Ekonomistas, kuris mato stiklinę pusiau tuščią: teks priprasti prie aukštos infliacijos, dirbsime ilgiau, pensijos bus mažesnės

Laikai, kada galėjome džiaugtis pigiomis prekėms ir paslaugomis, baigiasi, o pasauliui ateityje teks priprasti prie aukštesnės infliacijos, mažesnių pensijų. Dirbti taip pat teks ilgiau, prognozuoja ekonomistas Manojas Pradhanas.

Jis dar 2020 m. kartu su kolega parašė knygą „The Great Demographic Reversal: Ageing Societies, Waning Inequality, and an Inflation Revival“, kurioje skelbė, kad pasaulis neišvengiamai ateityje susidurs su didele infliacija.

Vienas iš pagrindinių jo teiginių – visuomenė sensta, globalizacija traukiasi, tačiau paklausa išlieka didelė. Dėl sumažėjusio darbingo amžiaus žmonių skaičiaus paslaugų ir prekių pasaulyje bus sukurta mažiau, paklausa išliks didelė, todėl kainos neišvengiamai kils.

Interviu LRT.lt, kurį davė viešėdamas Palangoje vykusioje konferencijoje „Lūžio taškas“, ekonomistas pasakoja, kodėl ateityje infliacija nemažės, kokie iššūkiai laukia būsimų pensininkų bei kodėl Europai bus sunku nusigręžti nuo Kinijos, kuri ilgus metus palaikė žemą infliaciją.

– Dar prieš metus parašėte knygą, kurioje pranašavote, kad mūsų laukia didelė infliacija, o pagrindine to priežastimi įvardijote darbingų žmonių skaičiaus mažėjimą bei atsitraukimą nuo globalizacijos. Visgi dabartinės infliacijos priežastys yra kiek platesnės nei jūsų minimos, o Europoje pagrindine kaltininke laikoma Rusija.

– Yra daug šios infliacijos kaltininkų. Tikrai negalima abejoti, kad padidėjusios energetikos kainos sudaro didelę dalį infliacijos. Tačiau kartu turime pažiūrėti, ar infliacija buvo žema prieš Rusijos invaziją. Atsakymas yra ne. Rusijos invazija tik paspartino infliaciją, o ją pradėjome jausti jau anksčiau.

Kai COVID-19 suvaržymai buvo atlaisvinti, žmonės buvo išsiilgę kelionių, maisto restoranuose, pramogų. Jiems buvo nesvarbu, kad kainos didelės. Mes padidinome paklausą, tačiau verslai nesugebėjo jos patenkinti. Atotrūkis tarp paklausos ir pasiūlos tapo didžiulis, todėl kainos augo. Kuo Rusijos invazijos paspartinta infliacija yra pavojinga, kad prieš tai mes turėjo infliaciją, bet kartu ir ekonomikos augimą. Dėl išaugusių energetikos kainų kai kuriose Europos šalyse prekės tapo labai brangios ir nekonkurencingos, o ekonomikos augimas lėtėja. Tai blogiausias scenarijus.

Grįžtant prie tezių, kurias mes išsakome knygoje, jos nebūtinai visos dabar ir materializuojasi. Tačiau mes jau jaučiame tam tikrą jų skonį. Didelis darbuotojų trūkumas jau dabar sukuria didžiulius sunkumus sveikatingumo, aviacijos, restoranų sektoriams. Šis darbuotojų trūkumas didina infliaciją. Jei pažvelgsime į mažmeninį prekybos sektorių, tai pamatysime, kad daug parduotuvių užsidarė dėl internetinės prekybos atsiradimo. Ką internetas padarė mažmeninei prekybai, tą pandemija padarė darbo rinkai. Pandemija sukūrė darbuotojų trūkumą daug greičiau nei mes tikėjomės.

– Sakote, kad mes dabar tik pajutome infliacijos dėl darbo jėgos trūkumo skonį, ar tai reškia, kad ateityje bus tik blogiau?

– Tikrai taip, ateityje tikrai bus daug blogiau. Jūs to nepamatysite kitąmet, po 2 metų. Priežastis – žmonės nepasenta per naktį. Tačiau per ateinančius 10–20 metų mūsų tėvai pasens ir jiems reikės priežiūros. Tai taps didžiule politine problema. Valdžia privalės rasti būdą jiems padėti. Dalis darbo jėgos bus priversta įsitraukti į vyresnių žmonių priežiūrą, o tai yra daugiau socialinė veikla nei generuojanti ekonomikos augimą. Žmonės, kurie dabar dirba kavinėse, gamyklose, jų skaičius mažės ir mes jausime jų trūkumą. Tai lems infliacijos augimą.

