Ekspertas: Putinas bijo, kad jo galva bus pamauta ant baslio

2020-aisiais keisdamas Konstituciją Vladimiras Putinas veikiausiai ruošėsi pasitraukti iš Rusijos prezidento posto ir užsitikrinti net ne vieną, bet dvi teisines neliečiamybes, kad „jo galva nebūtų pamauta ant baslio“, kaip nutiko Libijos diktatoriui, interviu LRT.lt sakė Wilsono analitinio centro ekspertas Williamas E. Pomeranzas. Tačiau pakeitimai dabar atsisuko prieš jį.

– Publikuotame tekste rašėte, kad V. Putinas, įvykdydamas keturių Ukrainos regionų aneksiją, priėjo aklavietę – kaip jis pateko į šią padėtį ir, apskritai, kodėl jam turėtų rūpėti teisiniai aspektai, juk praeityje jis nė kiek negerbė įstatymų?

– Jis aneksijos nuostatą aptarė pastarosiose Konstitucijos pataisose, priimtose 2020-aisiais. Ten nustatomi du dalykai – pirma, Rusijos Federacija yra užsienyje gyvenančių rusų gynėja; ir antra – Rusija negali atiduoti teritorijų, kurios yra Rusijos Federacijos dalis. Manau, jis tada galvojo apie Krymą. Bet dabar tie pakeitimai susisiejo su keturių Ukrainos regionų aneksija.

V. Putinas įvarė save į kampą. Jo požiūriu, būti didžiu Rusijos valdovu, reiškia pridėti teritorijos prie Rusijos Federacijos, kaip padarė Petras Didysis, Jekaterina Didžioji, caras Aleksandras I. Jis vykdytą aneksiją nušvietė labai viešai, tai įforminama ir Konstitucija, į tuos keturis regionus siunčiamos ir įvairios teisinės institucijos.

Bet jūs teisus – kyla klausimas, kodėl V. Putinui turėtų rūpėti teisė? Šiuo atveju svarbi ne teisė, o jo reputacija, vaidmuo istorijoje. O šiam vaidmeniui jis turi išlaikyti tas teritorijas. Jei V. Putinas nori būti didus lyderis, privalo tas teritorijas išlaikyti Rusijos kontrolėje.

Prieš kurį laiką vienas istorikas paklausė V. Putino, už ką jis bus atsimenamas, o šis kalbėjo kažką apie Bažnyčią ar panašiai. Bet praėjus 6 metams, jau po Krymo (aneksijos), tas pats istorikas kalbėjo su V. Putinu ir šis jam pasakė, kad bus prisimenamas už Krymo „sugrąžinimą“ Rusijos Federacijai.

– Bet kodėl V. Putinas apsėstas teisėtumo temos, rengia pseudoreferendumus okupuotose teritorijose, juk niekas tų rezultatų nepripažįsta?

– Jam jų nereikia, bet nori šiuos veiksmus pridengti teisėtumo fasadu. O tai, iš esmės, galima padaryti tik tvirtinant, kad tie regionai nori tapti Rusijos Federacijos dalimi. Akivaizdu, kad likęs pasaulis nepripažins aneksijos, nes tai apgaulė, bet ta apgaulė leidžia V. Putinui tvirtinti, kad regionai nori prisijungti. Bet jei V. Putino pajėgos rytoj išeitų iš dviejų regionų, t. y. Zaporižios ir Chersono, kurio jie nekontroliuoja, šie regionai tikrai nenorėtų būti Rusijos Federacijos dalimi. Kariniu požiūriu, Chersonas šiandien nėra Rusijos dalis.

Todėl manau, kad V. Putinui visada reikėjo teisėtumo priedangos. Teisėtumas nėra teisės viršenybė, ten vyrauja tiesiog įstatymiškumas (rus. zakonost) – viskas grindžiama mintimi, kad jo veiksmus pateisina įstatymai.

Ir V. Putinas taip elgėsi visada. Ir kai įvyko prezidentų pasikeitimas, kai jis grįžo prie šalies vadovo vairo, net ir tada jis stengėsi, kad vyktų koks nors patvirtinimas, net jei likęs pasaulis to nepripažino. Jam tai ir nerūpi, jis tenori teisėtumo lukšto, o teisiniai procesai ar kas nors kita jam nerūpi.

– Ar yra taškas, kai tai gali atsisukti prieš jį patį, Rusijoje ar tarptautinėje erdvėje. Juk po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų visi Vakarų lyderiai pareiškė, kad rinkimų rezultatų nepripažins, nepripažins ir Aliaksandro Lukašenkos. Atrodo, Rusijoje padėtis mažai kuo skiriasi?

– Vakarai tikrai nepripažins aneksijos, jos nepripažins niekas, galbūt, išskyrus Šiaurės Korėją, bet tikrai jokia svarbi valstybė. Bet vėlgi, V. Putinui nelabai rūpi pripažinimas. Jam terūpi, jo požiūriu, teisėtumo priedanga, kad tie regionai esą pritarė prisijungimui prie Rusijos ir to niekas negali kritikuoti. Tai vidinis tikslas.

