„Esi įkalintas su žmogumi, kuris serga.“ Kokios pagalbos Lietuvoje sulaukia sergančiojo Alzheimerio liga artimieji?

Alzheimerio liga serga vis daugiau žmonių. Ši liga skaudžiai paliečia visą šeimą. Dažnai vienas šeimos narys turi atsisakyti darbo, socialinio gyvenimo, jau nekalbant apie patiriamą stresą ir neviltį dėl to, kad tavo artimasis nebebus toks kaip anksčiau. Lietuvoje daugėja paslaugų žmonėms su negalia, tačiau specializuotos pagalbos sergantiesiems Alzheimerio liga ir jų šeimoms labai trūksta. Didžiajai daliai šeimų pagalba neprieinama, o liga neretai diagnozuojama per vėlai. 

„Alzheimerio liga – baisi. Tu esi įkalintas su žmogumi, kuris serga“, – atvirauja pasvalietė Vida Stokienė. Kai Vidos vyrui sustiprėjo Alzheimerio ligos simptomai, moteris išėjo iš darbo ir dabar sako gyvenanti jo gyvenimą. „Mes kartu viską darome, keliamės ir prausiamės, ir viską stengiuosi daryti kartu su juo“, – pasakoja ji. Kurį laiką, kai pamatė, kad sutuoktinio nebegali palikti vieno, moteris samdė slaugę, bet vyras su ja buvo neramus, tada pašnekovė teigia supratusi, kad teks išeiti iš darbo.

V. Stokienės teigimu, Alzheimerio liga nuo kitų demencijos formų skiriasi tuo, kad žmogus yra labai nevalingas, nieko nenori daryti. Televizoriaus ir to nenori žiūrėti. Kartais neturi valios ir paeiti. Žmogus nebesupranta, kad galima ką nors pasiimti, nueiti į tualetą. „Mano vyras opus pasidarė bet kokiam negalavimui. Jei praėjo minutė, jau nežino, kas įvyko“, – pasakoja Vida. Jos teigimu, su tokiu žmogumi reikia labai daug kantrybės: kartą sodyboje jis nuskynė visus žydinčius vaiskrūmius, kitą kartą atnešė glėbį gėlių... Pasak Vidos, dabar vienintelis vyro darbas – valgyti. Tik nusisuka, ir vėl ką nors kramto. Nežinai, ko tikėtis kitą dieną, atsibundi vieną rytą ir jau neberyja, sako ji.

„Aišku, ir supykstu kartais, ir savęs gaila pasidaro. Galvoju: Dievas davė ir drėbtelėjo“, – atvirauja moteris.

Negauna jokios pagalbos

V. Stokienė sako prisitaikiusi prie tokio gyvenimo – vis dėlto prisiekė būti kartu ir skausme, ir varge, bet labai norėtų, kad Pasvaly būtų galimybė bent porai valandų vyrą palikti, kad ji nors į kirpyklą galėtų nueiti, į parduotuvę, pasidaryti kitus darbus. „Negaliu namie jo palikti, nes tada blaškosi, stengiasi išeiti, o kai nusivežu kartu, nusibosta, pasidaro neramus. Paprašau kaimynės, kad pabūtų, bet tuomet skubi, esi visas įsitempęs. Dabar per radiją sako tiek daug visko: ateina į namus, pagalba neįgaliesiems. Aš galvoju: kokie gražūs žodžiai...“, – apgailestauja V. Stokienė.

Moteris sako gyvenusi labai aktyviai, o dabar teko „persikvalifikuoti“ į kitokį gyvenimą. Vis dėlto ji stengiasi visai neužsidaryti: kartais norisi nueiti į kokį renginį ar muziejų. Tuomet eina kartu su vyru, kol jis dar vaikšto. Pirma įsitikina, kad vyras nepavargs, kad galės išbūti.