– Bet mes vis tiek galime patenkinti paklausą, net ir sumažėjus darbingo amžiaus žmonių skaičiui, gerėjant technologijoms. Ar jos nesugebės atsverti sumažėjusios darbo jėgos?

– Aš labai tikiuosi, kad tai padės, tačiau klausimas, ar technologijos galės visur pakeisti žmogų. Nuo 1979 m., kai Kinija atsivėrė, šios šalies prekybos dalis pasaulyje šoktelėjo nuo 2 iki 15 proc. Kinijos augimo tempai išties buvo įspūdingi. Dalis šio spartaus augimo buvo todėl, kad šalis sugebėjo efektyviai gaminti prekes, o tai pavyko dėl robotizacijos.

Tačiau yra viena bėda – robotai yra nuostabūs įrenginiai, gaminantys identiškas prekes. Tačiau technologijos bent jau kol kas nėra tokios geros ten, kur reikia rūpintis žmonėmis. Du patys neefektyviausi sektoriai JAV yra švietimo ir sveikatos apsaugos. Tiesiog negali studentų išmokyti pagal vieną kurpalių. Jei taip būtų, tai fiziniai universitetai būtų uždaryti ir liktų tik internetiniai kursai. Taip pat su gydymo paslaugomis. Kiekvienas pacientas yra unikalus, su savo poreikiais, todėl negali pastatyti roboto. Taip, dirbtinis intelektas galėtų išspręsti šias problemas. Jei tai pavyks, mes būsime labai, labai laimingi. Tačiau bent jau kol kas robotai negali taip gerai teikti paslaugų, kaip gamina prekes.

– Vienas iš empirinių pavyzdžių, prieštaraujančių jūsų tezei, kad senstant visuomenei infliacija spartės, yra Japonija. Ten visuomenė sensta, tačiau Japonija jau ilgus metus sprendžia ne infliacijos, bet defliacijos problemą.

– Knygoje yra skyrius, kodėl mūsų teorija neveikia toje šalyje. Tai buvo pirmasis skyrius, kurį parašėme. Aš pasakiau, jeigu nebus paaiškinta, kodėl tai neveikia Japonijoje, aš pats tos knygos neskaitysiu.

Tačiau atsakymas yra labai paprastas. Japonijoje darbo jėgos trūkumas atsirado tada, kai pasaulyje jis ėmė didėti. Kinijoje, Tailande ir kitose Azijos šalyse buvo labai daug darbo jėgos, kur buvo galima investuoti. Tą Japonija ir padarė. Tai buvo būdas Japonijai ištrūkti iš demografijos spąstų. Tačiau dabar, kai kiekviena šalis tampa Japonija, išvengti senėjančios visuomenės padarinių ekonomikai nebepavyks.

– Ar jūs asmeniškai jaučiate infliaciją, kai perkate maistą, lėktuvo bilietus, mokate komunalines įmokas?

– Aš esu šiek tiek fanatikas, todėl labai stebiu kainas. Mano rytinės kavos puodelis, lėktuvo bilietai, vakarienė restorane pabrango. Žinoma, infliacija ne visur yra vienoda, tačiau kai kur kainos pasikeitė netgi dvigubai.

Kada ekonomistai ar centriniai bankai žiūri į infliacijos duomenis, jie prieš akis mato tik vieną skaičių – bendrą infliaciją. Tačiau ne tai mato paprasti vartotojai. Mes matome, kad kava mums pabrango tiek ir tiek. Be to, infliaciją puikiai jaučiu pagal taupymo apimtis, kurios yra sumažėjusios. Nebepavyksta sutaupyti tiek, kiek pavykdavo anksčiau.

– Ar dabartinė infliacija jus gąsdina?

– Gąsdina, labai gąsdina. Žmonių perkamoji galia keičiasi. Jei atlyginimai bus sparčiai didinami, tuomet įmonių pelnai labai sumažės. Jei įmonės norės apsaugoti pelnus, jos privalės investuoti į technologijas. Tam reikės skolintis, tačiau centriniai bankai didina palūkanas, skolintis brangu, todėl nežinia, ar visi ryšis investuoti į technologijas. Todėl arba darbuotojai bus labiausiai nuskriausti, nes jiems atlyginimai nedidės, arba įmonės pasiryš susimažinti pelnus. Yra ir trečias variantas – įsikiš politikai, kurie skirs dosnias subsidijas, už kurias mes vis tiek vieną dieną susimokėsime.