Jei V. Putinas pralaimės karą, yra šansas, kad visa tai nesuveiks. Visi V. Putino bandymai legalizuoti aneksiją nepasiseks. Jei Ukraina tęs kovą, iš tiesų laimės, o V. Putinas bus pašalintas iš pareigų (juk kariniai pralaimėjimai dažnai veda prie režimo pakeitimo,) niekas nepripažins tų referendumų, niekam nerūpės ir (Rusijos) Konstitucija. <...>

– Grįžtant prie Konstitucijos pataisų. Jose V. Putinas numatė teisinę apsaugą buvusiems Rusijos prezidentams, diskutuota, ar jis ketina pasitraukti iš posto, galbūt imtis ko nors panašaus į Kazachstano lyderio Nursultano Nazarbajevo scenarijų?

– Aišku, toks buvo jo tikslas. Bet pataisos galios tik tol, kol jis valdžioje. O jei nebėra – kas gali užtikrinti, kad kitas lyderis laikysis pažadų V. Putinui? Manau, teisinę neliečiamybę įtvirtino tam, kad apsaugotų save. Jam prireikė net 2 neliečiamybių iki gyvos galvos, nes nenorėjo ne tik (buvusio Kazachstano prezidento) N. Nazarbajevo likimo, bet nenorėjo, kad jo galva būtų pamauta ant baslio, kaip nutiko (Libijos diktatoriui) Muammarui al-Gaddafiui. Jis tikrai bijo atsako, kurio sulauktų nesugebėjęs išsilaikyti.

Jei V. Putino neliktų, galėtų klausti, kaip dėl 2020-ųjų Konstitucijos pataisų ir imuniteto? Bet jei kitas lyderis jų nenorės laikytis, jis ar ji to ir nesilaikys. Tokie ir bus faktai „ant žemės“. Nors ir įtvirtino neliečiamybę, tai nereiškia, kad ją gaus. Jis žino: jei reikalai pakryps neigiama linkme, imsis bet ko, kad tik liktų pareigose ar išvengtų kalėjimo, o gal net Hagos tribunolo. Tvirtins, kad pagal Rusijos Konstituciją prezidentai turi neliečiamybę. Bet (dabartinis Kazachstano prezidentas) Kasymas-Žomartas Tokajevas buvo N. Nazarbajevo žmogus, bet ar pripažino visus Kazachstano Konstitucijoje numatytus titulus? Ne.

– Ar V. Putinas gali išvengti ir kokio nors tarptautinio teismo dėl rusų padarytų karo nusikaltimų Ukrainoje? Juk galėtų imti tvirtinti, kad turi neliečiamybę pagal Rusijos teisę.

– Šis karas išryškino tam tikrus klausimus, ar, sakyčiau, tarptautinės teisės problemas. Rusija negali būti teisiama tarptautiniame tribunole dėl agresijos nusikaltimo ir nusikaltimo taikai. Tai ironiška, nes Niurnbergo tribunole būtent sovietų teisininkas reikalavo, kad tokie kaltinimai būtų pateikti vokiečiams.

Problema, kad Rusijos nėra Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijoje. Rusija niekada nepasirašė ir vadinamojo Romos statuto, todėl negali būti teisiama dėl agresijos nusikaltimų. Todėl supratome, kad šiuo atveju tarptautinė teisė negali reikalauti Rusijos atsakomybės. O tikiu, kad Rusija turi atsakyti dėl to, ką padarė Ukrainoje. Žinau, ES tiria būdus sukurti tribunolą, kuris galbūt nebūtinai patį V. Putiną pasodintų į teisiamųjų suolą, bet nustatytų įvykdytus nusikaltimus, pateiktų įrodymus ir viską užfiksuotų.

Tai ne pati optimaliausia išeitis. Bet auga konsensusas, kad dėl visų nusikaltimų turi būti kas nors daroma. Jie tokie siaubingi ir jų tiek daug, kad reikia daryti ką nors, kas priverstų Rusiją atsakyti. Nežinome, ar V. Putinas kris ir kas jį pakeis. Ir ar Vakarai nesakys, kad nori padėti naujam Rusijos lyderiui, todėl nesieks nubausti už karo nusikaltimus, ar sakys ne, tie nusikaltimai tokie dideli, kad turi įvykti koks nors jų pripažinimas. Ir auga konsensusas būtent dėl antrojo varianto.

Kita vertus, jei Ukraina ketina gauti šimtus milijardų Vakaruose įšaldytų Rusijos lėšų, jiems reikės teisinių nuosprendžių, kurie pagrįstų tų pinigų gavimą.

– Manote, kad tai būtų koks nors specialus tribunolas?

– Taip. Skaičiau, kad tai gali būti ir tarptautinis tribunolas, bet pagal Ukrainos teisę. Jei teisingai suprantu, Ukrainos teisėje yra nuostata dėl agresijos nusikaltimo. Aišku, galbūt vyksta ir kitokios derybos, apie kurias nežinome, bet Rusiją bus bandoma priversti atsakyti. Nesitikėkime teisiamųjų suole išvysti S. Lavrovo, D. Medvedevo ar Sergejaus Šoigu, esu tikras, kad jie bus saugomi. Jei taip bus, Rusijos integracija ar, tiksliau, reintegracija į Vakarų institucijas gerokai užtruks.