Tiesa, moteris sako sulaukianti nepalankaus aplinkinių požiūrio: „Nueini kartais į bažnyčią ir jauti tuos keistus žvilgsnius: „Matai, už rankos vedžioja, kokia čia meilė.“ Nesinori to aplinkinių tokio keisto dėmesio.“ Pasak Vidos, jie buvo Pasvaly gerai žinomi žmonės. Vyras dirbo mokyklos direktoriumi, paskui buvo mokyklų inspektoriumi, vadovavo baseinui. Žmonės, kurie nežino, ir neįtaria apie jo ligą.

„Neseniai buvau Santariškėse, tai gydytoja net stebėjosi, kad liga jau tiek metų diagnozuota, o vyras taip gerai atrodo. Kiekvieną dieną reikia gyventi to žmogaus gyvenimą“, – sako moteris.

Tiesa, po pokalbio V. Stokienė pranešė, kad susitarė dėl pagalbos prižiūrint jos vyrą.

Ligą nustatė ne iš karto

Greitai bus dešimt metų, kai Vidos vyrui pasireiškė pirmieji Alzheimerio ligos simptomai. Jam tada buvo 67–68 metai. Vida stebisi, kad pasidomėjus, iš kur liga atsiranda, pasirodė, jog ja dažnai suserga protinį darbą dirbantys žmonės. „Buvo labai jautrus, atsakingas, ir viskas, matyt, susidėjo. Liga iš pasalų puola“, – pasakoja moteris.

Ligą nustatė ne iš karto. „Iš pradžių mačiau, kad kažkas ne taip su mano vyru, nes nebeliko jokio hobio, nebeskaitė laikraščių, tik antraštes, jokių knygų nebeėmė, jei paima, tai palaiko, palaiko...“ – prisimena Vida.

Tėčio pokyčius pastebėjo ir dukra (jis išėjęs į pensiją kurį laiką Dubline padėjo auginti anūkę), atkreipė dėmesį, kad „tėvelis kažkoks liūdnas“. Dar vienas signalas buvo tuomet, kai Vidos vyras užmiršo, kaip nuvažiuoti į sodybą. 47 metus pravažinėjęs, vieną dieną nebežinojo kelio.

„Aš susirūpinusi sakiau gydytojai, bet niekas manim netikėjo, sakė: ai, jums gal taip atrodo. Jis kultūringas žmogus buvo visą laiką, ramus ir niekas nepastebėjo“, – svarsto Vida.

V. Stokienės vyrui demenciją, o vėliau – Alzheimerio ligą nustatė, kai jie kreipėsi į gydytojus privačiai. „Matyt, labai mažai ir gydytojai turi informacijos apie Alzheimerio ligą ir negali pradžioje jos nustatyti. O kai patenki pas nervų daktarą, sako: kur jūs iki šiol buvot?“ – svarsto moteris.

Asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė Ieva Petkutė sako, kad ne tik visuomenė labai mažai žino apie Alzheimerio ligą, bet ir specialistams trūksta žinių. „Yra daugybė istorijų, kad šeimos daktarai neatpažįsta ir nenusiunčia konsultuotis“, – sako asociacijos vadovė. Jos teigimu, tarptautinė asociacija „Alzheimer`s Disease International“ atliko tyrimą, jis parodė, kad 62 proc. sveikatos srities specialistų mano, jog demencija yra įprasta senėjimo dalis. Tačiau jei liga nėra laiku diagnozuojama, negydoma, tada būklė progresuoja greičiau.

Pasak I. Petkutės, labai svarbu šviesti gydytojus, bet ir šeima turi nenumoti ranka – yra labai didelis skirtumas tarp užmaršumo, atsirandančio dėl amžiaus ir dėl sutrikimo. „Šeimos, kurios mažiau žinių turi, mėgina suktis ir kartais nueina iki labai sudėtingų situacijų, kai žmonės gyvena beveik košmare ir mano, kad taip turi būti. Žmonės yra be galo kantrūs“, – patirtimi dalijasi I. Petkutė.

