėnais ateis į Ičkeriją ir ją išlaisvins.

– Toras: Visos Rusijoje gyvenančios tautos buvo okupuotos vienos tautos – rusų. Ir šios tautos turi būti laisvos. Pavyzdžiui, mūsų vadas turi peilį, kurį paėmė iš mirusių kario jakuto. Kodėl čia, Ukrainoje, jis turėjo rasti tą peilį? Dėl ko visa tai? Kokių nesutarimų turi Ukraina ir Jakutija? Tiesiog paklauskite savęs šių klausimų. Ką čia daro jakutai? Jie čia yra tik dėl rusų. Dėl to, kad rusai okupavo jų teritoriją. Kiek kartų Rusija jau pakeitė priežastis, dėl ko vykdo karą Ukrainoje, bet priežastis yra viena – Rusija.