Globėju Ukrainos sportininkams tapęs šiaulietis: net sekundei nesuabejojau, ar verta tą daryti

„Didžiausias atpildas man buvo matyti ją stovinčią su Ukrainos vėliava ir kad ji turėjo galimybę sportuoti“, – atsiimdamas LTOK įsteigtą Lietuvos kilnaus sportinio elgesio apdovanojimą už „Fair Play projektą“ kalbėjo Šiaulių sporto gimnazijos direktorius Andrius Stočkus.

Jis ne tik, kad suorganizavo 20 Ukrainos sportininkų apgyvendinimą gimnazijoje, sudarė galimybes jiems sportuoti, tačiau ir pagal Lietuvos įstatymus tapo dviejų mergaičių iš Ukrainos globėju.

„Net sekundei nesuabejojau, ar verta man pačiam tą daryti, ar ieškoti kitų globėjų. Tos mergaitės pasitikėjo tik manimi, turėjo vienintelį pažįstamą žmogų Lietuvoje. Natūraliai taip gavosi“, – patikino A. Stočkus.

Anastasijos ir Darijos tėvai liko Ukrainoje, tad dabar A. Stočkus rūpinasi jomis kaip savo šeima. Tą patį jis daro ir su likusiais Ukrainos sportininkais, kurie apsistojo Šiaulių sporto gimnazijoje.

– Atsiimant apdovanojimą, jūs sakėte, kad tai tėra paprastas poelgis jums.

– Man tai atrodo paprastas dalykas, bet jiems tai tikrai nepaprastas. Gavęs šiandien apdovanojimą norėčiau pasveikinti visą savo bendruomenę, kuria labai tikiu ir pasitikiu. Tuo dar kartą galėjau įsitikinti, kai atėjo visas šitas karo periodo laikas. Šiaulių sporto gimnazijos bendruomenė per labai trumpą laiką padarė viską, kad mes kuo įmanoma daugiau padėtume broliams ukrainiečiams, priimtume juos. Dabar kartu sportuojame kiekvieną dieną ir laukiame, kada viskas baigsis. Turime unikalią galimybę vieni kitiems padėti siekti sportinių rezultatų.

– Kiek iš viso sportininkų iš Ukrainos priglaudėte sporto gimnazijoje?

– Šiuo metu sporto gimnazijoje yra 20 vaikų ir keli suaugę. Jie yra iš įvairių sporto šakų – lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, taekvando, imtynių.

– Jie treniruojasi atskirai ar jau yra integruoti sportuoti ir kartu su visais?

– Kai atvažiavo pirmieji sportininkai, tai buvo paskleista žinia, kad mes priimsime juos. Ryte ukrainiečiai sportuoja Šiaulių sporto gimnazijoje, o vakarais jungiasi prie miesto komandų.

– O galite plačiau papasakoti ir apie dvi mergaites, kurių globėju tapote?

– Pagal Lietuvos įstatymus nepilnamečiai vaikai negali būti vieni, tai aš parvažiavau su jomis ir kito kelio nebuvo. Net sekundei nesuabejojau, ar verta man pačiam tą daryti, ar ieškoti kitų globėjų. Tos mergaitės pasitikėjo tik manimi, turėjo vienintelį pažįstamą žmogų Lietuvoje. Natūraliai taip gavosi.

– O kur jų tėvai, artimieji?

– Jų tėveliai ir artimieji yra Ukrainoje ir dėl suprantamų priežasčių negali išvykti iš šalies. Treneriai lygiai taip pat liko Ukrainoje, tai tos mergaitės bendrauja su jais, mes bendraujame, tariamės dėl sportinio rengimo ir ruošiamės Europos, pasaulio čempionatams.

– Kiek mergaitės jau buvo pasiekusios sporte ir kiek jos tobulėjo Lietuvoje?

– Abi mergaitės jau buvo daug pasiekusios ir nuėjusios nemenką sportinį kelią. Viena buvo tapusi du kartus Europos čempione, kita buvo prizininkė Europoje. Mes kartu, aš, kaip globėjas irgi, turime važiuoti į varžybas. Mes iškovojome Europos čempionato auksą ir bronzos medalį. Pasaulio čempionate Romoje dar buvo iškovoti medaliai. Didžiausias atpildas man buvo matyti ją stovinčią su Ukrainos vėliava ir kad ji turėjo galimybę sportuoti.

– Kiek keitėsi jūsų buitis su šiuo sprendimu?

– Nieko per daug nepasikeitė. Mergaitės gyvena sporto gimnazijos bendrabutyje, ten yra didelė bendruomenė. Jiems visiems ten yra smagiau, tačiau šventes sutinkame kartu. Patiriame visokių įspūdžių, nes ir aš daug ko nežinojau apie šitą tautą, nors ir daug metų teko Ukrainoje sportuoti. Smagu, yra visokių ir gerų, ir negerų dalykų. Būna ir susergame, bet viskas tvarkoje.

Nenorėčiau akcentuoti tik tai šių mergaičių, nes mes turime 20 ukrainiečių. Jie visi turi galimybę sportuoti ir kartu padeda mums. Jeigu tu sporte neturi stiprių varžovų, tai siekti sportinio rezultato pakankamai sudėtinga. Mes turime dabar puikias sąlygas. Jie atrado šalį, kurios kiti gal ir nelabai žinojo. Iki šiol bendraujant tiek su jais, tiek su jų tėveliais, tai jiems neįtikėtina, kaip tokia maža šalis daro šitiek daug. Kad ir dabartinė paskutinė akcija „Radarom“, čia yra unikalu.

– Kokio amžiaus sportininkai iš Ukrainos?

– Jeigu kalbant ne tik apie sportininkus, tai jauniausias į salę užsukantis ukrainietis yra dešimties metų, o vyriausias berods 22 metų. Tų vaikų yra nemažai ir šiaip į Šiaulius yra atvykę nemažai ukrainiečių, tai mes jiems suteikėme visas sąlygas nemokamai sportuoti, netgi vaikams iš gatvės.

– Minėjote, kad teko ir kai ko išmokti iš ukrainiečių. Kas tai buvo?

– Čia kaip žinia, tai pasirodo mes ne taip barščius virėme. Iš tikrųjų ir kai kurios jų tradicijos mums nebuvo žinomos. Lygiai taip pat ir jiems, nes mes esame katalikai, jie stačiatikiai. Vieni iš kitų pasimokome. Pasirodo, turime labai daug bendrų tradicijų su Kūčių šventimu ir netgi patiekalais. Smagus laikas su jais, bet visada yra žinojimas, kad ten kažkam nėra smagu Ukrainoje.

– O apie karą Ukrainoje su vaikais daug kalbatės?

– Ši tema, nežinau, gal tokia nerašyta taisyklė, mes per daug apie tai nekalbame. Matome, kad jie ir patys stengiasi tų visų žinių per daug neskaityti. Kiek žinau, kai kurie ir su tėveliais taip yra sutarę.