Gydytojas Gudas – apie rašinį, atvedusį į mediciną, žaibišką Achilo sausgyslės operaciją žalgiriečiui ir sporto medicinos ateitį

Kaunietis gydytojas ortopedas-traumatologas Rimtautas Gudas sako ir pats gerai nežinantis, kuri medicinos sritis jo gyvenime užima daugiau vietos: sporto medicina ar tradicinė traumatologija. Juolab kad sportas ir medicina jo gyvenime beveik koja kojon žengia jau kelis dešimtmečius – buvo laikas, kai R. Gudas vienu metu studijavo ir mediciną, ir kūno kultūrą.

„Į mediciną įstojau, nes reikėjo tik lietuvių kalbos rašinį parašyti. O man tik duok rašyti, tai nutariau pabandyti. Niekam nesakęs nuėjau, parašiau ir priėmė. Tuo metu aš mokiausi ir Kūno kultūros akademijoje (dabar Lietuvos sporto universitetas – LRT.lt). Treneris supyko [kad įstojau į mediciną], atleido tik dėl to, kad dvejus pirmus metus toliau žaidžiau komandoje. Esu tapęs net čempionu, žaidęs su Kęstučiu Kemzūra, kitais dabar sporte esančiais profesionalais. Su jais likimas vėl suvedė pradėjus dirbti su Lietuvos krepšinio rinktine“, – pasakojo LRT.lt pašnekovas, per tuos metus spėjęs tapti ir profesoriumi bei medicinos mokslų daktaru.

Per daugiau nei 20 darbo metų jis atliko daugiau kaip 10 000 įvairių artroskopinių rekonstrukcinių operacijų. Nors didžioji dalis jo pacientų – paprasti žmonės, garsiausiai girdisi būtent sportininkams suteikta profesionali pagalba. Pastarąjį kartą prof. R. Gudo pavardė plačiai nuskambėjo Kauno „Žalgirio“ žaidėjui Keenui Evansui per rungtynes Kaune patyrus rimtą traumą – krepšininkui trūko Achilo sausgyslė. Su „Žalgiriu“ bendradarbiaujantis medikas staigiai sureagavo ir dar tą patį vakarą komandos žaidėjui buvo atlikta sėkminga operacija.

„Tokias traumas patiria visi, ne tik sportininkai. Jie galbūt tik dažniau susitraumuoja, bet tokia sporto kaina. Vis dėlto aš visada esu už sportą. (...) Ypač dabar, kai daugeliui žmonių vienintelis sportas yra planšetės arba telefono braukymas“, – kalbėdamas su LRT.lt sakė medikas ir pats dar išbėgantis į aikštelę su „veteranais“ pažaisti krepšinio.

– Gydytojau, krepšinio gerbėjams esate pažįstamas seniai. Bet prieš keletą savaičių jūsų pavardę išgirdo net ir tie, kurie krepšiniu nesidomi. Kalbu apie istoriją su Kauno „Žalgirio“ žaidėju Keenanu Evansu, kuriam per varžybas Kaune trūko Achilo sausgyslė. Daugelį sužavėjo jūsų žaibiška reakcija ir, galima sakyti, dar nesibaigus varžyboms jam atlikta operacija. Gal galite papasakoti to vakaro aplinkybes?

– Tuo metu dar dirbau – laukė viena operacija. Turėdami pertrauką tarp darbų su kolegomis prisėdome pasižiūrėti rungtynių (Kauno „Žalgiris“ tą vakarą namuose žaidė paskutines Eurolygos pirmojo rato rungtynes su Stambulo „Fenerbahče“ – LRT.lt). Kai pamatėme tą įvykį, iškart buvo aišku, kas čia bus: matėsi, kad Achilas. Kadangi aš su Kauno „Žalgiriu“ bendradarbiauju, esu jų konsultantas, susisiekėm su komandos medikais. Aišku, tuo metu jau buvo vėlyvas metas, bet aš ėmiau skambinti kolegoms – kadangi dirbu ne vienoje įstaigoje, daug jų yra. Bet šiuo metu visi turim daug pacientų – žiemą, slidu, darbo netrūksta. Tą vakarą visi kolegos buvo užsiėmę. Supratome, kad niekas priimti (krepšininko K. Evanso – LRT.lt) negalės be ryto, o gal net ir dar ilgiau. Tai sutarėme su kolektyvu ir po savo operacijos pasilikome ilgiau [ir išoperavome žalgirietį]. Va taip ir išėjo. Taip viskas sukrito.