Todėl infliacija yra kaip klastingas žvėris. Jis yra visur, galbūt kiekvieną dieną to ir nepajuntame, tačiau per ilgesnį laikotarpį tai suvalgys mūsų pinigus. Atlyginimai nebėra susiję su infliacija. Atlyginimai taip greitai nesikeičia ir todėl mes kiekvieną mėnesį uždirbame vis mažiau.

– Kaip vertinate ECB veiksmus kovojant su infliacija? Kol kas per du kartus palūkanų norma pakelta 125 baziniais punktais, Federalinis rezervo fondas tą daro daug sparčiau ir palūkanų normą padidino 225 baziniais punktais, nors JAV infliacijos tempai netgi lėtesni nei euro zonoje.

– Europos centrinis bankas turi didelę problemą – dalis infliacijos čia nulemta energetikos kainų. Turite labai aukštas dujų kainas, o šalių, kurių ekonomikos priklauso nuo dujų, padėtis yra sudėtinga. Jau dabar, kai mes kalbame, dalis tokių šalių žengia į recesiją. ECB turi pasirinkti – ar nori išsaugoti ekonomikos augimą, ar suvaldyti infliaciją. JAV neturi šios bėdos. JAV eksportuoja resursus ir dėl išaugusių iškastinio kuro kainų netgi išlošė. Todėl Federalinis rezervų fondas gali būti daug agresyvesnis. Aš taip pat manau, kad ECB daro per mažai ir galėtų būti agresyvesnis keldamas palūkanų normą.

– Infliaciją sumažinti galime ne tik monetarinėmis, tačiau ir fiskalinėmis priemonėmis. Kaip šalių vyriausybės, kurios siūlo ateinančių metų biudžetus, turėtų elgtis? Galbūt žinote šalį, kuri yra pavyzdys?

– Tokios nėra. Vienintelis būdas šiuo metu sumažinti infliaciją, tai apsaugoti pažeidžiamiausius, mažiausias pajamas gaunančius asmenis. Kitas žingsnis – tiems, kuriems sekasi gerai, reikėtų padidinti mokesčius. Tačiau valdžios to nedaro. Jei jie mažina mokesčius, tai daro aukštesnes pajamas gaunantiems žmonėms, jei jie skiria subsidijas, jas gauna aukštesnes pajamas gaunantys asmenys. Kai Jungtinėje Karalystėje prasidėjo kova dėl ministro pirmininko posto, Rishis Sunakas siūlė didinti mokesčius, tuo metu Liz Truss pasiūlė juos sumažinti. Pamatęs, kad praranda populiarumą R. Sunakas vėliau pakeitė programą ir taip pat pradėjo siūlyti mokesčių lengvatas. Tai nėra teisinga.

Kitas dalykas – tam, kad centriniai bankai galėtų imtis savo darbo ir mažinti infliaciją, reikia, kad valdžia apsaugotų silpniausius. Tačiau centriniai bankai pradėjo kelti palūkanas nesulaukę fiskalinės politikos pagalbos paketų. Fiskalinė ir monetarinė politika yra nekoordinuota, o tai yra didelė bėda.

– Jūs teigiate, kad Kinija yra svarbi šalis, palaikiusi žemą infliacijos lygį pasaulyje. Lietuva su šia šalimi kariauja prekybinį karą, Kinija yra apribojusi lietuviškų prekių importą. Kartu Kinija yra didžiausia ES prekybos partnerė. Koks turėtų būti mūsų santykis su Kinija ir kiek ji svarbi ES gerovei?

– Galbūt pradėčiau nuo palyginimo su Rusija. Europa dabar sprendžia klausimą, kaip atsiriboti nuo rusiškų dujų, statomi suskystintų gamtinių dujų terminalai, ieškoma naujų partnerių. Europa skuba, nes atvejis neeilinis, juk Rusija pradėjo karą. Tačiau jei Rusija nebūtų pradėjusi karo, dujų kainos būtų žemos, o Europa vis tiek norėtų atsiriboti nuo rusiškų dujų, kaip manote, kiek ilgai tai užtruktų? Gal dešimt, gal dvidešimt metų, nes paprasčiausiai nebūtų skubos.

Net jei Europa ir nuspręstų, kad Kinija nėra tinkamas prekybos partneris, kol kas nebūtų skubos nutraukti tuos santykius, nes nėra fizinio ar filosofinio konflikto. Bandymas atsiriboti nuo prekybinių ryšių su Kinija būtų labai, labai lėtas, nes Kinija sugeba prekes gaminti labai efektyviai. Jei Europa nori nusisukti nuo Kinijos, tuomet reikia žiūrėti, kokie yra alternatyvūs partneriai, kurie galėtų mus aprūpinti prekėmis už tą pačią kainą. Bent jau kol kas tokių šalių nėra.

