Griežčiausia priemonė sporto pasaulyje – koks yra olimpinių žaidynių boikotas ir kaip jis gali veikti?

Olimpinių žaidynių visiškas boikotas yra viena iš griežčiausių spaudimo priemonių sporto pasaulyje. Nors šis įrankis per visą olimpinių žaidynių istoriją buvo panaudotas ne vieną kartą, tačiau didžiųjų boikotų pastaruoju metu pamatyti negalėjome. Tiesa, Rusijos karas prieš Ukrainą iki raudonumo įkaitino situaciją sporto pasaulyje, o po pastarųjų Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) pareiškimų ir vėl iškilo klausimas – ar boikotuoti 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes?

Kalbas apie galimą boikotą sukėlė naujausi IOC svarstymai.

Priminsime, kad IOC pradėjo diskusiją apie tai, jog Rusijos ir Baltarusijos sportininkai galėtų dalyvauti 2024-ųjų Paryžiaus olimpiadoje, tikriausiai, kaip neutralūs atletai, be savo šalies vėliavų ar himnų.

IOC teigė, kad sportininkų negalima diskriminuoti vien dėl paso, pasiūlė griežtas sąlygas, pagal kurias šalių agresorių sportininkai galėtų grįžti į varžybas, viena iš jų – karo pasmerkimas.

Tačiau bet koks rusų ir baltarusių sugrįžimas į olimpines žaidynes užkliuvo Vakarų valstybėms. Griežtą poziciją dėl šių šalių sportininkų grįžimo pareiškė Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, prie šios pozicijos prisijungė ir Šiaurės šalys.

Nors minėtų šalių politikai teigia, kad apie boikotą kalbėti dar yra anksti, kaip teigė ir švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministrė, jis gali būti naudojamas tik kaip paskutinė priemonė, tačiau Latvijos olimpinio komiteto prezidentas Žoržas Tikmeras rėžė – pagal dabartines sąlygas, jei dalyvaus olimpinėse žaidynėse rusai ir baltarusiai, latviai tokiose žaidynėse nedalyvaus.

„Latvijos pozicija yra aiški – jeigu šios žaidynės vyktų dabar ir Rusijos bei Baltarusijos sportininkai galėtų jose dalyvauti, Latvijos komandos šiose žaidynėse nebūtų. Tikiuosi, kad karas baigsis, Ukraina laimės, situacija bus visiškai kitokia ir bus naujos žaidynių taisyklės. Latvijos atletai tokiose žaidynėse, žinoma, galėtų dalyvauti“, – sportacentrs.com cituoja Ž. Tikmerą.

Taigi, boikotas yra karšta tema dabartinėse diskusijose. LRT.lt nusprendė pasiaiškinti, kaip veikia olimpinių žaidynių boikotas ir kas yra pagrindiniai sprendimų priėmėjai šiame procese?

Olimpinių žaidynių boikotas, jei jis yra absoliutus, reiškia, kad jokie šalies atstovai, sportininkai ar kiti, nepasirodo olimpinėse žaidynėse.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) LRT.lt pateiktame atsakyme teigia, jog iš esmės nacionaliniai olimpiniai komitetai (NOK) yra ta institucija, kuri gali išsiųsti sportininkus į olimpines žaidynes.

„Pagal Olimpinę chartiją „NOK turi išimtinę teisę atstovauti savo šalims olimpinėse žaidynėse, taip pat TOK globojamuose regionų, žemynų arba pasaulio kelių sporto šakų varžybose. Be to, kiekvienas NOK privalo dalyvauti olimpiados žaidynėse, siųsdamas ten sportininkus“, – rašoma LTOK raštu pateiktame atsakyme.

Procedūra, pagal kurią NOK įgyvendina savo dalyvavimą olimpinėse žaidynėse, yra gana paprasta.

„NOK gavus kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse, Vykdomojo komiteto pritarimu NOK prezidentas jį pasirašo ir išsiunčia atgal IOC kaip patvirtinimą“, – teigė LTOK.

Taigi, galutinis žingsnis – vykti ar nevykti į olimpines žaidynes – yra kiekvieno NOK reikalas.

Be to, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė užsiminė, kad galimo boikoto atveju šalies sportininkams ir NOK grėstų sankcijos, kurias apibūdina Olimpinė chartija.