Sergantieji Alzheimerio liga nesulaukia pagalbos

Pasak asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovės, šiuo metu asmeniui susirgus Alzheimerio liga didžiausią naštą neša artimieji. „Tai yra kompleksinė problema. Toks atvejis, kaip Vidos, kai artimieji turi atsisakyti darbo, pasitaiko gana dažnai. Yra atvejų, kai jaunos šeimos, turinčios vaikų, globoja savo mamą ar tėtį. Kaip joms viskuo pasirūpinti?“ – svarsto I. Petkutė.

Jos teigimu, mes neturime sistemos, kuri galėtų padėti spręsti šį kompleksinį klausimą: „Sistema turėtų veikti taip, kad šeimos nariai galėtų gyventi normalų gyvenimą. Kad vaikai galėtų ir savo darbus dirbti. Kad tu galėtum normaliai gyventi savo gyvenimą, nueiti į kirpyklą, susitikti su kuo nors, ne kokį nors ekstravagantišką, bet paprastą gyvenimą“, – svarsto specialistė.

Jos teigimu, tuomet, kai žmogus jau nebėra savarankiškas, bet tai dar nėra ta vėlyva stadija, kai jam yra reikalinga nuolatinė slauga, labiausiai padėtų dienos centrai, kur žmogus galėtų praleisti dieną.

„Lietuvoje yra po vieną – du dienos centrus didmiesčiuose. Tai yra juokinga“, – svarsto I. Petkutė.

O ką žmogui daryti, jei koją susilaužė ar susirgo, ar atostogų nori išvykti? Skelbiama, kad yra teikiamos atokvėpio (trumpalaikės globos) paslaugos. Tačiau globos įstaigos nesidomi šia paslauga, dėl to žmonės renkasi slaugos ligonines. „Tai yra peilis sergantiesiems demencija. Jiems reikia smegenų stimuliavimo, bet slaugos ligoninėje to negaus, nes ji tam nepritaikyta“, – svarsto I. Petkutė.

Vida sako, kad niekada negalėtų savo vyro atiduoti į slaugos ligoninę net ir norėdama atokvėpio paslaugos, nes ten žmonės praranda ir likusius įgūdžius: „Paguldo į bendrą skyrių, kadangi žmogus judės, eis, kelsis, pasakyti gi negali, kad į tualetą, taigi jį pririš, uždės sauskelnes. Pasiimsiu po savaitės, tai kas bus... Pažįstama paguldė mamą, pririšo, kad nejudėtų, išlaikė, ir kas – keičia sauskelnes.“

Pasak I. Petkutės, pagalba sergantiesiems Alzheimerio liga turėtų būti specializuota, kad darbuotojai žinotų, kaip dirbti būtent su sergančiais šia liga žmonėmis. „Turime sukurti iš naujo darinį, pradedant nuo pastatų išdėstymo iki kompetencijų tų asmenų, kurie ten dirbs“, – įsitikinusi asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė.

Ramūnas: reikia susitaikyti, kad mamos kaip asmenybės jau nėra

Ramūnas Lygaitis ilgai dvejojo, ar pasakoti apie savo mamos ligą. Vis dėlto jis nusprendė, kad viešumas gali padėti kitiems žmonėms, kurie dar galbūt nesuprato, kas atsitiko jų artimiesiems. Jis džiaugiasi, kad šiuo metu mama vis dar gyvena namuose su savo vyru. Kelis kartus per savaitę ją lanko asmeninė asistentė, o porą kartų per savaitę moteris eina į „Senjorų darželį“. „Galvoju, jei atsivežtume namo, su tokiu ligoniu būtų blogai, būtum pririštas visą parą“, – svarsto Ramūnas. Jis yra mokslininkas, chemikas, šeima augina nedidelį vaiką. Atsidėti mamos priežiūrai būtų labai sudėtinga.