– Ar daug Jūsų darbe tokių skubių „ekstra“ atvejų?

– Tikrai netrūksta. Mes, Lietuvoje dirbantys traumatologai, esam kaip čigonai: dirbame per kelias įstaigas. Kur būname tuo metu, ten ir operuojame skubius pacientus. Tai ypač svarbu, kalbant apie sportininkus. Sporto traumatologija ir yra toks dalykas: pagalbą dažnai reikia suteikti labai greitai. Aš nuo 2007 m. su Lietuvos krepšinio rinktine dirbu ir žinau, kad jie [krepšininkai – LRT.lt] laukti negali. Mūsų sveikatos sistema yra perkrauta, pacientai negali papulti... O profesionaliam sportininkui kiekviena minutė yra svarbi. Jei vienur neišeina [operuoti], važiuojam ten, kur priima. Važiuojam ir operuojam. Tokia yra rinka ir konkurencija. Jeigu dirbčiau tik vienoje įstaigoje ir negalėčiau operatyviai suteikti pagalbos sportininkui, negalėčiau būti sporto traumatologas. Praloščiau konkurencinėje kovoje. Kaip ir sportininkai, mes, gydytojai, irgi turime treniruotis.

– Užsiminėte, jog net neapžiūrėjęs K. Evanso supratote, kad problema – Achilo sausgyslė. Kaip įmanoma taip tiksliai diagnozuoti per nuotolį?

– Čia kaip du kart du, traumatologams elementarus dalykas. Kontakto Achilui plyšti nereikia. Taip buvo ir šįkart.

– Ar iš tiesų Achilo sausgyslių plyšimas – viena rimčiausių traumų sportininkui? Kodėl sakoma, kad patyrus šią traumą operuoti reikia kuo skubiau?

– Ji tikrai viena rimčiausių. O kuo skubiau atlikti operaciją reikia tiek dėl fizinių dalykų, tiek dėl psichologijos: įsivaizduokite, kad esate profesionalas ir negalite net priminti kojos... Aišku, [uždelsus operuoti] šiek tiek pailgėja gijimas, vadinamasis pooperacinis laikotarpis. Esant daliniam Achilo plyšimui, galima gydyti ir be operacijos, tačiau gydymas gana ilgas ir nepatogus (ilgai tenka nešioti specialų čiurnos sąnarį užlenkiantį ir Achilo sausgyslę suartinantį įtvarą). Fiziškai aktyviems žmonėms, tokiems kaip profesionaliai žaidžiantys sportininkai, paprastai taikomas tik operacinis gydymas ir tai daroma kaip galima greičiau. Tai suteikia galimybę pasveikti greičiau ir grįžti į kasdienę rutiną. Jei viskas pavyksta gerai, visiškai sugijus Achilui ir atkūrus čiurnos sąnario judesių amplitudę, raumenų jėgą, pusiausvyrą ir kitus biomechaninius parametrus, sportuoti leidžiama individualiai maždaug po 3–4 mėnesių.

Nėra ko slėpti, jog sporto klubai turi išskirtines sutartis su gydymo įstaigomis, todėl sportininkams operacijos atliekamos greičiau.

Sporto veteranams, kitiems pacientams, deja, operacijos tokiu atveju gali tekti laukti ir parą ar dvi, kartais – net ilgiau. Tokia realybė. Aš pats esu gavęs ne vieną žinutę iš pažįstamų sportininkų (ir ne tik jų): „Sėdžiu priėmime, laukiu 5 val., niekas nepriima, nes yra rimtesnių traumų, ką daryti? Gal gali priimti ir operuoti greičiau?“ Supyksta žmogus, atsikelia ir išvažiuoja su savo trauma į namus ar į kitą vietą... Tokia, deja, dabar pas mus realybė.