Todėl jei mes norime turėti politinio saugumo pagalvę, turime paaukoti ekonominio saugumo pagalvę. Jei Kinija nebūtų pati efektyviausia gamintoja, manau, kad prekybos ryšių nutraukimas su šia šalimi būtų greitas. Tačiau šiuo metu jie yra efektyviausi gamintojai, jie dominuoja pasaulio prekyboje, todėl norint su jais nutraukti prekybos ryšius, teks sumokėti ekonominę kainą.

– Po finansų krizės mes gyvenome žemų palūkanų ir žemos infliacijos laiku. Ar pereiname į naują ekonomikos paradigmą, kada tai galime pamiršti?

– Ši era tikrai baigėsi. Tai jokiu būdu nereiškia, kad daugiau niekada palūkanos nebebus žemos. Be jokios abejonės, bus laikotarpis, kai vėl infliacija ir palūkanų norma bus žema. Tačiau dabar mes žengiame į labai permainingą periodą.

Tikrai pamatysime šalių skolų augimą. Tai beveik garantuota, nes reikės daugiau lėšų skirti visuomenei. Įsivaizduokime, kad kartu su valstybių skolų augimu mes matysime ir infliacijos piką. Tai vers centrinius bankus kelti palūkanų normą. Tačiau kartu tai reiškia, kad aptarnauti skolą valstybėms bus sunkiau, todėl nukentės ekonomikos augimas. Net jei infliacija bei palūkanų norma sumažės, ekonominės sąlygos nebus labai geros.

Ką matėme praeityje – žemos palūkanų normos ir gera ekonominė aplinka – tokia situacija gali būti tik tuomet, kai turime pakankamą pasiūlą. Todėl belieka tikėtis, kad technologiniai pokyčiai bus pajėgūs tai pasiekti.

– Viena iš jūsų tezių, kad ateityje vis daugiau lėšų valstybėms teks išleisti sveikatos apsaugai bei senatvės pensijoms. Norint tai pasiekti, reikės turėti didesnius mokesčius, tačiau tai padaryti bus labai sunku. Ar tai reiškia, kad jaunoji karta nebegalės kliautis dabar esančiu socialinio draudimo ir sveikatos sistemų dosnumu?

– Esu užtikrintas, kad socialinio draudimo sistema, kuri remiasi einamaisiais mokėjimais, (angl. pay as you go), nebeegzistuos, o pensijos bus finansuojamos iš valstybės biudžeto. Taip pat tikėtina, kad pensijos bus mažesnės.

Pamatysime tai, kas buvo Vokietijoje. Šioje šalyje 2003 m. buvo įgyvendinta didelė pensijų reforma (mažiau dosnios pensijos ateityje bei ilginamas pensinio amžiaus laikotarpis). Po šios reformos darbo rinkos įsitraukimas, skaičiuojant žmones, kurie nori dirbti, padidėjo nuo 45 proc. iki 60 proc. ir visa tai įvyko vos per 6 metus. Žmonės suprato, kad ne tik valdžia atsakinga už tavo pensiją, bet ir tu pats, todėl turi dirbti.

Kalbant apie ateitį, paprasčiausiai ilgiau dirbsime, daugiau taupysime savarankiškai. Niekas nebegyvena iki 60 metų, įprastai vidutinis nugyventas amžius jau siekia 80 metų, o ateityje jis pasieks 90 ar net 100 metų. Japonijoje viena iš populiariausių knygų „The 100-Year Life“, kurioje pasakojama, kaip sulaukti 100 metų ir sutaupyti senatvei, todėl tam turime ruoštis.

– Jūs pirmą kartą Lietuvoje. Dar prieš čia atvykstat, kokia asociacija jums būtų kilusi išgirdus žodį Lietuva?

– Tradicijos, Vilnius, Vilniaus senamiestis. Be to, lietuviai – tai žmonės, kurie labai entuziastingai prisijungė prie Europos visuomenės.

– Jeigu turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte sugalvoti vieną norą, koks jis būtų?

– Esu šiek tiek šališkas, nes darau tyrimus šioje srityje. Norėčiau, kad žmonės turėtų gerą gyvenimo kokybę. Gera gyvenimo kokybė reikštų vaistus nuo demencijos. Savo šeimoje mačiau, ką demencija gali padaryti žmogui, todėl mano noras, kad būtų sukurtas vaistas, kuris padėtų išvengti šios ligos.