„Sužinojau „Gerumo skraistės“ Alytuje telefoną ir gyvenimas pasikeitė. Kažkoks stebuklas iš dangaus. Asmeninė asistentė Silvija padeda mamai namuose. Kaip norėjau, kad su mama būtų dirbama, taip ir yra“, – džiaugiasi vyras. Pasak Ramūno, labai svarbu, kad tas asmeninis asistentas ne tik tvarkytų ką nors, bet ir rastų kontaktą, žiūrėtų, ko konkrečiai tam žmogui reikia. Silvija su mama užsiima veiklą, kuri lavina: skaito knygas, spalvina, leidžia jai pasirinkti. Taip pat ir kambarį patvarko, drabužius parūšiuoja, ir tėvui užduočių duoda. „Mama namuose arba valgo, arba miega. Svoris auga, saiko nėra. Ta priežiūra, maisto ribojimas, pasivaikščiojimai jai labai į naudą. Mums labai pasisekė, kad Silvija domisi ta liga. Gal net geriau pažįsta mano mamą dabar nei mes, vaikai“, – pasakoja Ramūnas.

Suprato ne iš karto

Kad mamai reikia rimtos pagalbos, Ramūnas sako pripažinęs sau tuomet, kai susitarė susitikti poliklinikoje (nuo mamos namų iki poliklinikos 10–15 minučių), bet ji nepasirodė. „Aš supratau, kad mama negali išgirsti ir įvykdyti to mano prašymo. Tada ji kalbėjo dar neblogai, paskui dar per kokį pusmetį kalba labai suprastėjo ir susitarimai įvykdyti kokią nors užduotį praktiškai nebuvo įmanomi“, – prisimena Ramūnas. Jo teigimu, gydytoja, pamačiusi mamą, pasakė, kad net ir tyrimų nereikia – iš karto matyti, kokia liga. Testai tik patvirtino diagnozę.

„Dabar, kai atsuki juostą atgal, 2–3–4 metus, galima sakyti, kad požymių buvo. Bet tada aš nesupratau. Vaikelis gimė, rūpesčiai visokie, ne taip dažnai susitikdavome, kaip anksčiau“, – pasakoja Ramūnas. Jis sako norintis, kad kiti žmonės, susidūrę su šia diagnoze, daugiau žinotų apie ligą ir anksčiau ją diagnozuotų, todėl siūlo atkreipti dėmesį, kad Alzheimerio ligai būdingas ne tik užmaršumas, bet ir valios trūkumas, skanduojama kalba, užsidarymas savo pasaulyje. Žmogui darosi sunku mąstyti ir išreikšti savo požiūrį ir nuomonę.

„Aš pastebėjau, kad jau kokie 3–4 metai mamai trūksta valios tvarkytis sodyboje. Vėliau ir namuose tas pats. Atsimenu, kad būdavo tos generalinės tvarkos, ir mes ten padėdavome. Paskui jau nebenorėjo tvarkytis“, – atvirauja Ramūnas. Jis atkreipia dėmesį, kad ligos pradžioje, kai požymiai buvo nežymūs, mama buvo pasidariusi labai aktyvi. Jai reikėjo labai daug ką veikti. Atsirado „Bočių“ organizacija, kelionės, Trečiojo amžiaus universitetas – susirado draugų, draugių, visą Lietuvą išvažinėjo. Tuo metu labai intensyviai žiūrėjo detektyvus per televiziją. „Visas gyvenimas vyko išorėje, ne namuose. Paskui supratau, kad čia jau buvo ligos pradžia“, – pasakoja Ramūnas. Į mamos pokyčius dėmesį atkreipė ir giminaičiai. Iš pradžių galvojo, gal tai depresija (kai kurie ir dabar taip mano), bet rudenį jau buvo labai staigus pablogėjimas ir diagnozavo Alzeimerio ligą.

„Suvoki tą faktą, kad viskas, mamos kaip aktyvios asmenybės jau nėra, yra ligonė ir tiek. Reikėjo laiko su tuo susitaikyti. Buvo labai sunkių momentų. Juk šeimą visą laiką vairavo mama, realiai nebeliko namų“, – atvirauja Ramūnas.

