Gyvenimas pafrontės mieste – išvaduoto Kupjansko gyventojus persekioja baimė, kad agresoriai gali grįžti

Rusijai puolant jau plačiu frontu Donecko, Luhansko ir Charkivo srityse, Ukraina sako atsilaikanti. Vos už 15 kilometrų nuo fronto Ukrainos rytuose esantis Kupjansko miestas buvo išvaduotas rugsėjį, bet jo gyventojams ramybės neduoda dilema – likti ar išvykti. Okupaciją iškentę žmonės kaip niekas kitas bijo, kad agresoriai gali grįžti.

Nuo Kupjansko iki Charkivo – trys valandos kelio autobusu. Kai kurie jo gyventojai pasitraukė toliau nuo fronto, kai tik miestas buvo išvaduotas, atsivėrė keliai. Viktorija Garnaja nešina maišais važinėja pirmyn atgal. Šįkart sugrįžo į Kupjanską, nes mirė motina.

„Išvykome dėl vaikų, juk jiems reikia mokyklos. Vyras turi verslą, ūkininkas, auginome daržoves, sėklas. Turėjome viską palikti. Neviltis“, – dalijasi Kupjansko gyventoja.

Ukrainos vėliavos kelyje, vedančiame fronto linijos link. Aplink – buvusių įnirtingų mūšių pėdsakai: sugriauti namai su kulkų žymėmis, apdegę palikti likimo valiai automobiliai, griuvenomis virtę tiltai.

Tai, kad frontas netoli, primena gatvėmis burzgiančios tankų kolonos, ginkluoti kariai, patikros postuose – atidžiai tikrinama kiekviena transporto priemonė ir jose sėdintys žmonės.

„Nemanau, kad rusai tokie stiprūs, kad gali pralaužti mūsų gynybą. Taip jie puola Bachmute, Vuhledare, jų puolimas trunka jau ilgai. Kalbėjausi su vietos karine vadovybe, jie sako: „Ne tam jus išvadavome, kad dabar netektume teritorijos“, – pasakoja muitinės pareigūnas Oleksandras Tymošenko.

Pasak jo, mieste vyrauja įvairios nuotaikos, net kai kurie jo draugai pasyviai palaiko rusus.

„Bet yra ir aktyvių rėmėjų, taip pat tokių, kuriems nesvarbu, kieno valdžia, kad tik nešaudytų. Mėginu su jais ginčytis, bet jokios naudos. Jeigu ką nors įsikalė į galvą, gali kalbėti ką nori“, – pripažįsta O. Tymošenko.

Nors įtampos daug, gyvenimas mieste nesustojo. Kupjanskas – svarbus geležinkelio centras, prieš karą jame gyveno trisdešimt tūkstančių žmonių. Bene vienintelė vieta, kur nutįsta didelės eilės – prie bankomatų. Mieste neliko parduotuvių, kuriose būtų galima susimokėti kortele. Vietiniai pasakoja, kad okupantai ne tik plėšė ir šiurpino, bet vertė tiltus dažyti Rusijos vėliavos spalvomis. Agresoriams pasitraukus, tiltus kaip mat perdažė mėlyna ir geltona.