„Pagal Olimpinę chartiją kiekvienas nacionalinis olimpinis komitetas privalo dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Už Olimpinės chartijos nuostatų pažeidimus nacionaliniams olimpiniams komitetams numatomos šios sankcijos:

– Įgaliojimų stabdymas; šiuo atveju Vykdomasis komitetas kiekvieną kartą atskirai sprendžia dėl pasekmių atitinkamam NOK ir jo sportininkams;

– Laikinojo pripažinimo panaikinimas (TOK vykdomasis komitetas);

– Visiško pripažinimo panaikinimas (TOK sesija); šiuo atveju NOK netenka visų Olimpinės chartijos jam suteiktų teisių.

Kitaip tariant, Olimpinės chartijos pažeidimas reikštų suspendavimą. Suspendavus šalies NOK, sportininkai netektų galimybės atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse, t. y. galėtų varžytis tik kaip neutralūs sportininkai – be vėliavos, šalies pavadinimo, himno“, – teigia LTOK.

Ši nuobauda nebuvo pritaikyta visų boikotų atveju. Verta prisiminti 1980 m. olimpines žaidynes, kurios vyko Maskvoje, Sovietų Sąjungoje.

Tą kartą JAV žaidynes boikotavo. Boikoto įvykių eigą galima prisiminti remiantis Jungtinių Valstijų valstybės departamento puslapyje teikiama informacija. Minėtas žaidynes buvo norima boikotuoti dėl 1979 m. Sovietų Sąjungos pradėtos invazijos į Afganistaną.

„JAV Atstovų rūmai priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, kurioje 386 balsais už ir 12 prieš pritarė sprendimui nevykti į Maskvą. JAV Senatas priėmė panašią priemonę 88 balsais prieš 4. Techniškai sprendimas, ar siųsti sportininkus į olimpines žaidynes, iš tikrųjų nepriklauso nei prezidentui, nei Kongresui, galutinį sprendimą priima Jungtinių Valstijų olimpinis komitetas (USOC). Tačiau, atsižvelgdamas į tokį platų pritarimą, USOC išreiškė norą gerbti JAV Vyriausybės sprendimą dėl žaidynių. Nors kai kurios šalys nusprendė išreikšti savo nepasitenkinimą sovietų kariniais veiksmais nesiųsdamos oficialių komandų į varžybas, bet taip pat netrukdytų atskiriems sportininkams dalyvauti ir varžytis olimpiadoje. JAV sportininkai buvo įspėti, kad vykstant į žaidynes Maskvoje, iš jų bus atimti pasai. Protestuodama 25 amerikiečių sportininkų grupė padavė JAV Vyriausybę į teismą dėl boikoto, prašydama leidimo dalyvauti varžybose, tačiau bylą pralaimėjo“, – įvykių eiga 1980 m. yra aprašoma Jungtinių Valstijų valstybės departamento puslapyje.

Taigi, tik USOC galėjo priimti galutinį sprendimą dėl sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse, tiesa, patys JAV politikai ėmėsi griežtų priemonių.

Nors, kaip buvo minėta, Olimpinės chartijos pažeidimas reikštų suspendavimą, tačiau 1984 m. olimpinėse žaidynėse JAV dalyvavo ir nebuvo sulaukusi jokių sankcijų iš IOC. Tiesa, tais metais žaidynes įvairiais būdais boikotavo daugelis šalių, bet įvairių šalių sportininkai, nepaisant valdžios paskelbto boikoto, pasirodė žaidynėse, tiesa, kaip neutralūs atletai arba atstovavo savo šalių NOC, o ne pačiai šaliai. Taigi, galutinį sprendimą tuo metu vis tiek priėmė NOC arba patys sportininkai, bet kai kurie iš jų neteko galimybės atstovauti savo šaliai tiesiogiai.

Taigi, panašus scenarijus gali susiklostyti ir šiuo metu, jei kažkurios šalys nuspręs griebtis boikotų – jų scenarijai gali susiklostyti įvairiai, o ir pasekmės gali būti individualios.

Remiantis 1980 m. olimpinių žaidynių pavyzdžiu, tikriausiai būtų sunku numatyti, kokia galėtų būti IOC reakcija, jei kai kurios šalys nuspręstų boikotuoti 2024 m. Paryžiaus žaidynes, tikriausiai daug ką galėtų lemti boikoto koalicijos mastas ar situacija pasaulyje.