Trūko informacijos ir palaikymo

Nors Ramūno mamai diagnozė buvo nustatyta gana greitai, vis dėlto jis turi pastabų gydytojams. „Man ir iki šiol neaišku, kuris čia gydytojas turėtų vadovauti tam gydymui. Neurologas diagnozavo ir pasakė, kad toliau rūpinsis psichiatras. Kai atėjo nauja psichiatrė, ji pasakė, kad vaistus skirs neurologas...“ – prisimena R. Lygaitis.

Kitas dalykas – gydytojai nustatė diagnozę ir daugiau jokios informacijos. „Gal taip ir turi būti. Trūksta psichiatrų, nėra laiko tokius dalykus daryti. Bet norėjosi, kad daugiau papasakotų ar apie ligą, ar apie jos eigą. Kur toliau eiti, ko tikėtis? Juk gyvenimas labai pasikeičia. Kurį laiką buvo toks vakuumas“, – prisimena Ramūnas.

Vieną dieną mamai pasidarė sunku kalbėti. Kurį laiką ji nesikėlė iš lovos. Ką daryti? Ramūnas neslepia pasidomėjęs ir senelių namais, kur kelios palatos yra skirtos Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. „Bet supratau, kad ten jau eina žmonės, kai visai negali“, – pasakoja vyras.

Kurį laiką mama lankė Psichikos sveikatos centro dienos stacionarą Alytuje – Ramūnas žinojo, kad nors vaistų nuo Alzheimerio ligos nėra, labai svarbu yra palaikyti smegenų veiklą – su ligoniu bendrauti, užsiimti, atlikti pratimus. Tačiau atėjo diena, kai išgirdo, kad jai per sudėtinga čia lankytis.

„Jei ne „Gerumo skraistė“, nežinočiau, ką daryti. Kol kas mama gyvena kartu, bet gali būti, kad reikės kitokių sprendimų“, – pasakoja Ramūnas.

Vaikai neturi slaugyti savo tėvų

VšĮ „Gerumo skraistė“, kuri yra įkūrusi „Senjorų darželį“ Alytuje, vadovė Gita Mickevičiūtė sako nedvejojusi, kai išgirdo Ramūno prašymą. Buvo likusi viena vieta, tad galėjo priimti jo mamą.

G. Mickevičiūtė įsitikinusi – vaikai neturi aukoti savo gyvenimo ir slaugyti bei karšinti tėvus: „Žmogus Alzheimerio liga gali sirgti ir 20 metų. Ar tam žmogui tikrai bus geriau, kad tu buvai šalia ir kankinaisi? Tikrai ne. Neturi vienas žmogus gyventi kito gyvenimo.“

Jos manymu, šeimos turėtų gauti pagalbą. Deja, paslaugų trūksta ir neretai būna taip, kad, šeimos nariui susirgus, kai jis jau nebegali būti vienas, kas nors turi atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo. „Tokie žmonės patys sudega. Esu mačiusi ne vieną žmogų – tiesiog matai, kad pačiam žmogui reikia pagalbos, kažin, ar jis gali kam nors padėti. Psichologinė būklė būna suprastėjusi, kartais ir fizinė. Ar tai reikalinga?“ – svarsto G. Mickevičiūtė.

Ji sako matanti įvairių situacijų – kartais žmonės iš esmės pakeičia gyvenimą, tarkim, grįžta iš užsienio. Arba priima sprendimą, kad artimasis gyvens ilgalaikės globos namuose. „To tikrai nenori daugelis ir tikrai nereikėtų. Galima užtikrinti, kad būtų asmeninio asistento paslaugos, kokio nors užimtumo, dienos centrų“, – mintimis dalijasi specialistė.

Vis dėlto ji sako dabar nematanti, kad žmonės Lietuvoje galėtų tikėtis profesionalios pagalbos. „Niekas nesame apdrausti. Jei man taip nutiktų, nematau, kas galėtų man oriai padėti. Labai noriu, kad tai pasikeistų“, – sako moteris.