– Apie tai ir norėčiau paklausti. Kaip vertinate sveikatos sistemą, kurioje ilgai tenka laukti ne tik gydytojų konsultacijos, bet ir jūsų jau minėtų operacijų?

– Akivaizdu, kad mūsų sveikatos sistema yra perkrauta. Visi matome, kur judame. Kartais sekame gana aklai tais pavyzdžiais, kurie yra Skandinavijoje. Girdime, kad sistema ten labai gera, tačiau mūsų piliečiai iš ten (emigrantai – LRT.lt) grįžta gydytis čia... Skandinavijos šalyse yra, o pas mus jau irgi daro, švieslentę, kurioje matysis eilės pas gydytojus. [Tikslas] – kad nebūtų korupcijos, kad negalėtumėte man [gydytojui] paskambinti ir susitarti atvažiuoti rytoj, kad apžiūrėčiau.

Tačiau, kaip rodo tos pačios Skandinavijos pavyzdžiai, ten dėl to [pacientų srautų reguliavimo] labai daug darbo turi psichologai ir psichiatrai. Įsivaizduokite: jeigu jums plyšo ar nutrūko Achilo sausgyslė, o „švieslentė“ randa, kad jus operuoti kažkas galės tik po mėnesio. Tai realiai tą mėnesį žmogus turės psichologinių problemų.

– Dėl skausmo?

– Dėl visko. Supranti, kad tau skauda, tu nepaeini, kartais net negali priminti kojos. Bijai, kad gali negerai sugyti arba išvis nesugyti, dar ir infekcijų visokių. Kartais po Achilo (sausgyslės traumų – LRT.lt) būna trombembolinės komplikacijos (po Achilo traumų pacientams skiriama ilgesnį laiką vartoti kraują skystinančius vaistus – LRT.lt). Visi šitie dalykai susideda. Ypač jei žmogus turi kitų lėtinių ligų. Žmonės kenčia, kreipiasi pagalbos – jiems išrašomi antidepresantai, užsisuka kitas ratas. Apie tai jau yra tyrimų ne vienas padarytas ir aprašytas.

– Dirbate ne tik su profesionaliais sportininkais, bet ir kitais pacientais. Ką pastebite? Kokios traumų tendencijos, galbūt lietuviai skundžiasi kažkokiomis išskirtinėmis traumomis ar negalavimais? Ar skiriasi sportininkų ir paprastų žmonių traumos?

– Profesionalai turi prevencines programas, jie sportuoja, jų raumenynas yra paruoštas. Kur kas lengviau susitraumuoti nesportuojantiems žmonėms. Būna, žmogus kurį laiką nesportuoja, o tada išeina pažaisti tenisą, krepšinį, futbolą. Staigiai atsispiria, koja pakrypsta... Profesionalių sportininkų traumos yra labiau matomos, tačiau bendrame pacientų sraute jie yra labai mažas lašas. Jie sudaro gal tik 1 proc. iš visų, kuriuos konsultuoju dėl Achilo.

Kalbant apskritai apie traumas, kurias patiria Lietuvos gyventojai, mes nesame išskirtiniai. Gastroliuojame po visą pasaulį, grįžtame su standartinėmis traumomis. Yra ir sezoninės – dabar, žiemą, grįžta tautiečiai iš slidinėjimo kurortų su plyšusiais ar nutrūkusiais raiščiais. Nieko ypatingo – mūsų kasdienybė (juokiasi – LRT.lt).

Ką galėčiau išskirti? Kad traumos jaunėja – vaikai anksčiau ir stipriau pradeda sportuoti, todėl anksčiau susitraumuoja.

Kita vertus, esame senstanti visuomenė, todėl natūraliai daugėja dėl osteoporozės ir kitų senatvėje dažnų ligų patiriamų traumų. Ypač žiemą daug šlaunikaulio kaulo traumų – žmonės jas patiria tiesiog eidami gatve, slidžiais šaligatviais. Per budėjimą dažnai „sukrenta“ 3–4 vyresni traumas patyrę žmonės.