Beje, 2020 m. olimpines žaidynes buvo nusprendusi boikotuoti Šiaurės Korėja. Nepasiuntus savo sportininkų į Tokijo žaidynes, IOC skyrė Šiaurės Korėjos olimpiniam komitetui suspendavimą ir šios šalies sportininkai negalėjo pasirodyti 2022 m. olimpinėse žaidynėse atstovaudami savo šaliai, o tik su olimpine vėliava. Tiesa, tą kartą Šiaurės Korėja pasirinko tiesiog nesiųsti savo sportininkų, nepaisant paliktos išlygos. Taigi, IOC sankcijos gali būti skirtos, tačiau daug ką gali lemti ir aplinkybės.

Tiesa, kiekvienas sportininkas individualiai taip pat turi teisę nuspręsti, ar nori dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tokiu atveju jo kelialapio į olimpines žaidynes likimas gali būti dvejopas – jei atletas iškovojo individualų kelialapį, jis tiesiog neatstovaus savo šaliai žaidynėse, jei kelialapis buvo iškovotas šaliai, jis gali atitekti kitam sportininkui.

Beje, Paryžiaus, miesto, kuris taps 2024 m. olimpinių žaidynių šeimininku, merė Anne Hidalgo teigė, kad nepritaria, jog 2024-aisiais įvyksiančiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvautų Rusijos sportininkai. Tai gali iškelti klausimą, ar priimančioji šalis gali sudaryti kažkokias kliūtis tam tikrų šalių sportininkams dalyvauti žaidynėse savo šalyse ir ką tokiu atveju darytų IOC?

„Teoriškai gal ir galėtų, tačiau kontrakte, kurį pasirašė TOK, atstovaujamas prezidento Thomaso Bacho ir Paryžiaus miesto, atstovaujamo merės Anne Hidalgo, bei Prancūzijos nacionalinio olimpinio komiteto, yra nurodytas punktas „užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai šalies ar asmens atžvilgiu, rasės lyties, seksualinės orientacijos, kalbos, religijos, politinių pažiūrų, pilietybės, socialinės grupės, turto ar kitokio statuso atžvilgiu“. Nesilaikant kontrakto gresia nuobaudos“, – rašoma LTOK atsakyme.

Olimpinių žaidynių boikotas buvo naudotas ne kartą

Pirmą kartą kelių valstybių blokas olimpines žaidynes boikotavo dar 1956 m. Tą kartą skirtingas priežastis turėjo kelios pasaulio šalys – Egiptas, Irakas, Kambodža ir Libanas žaidynes boikotavo dėl Sueco krizės, Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija į žaidynes nevyko dėl Sovietų Sąjungos veiksmų prieš vengrus, o Kinija pasirinko nevykti, nes žaidynėse buvo leista dalyvauti Taivanui.

Pirmasis didžiulis žaidynių boikotas įvyko 1976 m., kai jos vyko Kanadoje. Po to, kai Naujosios Zelandijos regbio rinktinė pasirodė Pietų Afrikos Respublikoje, kurioje tuo metu vyko apartheidas. Afrikos šalys pagrasino IOC, kad jei Naujoji Zelandija nebus suspenduota, jie boikotuos žaidynes, nesulaukusios atsako net 29 šalys pasirinko nevykti į žaidynes.

Ryškiausias Vakarų šalių boikotas įvyko 1980 m. – tą kartą 65 šalys nevyko į žaidynes, didžioji dalis atsiliepė į JAV kvietimą nevykti į Sovietų Sąjungą. JAV iniciatyvą boikotuoti žaidynes pasirinko po to, kai SSRS 1979 m. pradėjo invaziją į Afganistaną.

Sovietinių šalių blokas į tai atsakė boikotu 1984 m., kai žaidynės vyko JAV.

Didesni olimpinių žaidynių boikotai baigėsi 1988 m., o boikoto tema vėl sužibo, tiesa, kitomis spalvomis, 2022 m., kai Kinijoje vyko žiemos olimpinės žaidynės. Tą kartą 10 šalių pasirinko diplomatinį žaidynių boikotą, Vakarų šalių blokas ėmėsi boikotuoti žaidynes dėl žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje, uigūrų genocido.