Giržado piniginėje: esu smulkus nusikaltėlis – dažnai neatsispiriu dar vienai batų porai

Prodiuseris Audrius Giržadas neslepia, kad dažnai save pagauna spontaniškai išlaidaujantį, nors šiaip stengiasi nuolat turėti finansinę pagalvę. „Imi ir paslysti, negali atsispirti dar vienai nereikalingų batų porai“, – sako jis.

LRT.lt tęsia interviu ciklą, kuriame žymius žmones kalbina apie asmeninius finansus, kur išlaidaujama, o kur ne, kaip planuojamos išlaidos.

– Pirmoji pažintis su pinigais prasideda dar vaikystėje. Pajamų vaikai gauna už namų ruošos darbus, kišenpinigių išlaidoms skiria tėvai. Ar būdamas vaikas taupėte? Jei taip, kaip tai darėte ir kokie buvo to taupymo tikslai?

– Šiek tiek kapeikų kiekvieną dieną duodavo tėvai bandelei mokykloje nusipirkti, ir turbūt, kaip ir visi vaikai, nebūtinai juos išleisdavai bandelei. Žinoma, rublį kitą kur nors nuvykus į ranką įspausdavo ir seneliai, dėdės. Jeigu gaudavai penkis rublius, būdavo labai didelė šventė ir atsidėdavai taupyti.

Tik, kiek prisimenu, aš visą laiką tuos pinigus ne tai kad atsidėdavau pats į savo taupyklę, bet atiduodavau mamai ir mama tuos mano pinigus taupydavo. Negaliu pasakyti, ar tiesiog pamiršdavau ir jie likdavo šeimos biudžete, ar man ką nors bendru sutarimu iš jų pirkdavome, bet tikrai pamenu, kad visos tos dovanos būdavo praktiškos. Nebūdavo, kad tiesiog išleidi saldainiams ar kokiems dideliems malonumams, nes ir nebūdavo kur išleisti kokiems nors pramogų parkams ar kinui. Kad ir kaip keistai man pačiam šiandien tai beskambėtų, vaikystėje nauji batai man būdavo šventė.

Puikiai suprantu, jog taupyti reikia, aš bandau tai daryti, bet labai paslystu.

– O dabar laikote save taupiu žmogumi?

– Esu ir taupus, ir netaupus. Puikiai suprantu, jog taupyti reikia, aš bandau tai daryti, bet labai paslystu. Matyt, iš vaikystės tai, kad batai yra šventė, man dabar batai yra liga (juokiasi). Labai atsitinka, kad imi ir paslysti, nusiperki dar vieną nereikalingų batų porą ar panašiai.

Bet iš esmės esu tipiškas savo zodiako ženklo – Jaučio – atstovas. Jeigu žinau ir matau, kad mano sąskaitoje tam tikras saugus pagrindas senka, pradedu tiek fiziškai, tiek emociškai blogai jaustis. Suprantu, kad kažkas yra negerai, neturiu atsargos, dėl to stengiuosi kiek įmanoma tą atsargą turėti.

– Bet, kaip suprantu, tenka dažnai save pagauti išlaidaujant spontaniškai?

– Oi, tai čia kiekvieną dieną gaudau save už rankos, bet per visus tuos metus, žinodamas savo šitą silpnybę, aš išsiugdžiau vieną triuką. <...> Norėdamas išvengti spontaniško pirkimo parduotuvėje, tu tiesiog sau pasakai „palauk, apeik ratą, gal rasi ką nors geresnio, šiuo momentu nepirk, apžiūrėk kitus skyrius“. Kol apeini tą ratą, viskas atslūgsta ir nebegrįžti nusipirkti to nereikalingo daikto.

Esu smulkių sumų taškytojas.

– Ar yra koks nors išlaidavimas, kurio asmeniškai nepateisinate? Pavyzdžiui, kai kurie sau kas mėnesį leidžia pirkti kelis šimtus eurų kainuojančius kvepalus ar pan.

– Ne ne, tokių dalykų aš niekada nedarau, esu toks smulkus nusikaltėlis šiuo klausimu, labai didelėmis sumomis nesitaškau. Paskutinės didelės išlaidos buvo namų remontui, bet tai nutinka kartą per dešimt metų arba netikėtai sugedus šildymo katilui, kaip visai neseniai nutiko. Deja, teko pakloti nemažą sumą. Tokios didelės išlaidos paprastai būna neplanuotos ir jau priverstinės, o apskritai esu smulkių sumų taškytojas (juokiasi).

– Galbūt laikotės kokių nors taisyklių, padedančių užtikrinti, kad numatyto biudžeto būtų laikomasi?

– Tiesiog visus būtiniausius mokėjimus esu pasidaręs automatinius, kad niekas manęs negalėtų nei įkalbėti, nei nukreipti, kad nebūtų pagundos, kad gal kaip nors čia dabar atidėsiu, nesumokėsiu ir išleisiu. Nori nenori atitinkamą dieną tie pinigai nuo tavo sąskaitos nurašomi ir visi mokėjimai atliekami.

Jeigu žinau ir matau, kad mano sąskaitoje tam tikras saugus pagrindas senka, pradedu tiek fiziškai, tiek emociškai blogai jaustis.

– Finansų ekspertai neretai sako, kad būtina turėti finansinę pagalvę bent 3–6 mėnesiams. Ar laikotės šios rekomendacijos?

– Aš jos labai stipriai laukiausi ir dabar laikausi, tiesiog įvyko toks didelis paslydimas kaip namų remontas, todėl truputėlį iš finansinės pagalvės buvo iškrapštyta, bet dabar dedu labai daug pastangų, kad ją atkurčiau. Bet taip, ta pagalvė buvo labai daug metų ir ji yra.

– Kalbant apie algadienius, vieni žmonės atlyginimo gavimo dieną skuba susimokėti mokesčius, kiti lepinasi įsigydami norėtą daiktą. Galbūt jūs turite kokių nors su algadieniais susijusių tradicijų ar įpročių?

– Ne, neturiu. Kaip ir minėjau, visi mano mokėjimai atliekami automatiškai. Taip pat automatinis taupymas, kai programėlė leidžia nusistatyti tam tikrą sumą, kurią kiekvieną mėnesį išskaičiuoja ir įdeda į kitą sąskaitą, pavyzdžiui, atostogoms. Tiesa, ta programėlė nėra užrakinama mirtinai, kai labai prireikia, galima pinigų išsiimti (juokiasi), bet bent jau žinai, kad taupai, toks pasiteisinimas. Bet ne, man algos diena yra viena iš šventinių mėnesio dienų ir to pakanka.

– Ar investuojate? Jei taip, kur?

– Aš šių dalykų visiškai neišmanau. Keletą metų iš eilės su savo banko vadybininko pagalba pirkdavau labai saugių investicinių projektų, vertybinių popierių, dabar, man atrodo, vienas toks paketas yra, kuris merdi, bet kadangi dabar tas palūkanų rojus jau baigėsi, tokių dalykų nebeturiu.

– Kokių su finansais susijusių patarimų aukštų kainų, palūkanų ir lėčiau augančių atlyginimų kontekste turėtumėte kitiems?

– Ne, negaliu mokyti žmonių to, ko pats nelabai išmanau. Tam, kas turi daug, mano patarimas galbūt skambės juokingai, o tas, kuris turi mažiau už mane, sakys „gerai tau čia mokyti“. Gal tai pasilaikysiu sau.

– Dėkoju už pokalbį.