Kas džiugina? Kad į Lietuvą po truputį ateina prevencinės programos: kelio, kryžminio raiščio plyšimų ir kt. Jeigu jas sėkmingai įdiegsime, nekontaktinių traumų rizika žymiai sumažės. Priminsiu, kad net ir Achilo traumos priskiriamos nekontaktinėms traumoms. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad, pritaikius prevencines programas, Achilo traumų sumažėja net 80 procentų.

– Apie kai kurių ligų prevencines programas girdime dažnai, pvz., gimdos kaklelio, krūties ir storosios žarnos vėžio. Tačiau traumų prevencinės programos, regis, nesulaukia tiek dėmesio.

– Sutinku, kol kas valstybiniu lygmeniu Lietuvoje traumų prevencinėms programoms skiriama per mažai dėmesio. Kalbu ir apie pinigus, ir apie žmones. Tai daro tik gydytojai entuziastai. Pasaulyje šioje srityje daug nuveikta su dirbtiniu intelektu. Sukurtos ir traumatologijoje sėkmingai pritaikytos įvairios programėlės: žmogus, susivedęs savo rizikos faktorius, gauna rekomendacijas, kaip išvengti traumų. Pas mus to nėra, bet labai reikėtų.

– Ar visada sportas – sveikata? Kur brėžtumėte tą ribą, kada sportas iš tiesų padeda ir sveikatina, o kada sportas žaloja?

– Aš esu visada už sportą. Ypač dabar, šitame technologijų amžiuje, kai planšečių braukymas yra didžiausia vertybė. Anksčiau mes kalbėdavome apie persitreniravimo sindromus, dabar – priešingai. [Aš manau] geriau jau turėti sporto nuvargintą kūną su sveika galva. Aišku, traumų išvengti nepavyks, tai normalu. Bet [sporto] nauda didesnė. Tai patvirtintų ir mano kolegos kardiologai, psichiatrai. Šiuo metu sportavimo minusų aš nematau. Žinoma, turint lėtinių ligų reikėtų pasitikrinti [pasikonsultuoti su gydytoju] ir paisyti nustatytų asmeninių ribų, neviršyti jų.

– Kartais susidaro įspūdis, jog profesionaliai sportavę žmonės vyresniame amžiuje turi daugiau ortopedinių problemų. Ar tai tiesa ir ar galima to išvengti?

– Tai tiesa ir išvengti turbūt nelabai įmanoma. Tačiau šiais laikais dauguma problemų išsprendžiamos. Neminėsiu pavardėmis, bet labai daug buvusių profesionalių sportininkų toliau gyvena su pakeistais klubo, kelio sąnariais. Jie toliau fiziškai aktyvūs, sportuoja. Profesionalus sporto rizika žymiai didesnė nei laisvalaikio sporto. Bet tokia jo kaina. Jeigu nebūtų profesionalių sportininkų, sporto traumatologai liktų be darbo (juokiasi – LRT.lt).

– Kokia sporto šaka pavojingiausia?

– Kiekviena jų turi savo specifiką. Rankininkai, tinklininkai, ietės metikai, plaukikai turi daugiausia problemų su petimi, alkūne, riešu. Krepšininkai, futbolininkai (kurie turi daug kontakto, staigių bėgimų, sustojimų, krypties keitimų) vargsta su kelio sąnariais. Sunkumų kilnojimas, svoriai – greičiau sąnariai dyla. Tą žinant ir taikant prevencines programas ankstyvame amžiuje (sportininkui iki 17 m., kol dar nesusiformavusios augimo linijos), galima užkirsti kelią sunkioms traumoms ir apskritai kažkiek sumažinti traumų tikimybę. Mes, deja, kol kas gydom pasekmes.

– Ar jūs sportuojate?

– Esu buvęs profesionalus krepšininkas, daug kur žaidęs. Studijavau ir tuometiniame Kūno kultūros institute, bet pabėgau į mediciną. Treneris važiavo su tėvais kalbėti ir klausti, kodėl sudurniavau. Nenorėjo paleisti, nes man piešė šviesią ateitį [krepšinyje]. Dabar priklausau krepšinio veteranų lygoms, reguliariai žaidžiu ir, neslėpsiu, turiu nemažai traumų. Va, neseniai kelį susižalojau, dabar šliaužiu. Bet galbūt todėl ir geriau suprantu sportininkus, nes žinau, kaip viskas vyksta, kaip būna, esu pats tai praėjęs.