Be to, neretai ir patiems vaikams reikėtų pagalbos. „Mačiau, kaip vienas vyras verkė: „Aš nebeturiu mamos.“ Suprantu, kokia yra didelė trauma tam žmogui, kad tai jau yra ne mama. Be to, visi su savo patirtimi ir patarimais: tą darykit, tą. Išbalansuoja tuos artimuosius ir patį tą žmogų. Dar ir kaltės jausmas: gal galėjau anksčiau pamatyti, gal galėjau padėti. Kai vaikui nustatomas sutrikimas, negalia, tėvams teikiama psichologinė pagalba. Reiktų jos ir vaikams, kurių tėvams nustatoma Alzheimerio liga“, – mintimis dalijasi G. Mickevičiūtė.

Jos teigimu, dar labai dažnai žmonės, kai kreipiasi pagalbos, pradeda teisintis, kad jie dirba, kad negali artimųjų prižiūrėti. „Aš juos visada pertraukiu – jūs neturite tėvų karšinti, nebe tie laikai. Jūs turite tik atvažiuoti, išgerti arbatos puodelį, nepulti ir tų kambarių tvarkyti. Bendrauti būtina, palaikyti gerus santykius, bet ne teikti tas paslaugas, kurias teikia specialistai“, – sako „Gerumo skraistės“ vadovė.

Alzheimerio liga serga vis daugiau žmonių

Lietuvoje demencijos diagnozė nustatyta maždaug 40 tūkstančių asmenų. Pasak I. Petkutės, daug atvejų yra nediagnozuojama, dėl to realus skaičius turėtų būti daugiau kaip 50 tūkst. Manoma, kad 2050 metais segančiųjų gali padaugėti kone dvigubai (prognozuojama iki 80 tūkstančių). „Tas didėjimas gąsdinantis, kyla klausimas, kas tais senjorais rūpinsis. Tai ir socialinis, ir sveikatos, ir ekonominis iššūkis valstybei. Pasaulyje sergančiųjų yra per 50 milijonų. Manoma, kad per kelis dešimtmečius šis skaičius gali patrigubėti“, – mintimis dalijasi asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė.

Pasak I. Petkutės, yra išaiškinti rizikos veiksniai, kurių atsisakius galima sumažinti tikimybę susirgti demencija: alkoholio vartojimas, depresija, fizinio aktyvumo stoka, užterštas oras, nutukimas, bendravimo stoka, ribota socialinė veikla. Apie 40 proc. demencijos atvejų gali būti pavėlinta arba netgi išvengta, tačiau kitais 60 proc. nėra žinoma, kodėl liga išsivysto.

Taip pat ir susirgus Alzheimerio liga labai svarbu smegenų stimuliavimas. „Gyvybiškai svarbu tam žmogui užimtumas, darbas dienos centre, susitikimas su kitais žmonėmis ir specialistais“, – svarsto I. Petkutė.

„Jau vien buvimas tarp žmonių formuoja arba atkuria prarastus įgūdžius. Kai žmogus tiesiog atsisėda ir žiūri į vieną tašką, tuomet jo smegenys nustoja priimti bet kokią informaciją. Jeigu jis išeina į lauką, prie medžio pastovi, jau gerai, bet dažniausiai jie neina, nėra kas išvestų“, – papildo ir G. Mickevičiūtė. Jos teigimu, kai sergantieji demencija atvažiuoja į dienos centrą, vyksta terapijos, žmonės atsigauna. Kaip pavyzdį ji pateikia kai kurias užsienio šalis, kur yra ištisi Alzeimerio kaimai.

„Jei artimasis susirgo Alzheimerio liga, patarčiau pasižiūrėti filmą „Vis dar Elis“, nustoti neigti ligą, susitaikyti ir pamilti ją – ligą reikia padėti išgyventi, kaip ir netektį. Ir nebijoti ieškoti pagalbos – tiek psichologo pagalbos, tiek socialinių paslaugų bendruomenėje. „Jei žmogui yra reikalinga paslauga, ji turi būti suteikiama. Tokios paslaugos turi būti prieinamos kaip poliklinika, kaip mokykla“, – pritaria ir I. Petkutė.

Informacija apie pagalbą asmenims, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, ir jų šeimoms

Asmenims, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, ir jų šeimoms, kurioms reikalinga pagalba, yra teikiamos socialinės paslaugos šalies savivaldybėse. Norintys gauti socialines paslaugas asmenys, jų šeimos nariai, globėjai ar artimieji gali kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją, socialinį darbuotoją ar socialines paslaugas teikiančią įstaigą. Socialinės paslaugos gali būti teikiamos asmens namuose, savivaldybės įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose, bendruomenėse.

Kompleksiškai įvertinus asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, atsižvelgiant į individualius asmens (šeimos) interesus ir poreikius, gali būti teikiamos bendrosios socialinės paslaugos (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, transporto organizavimo ir kt.), specialiosios socialinės paslaugos: pagalba į namus (iki 10 val. per savaitę teikiama asmens namuose, padedanti asmeniui tvarkytis buityje, rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime), dienos socialinė globa (nuo 2 iki 10 val. per parą, iki 7 kartų per savaitę asmens namuose; nuo 3 val. per dieną iki 5 dienų per savaitę dienos socialinės globos centre, socialinės globos namuose), trumpalaikė socialinė globa (ne mažiau kaip 8 val. per parą iki 1 mėn. asmens namuose, ne mažiau kaip 12 val. per parą iki 6 mėn. per metus arba iki 5 parų per savaitę neterminuotai dienos socialinės globos centre ar grupinio gyvenimo namuose ar socialinės globos namuose).

Kai šių paslaugų nepakanka asmens poreikiams tenkinti, siūloma ilgalaikė socialinė globa (24 val. per parą socialinės globos įstaigose, pvz., socialinės globos namuose, grupinio gyvenimo namuose), taip pat kitos paslaugos atsižvelgiant į asmens nesavarankiškumą ir galimybes savarankiškumą ugdyti ar kompensuoti jo poreikius atitinkančiomis socialinėmis paslaugomis.

Asmenims, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, gali būti teikiama integrali pagalba jų namuose – slaugos ir socialinės globos paslaugos, kuriomis tenkinami asmens slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, konsultuojant ir artimuosius prižiūrinčius šeimos narius (teikiama nuo 2 iki 10 val. per dieną iki 7 kartų per savaitę).

Priežiūros reikalaujančių asmenų, sergančių Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, artimieji, norėdami pailsėti nuo artimojo nuolatinės priežiūros, gali gauti laikino atokvėpio paslaugas (teikiamos asmeniui socialinės priežiūros, dienos ar trumpalaikės socialinės globos forma namuose, dienos centre ar stacionarioje socialinės globos įstaigoje ir kurios trukmė nustatoma pagal poreikį, tačiau per metus negali viršyti 720 val.).

Artimieji taip pat gali gauti konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, psichosocialinės pagalbos ir kitas paslaugas, atsižvelgiant į individualius poreikius.

Siekiant didinti paslaugų šeimoms prieinamumą, šalyje plėtojamos prevencinės paslaugos – nuo šių metų liepos 1 d. įsigaliojo Socialinių paslaugų įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kompleksines paslaugas šeimai (psichosocialinės pagalbos, mokymų, šeimos įgūdžių ugdymo ir kt.) kaip vieną iš prevencinių socialinių paslaugų rūšių, kurias nemokamai galės gauti visi asmenys ir šeimos, tarp jų ir prižiūrintys sergančiuosius Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, kuo arčiau gyvenamosios vietos. Jos bus organizuojamos ir teikiamos per kiekvienoje savivaldybėje veikiančius bendruomeninius šeimos namus, jas koordinuojant vieno langelio principu.