– Kaip perspektyvus sportininkas tapo mediku?

– Taip išėjo. Nenorėjau į sovietinę armiją, o išimtis buvo taikoma tik medicinos studentams. Stojant į Kauno medicinos universitetą reikėjo išlaikyti vienintelį lietuvių kalbos egzaminą – parašyti rašinį. O man tik duok rašyti, tai nutariau pabandyti. Niekam nesakęs nuėjau, parašiau ir priėmė. Tuo metu aš mokiausi ir Kūno kultūros akademijoje (dabar Lietuvos sporto universitetas – LRT.lt). Treneris supyko [kad įstojau į mediciną], atleido tik dėl to, kad dvejus pirmus metus toliau žaidžiau komandoje. Esu tapęs net čempionu, žaidęs vienoje komandoje su Kęstučiu Kemzūra, kitais dabar sporte esančiais profesionalais. Su jais likimas vėl suvedė pradėjus dirbti su Lietuvos krepšinio rinktine“, – pasakojo LRT.lt pašnekovas, per tuos metus spėjęs tapti ir profesoriumi bei medicinos mokslų daktaru.

– Kaip pasirinkote sporto mediciną, o gal ji jus pasirinko?

– Ją studijuoti ir norėjau, bet tuo metu Lietuvoje to nebuvo galima padaryti. Todėl aš esu ortopedas-traumatologas, bet vėliau specializavausi ir sporto medicinos srityje. Dabar oficialiai aš esu chirurgas, atliekantis ortopedines traumatologines operacijas, laisvalaikiu besidomintis sporto medicina (juokiasi – LRT.lt). Viskas susipina ir susiriša. Nepaisant to, kad esu chirurgas, dirbdamas su Lietuvos krepšinio rinktine kartu su kolegomis stengiuosi, kad operuoti man tektų kuo mažiau. Visi sporto medikai nori, kad sportininkai išvengtų traumų.

– Kaip manote, ar Lietuvoje gydytojai traumatologai turi tokias pačias galimybes dirbti kaip, pvz., kolegos Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje, JAV? Jei ne, ko trūksta?

– Viskas suvienodėjo. Nepriklausomybės pradžioje trūko aparatūros, implantų. Dabar grįžę iš tarptautinių konferencijų ir pamatę ten pristatytas naujoves netrukus jas turime ir Lietuvoje. Kalbant apie pačią sistemą, tai pas mus kol kas net geresnė situacija nei kitur: pagalba suteikiama paprasčiau ir operatyviau. Kol kas. Aišku, darbas darosi viešesnis, skaidresnis, bet kai kur [reforma] daroma per greit, reikėtų pereinamojo laikotarpio. Traumatologijoje būna „auksinės valandos“, kai pacientas laukti negali.

Bet iš esmės aš esu nepataisomas optimistas ir manau, kad tikrai bus geriau. Kažką daryti vis tiek reikia, nėra lengva keisti įsisenėjusią sistemą. Mes 30 metų tik laisvi ir pradėjome patys sistemą kurti. Viskas juda į priekį, jaunimas yra be galo modernus. Aš pats esu profesorius, prisidedu prie jaunimo ugdymo. Jaunimą „čiupinėju“, matau juos, kad yra darbštūs, protingi. Aišku, galbūt minusas, kad visko nori iškart – užsidirbti, gerai gyventi, bet čia labai normalūs norai. Žiūrint pagal Vakarų šalis, mes uždirbame 5–7 kartus mažiau nei medikai tenai, o dirbame tiek daugiau. Reforma, nauja sistema viską turėtų sudėlioti į vietas. Tik žmogui paprastam galbūt iš pradžių bus sunkiau. Bet pasimatys ir problemos (pvz., kad konkrečios srities gydytojų trūksta), bus galima jas iškart ir spręsti.