Drąsūs vaikinai, kurie nebijojo mirti dėl Lietuvos laisvės: mes patys buvome tas ginklas

Jaunoji Lietuvos laisvė, ta, kuri kūrėsi, ir ta, kurią reikėjo ginti vos jai gimus, reikalavo jos sargų – tų, kurie ją galėtų ginti žodžiu, siela ir kūnu. Po 1990 m. kovo 11 d. ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aukščiausioji Taryba (AT) tapo nepriklausomybės gimimo vieta ir paskutine linija, kurioje jauna Lietuvos laisvė negalėjo mirti. Pirmose AT gynėjų linijose nuo pat pradžių atsirado jauni ir fiziškai stiprūs vyrukai, kurių daugumą sudarė sportininkai. 

Lemtingais 1990 m. ir 1991 m. gimusi jauna Lietuvos valstybė kūrėsi nuo pat pamatų, o kartu su ja kūrėsi ir krašto apsaugos sistema.

Ji transformavosi iš savanoriškai panašias pareigas ėjusių sambūrių, pradėjo kurtis pirmos valstybinės institucijos, kurios užtikrino apsaugą, gynybą, o į jų gretas stojo jaunieji Lietuvos patriotai.

LRT.lt pateikia dviejų jaunosios Lietuvos sargybos gretose stovėjusių žmonių pasakojimus ir istorijas, kuriuose atsiskleidžia sportininkų įsitraukimo į šalies gynėjų gretas mastas, jų asmeninės istorijos, patirtys ir nepalaužiama drąsa, kuri vienijo visus prisidėjusius prie nepriklausomybės kūrimo ir išsaugojimo.

Vienas iš pašnekovų – 65-erių Arvydas Pocius. Universalus imtynininkas, kuris nuo pirmųjų laisvės šūksnių prisidėjo prie žaliaraiščių veiklos, dalyvavo lemtinguose sausio įvykiuose, tapo vienu iš pirmųjų karių savanorių, vėliau esmingai prisidėjęs prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kūrimo, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.

Kitas – 55-erių Tomas Vaitkevičius. Biatlonininkas, kuris tapo vienu iš pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus (ATAS) nariu, suvaidino išskirtinį vaidmenį sausio 8 d., buvo vienas iš AT gynėjų.

„Tuo metu sportavo visi“

A. Pocius pokalbio su LRT.lt metu prisiminė, kad vaikystėje fizinis aktyvumas buvo tiesiog būtina vaikystės dalis, o brolio pavyzdys jį nukreipė į imtynes.

„Augau gražioje vietoje, Klaipėdoje prie jūros. Aplinka buvo tokia, kur nori nenori turi įsitraukti į kitų vaikų veiklą. Aišku, buvo ir vyresnio brolio įtaka, tas ant smėlio prie jūros imtyniavimas, grumtynės. Tėvas buvo tvirtas vyras, atsiklaupęs ant kelių mus su broliu vartydavo. Pirmosios pamokos buvo ten, vaikystėje. Šiek tiek buvo bandymų paslidinėti, pabėgioti, tas fizinis aktyvumas tais laikais buvo normalus reiškinys.

Aplinka sudėjo to fizinio aktyvumo pagrindus, fizinės jėgos. Brolis pradėjo lankyti laisvąsias imtynes Klaipėdoje, aš jaunesnis už jį dvejais metais, pamenu, kad vieną kartą nuėjau į varžybas pažiūrėti, kaip jam sekasi. Pamačiau, kad yra įdomu, jam neblogai sekasi, reikia ir man pabandyti. Nuėjau brolio pėdomis“, – pasakojo A. Pocius.

Jaunajam imtynininkui sekėsi gerai – A. Pocius po mokyklos baigimo jau buvo Lietuvos rinktinės narys, Lietuvos čempionas, Sovietų Sąjungos varžybų prizininkas. Tiesa, A. Pocius buvo universalus imtynininkas – be laisvųjų imtynių taip pat sportavo dziudo, savigynos imtynes (vadinamą sambo – LRT.lt).

Beje, pirmasis ir paskutinysis A. Pociaus, kaip profesionalaus sportininko medalis,– iš savigynos imtynių.

Po studijų Kaune, Kūno kultūros institute, A. Pocius persikėlė į Vilnių ir tapo vyriausiuoju treneriu.

„Buvau universalus imtynininkas, ne tik laisvųjų imtynių, teko ir savigynos imtynių varžybose dalyvauti, dziudo. Vėliau teko pereiti į šias imtynių rūšis. Gavau vėliau pasiūlymą dirbti vyriausiuoju dziudo ir savigynos imtynių treneriu tuometiniame Kūno kultūros ir Sporto departamente, kuris vėliau tapo Sporto departamentu“, – dėstė A. Pocius.

T. Vaitkevičiaus prisiminimai apie sportišką gyvenimo pradžią yra labai panašūs.

„Tuo metu visi sportuodavome. Nuo pirmos klasės ateidavo visokie treneriai, įrašinėdavo į visokius sporto būrelius. Iš pradžių plaukimą lankiau, vėliau atsirado penkiakovė, tada ir plaukimą, ir penkiakovę kartu lankiau. Tos pažintys ten atsirado, vieni vieną, kiti kitą lanko, lankydavomės įvairiuose būreliuose.

Plaukime buvau kandidatas į sporto meistrus. Kartais su manimi treniruodavosi Robertas Žulpa (olimpinis ir Europos plaukimo čempionas – LRT.lt), sekdavome jį. Penkiakovėje taip pat perėjau visus etapus“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

Kaip ir dauguma jaunuolių praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, T. Vaitkevičius taip pat užsiiminėjo įvairiomis savigynos sporto rūšimis, kurias vaikinai mokėsi patys, paslapčia nuo sovietinės valdžios.

„Visi mes užsiiminėdavome panašiais koviniais dalykais, nieko nežinai, randi kažkokią knygelę, nusikopijuoji, persibraižai. Atsirado vėliau video visokie, Bruce`as Lee, tai buvo viso to reikalo vadovai. Atsimenu išsukau „Tauro“ televizoriaus kojas medines, iš jų nunčiakus pirmus pasidariau.

Visokie improvizuoti pratimai, ką matydavai juostelėje video, bandei perkelti į savo realybę. Tų laikų buvo tokios realijos. Tais laikais oficialiai buvo dziudo, sambo, laisvosios imtynės, karate buvo draudžiama, o kas yra draudžiama, tas ir buvo įdomu“, – teigė T. Vaitkevičius.

Tarnybą sovietinėje armijoje palietė ir atgimimas Lietuvoje

Abu pašnekovai tarnavo sovietinėje armijoje.

„Kūno kultūros institute buvo karinė katedra, turėjome 4 metus, joje rengdavo sovietinės armijos atsargos karininkus.

Po ketverių metų studijų, kai gavome diplomus, mus išvežė į Kaliningrado sritį, sovietinės armijos tankų pulką, kartu buvo ir iš Rygos universiteto būrys. Tris mėnesius ten turėjau bazinius kursus, vėliau išlaikiau egzaminus, tie, kas išlaikė, gavo atsargos leitenanto laipsnius. Po to, kas penkerius metus, jie mus pašaukdavo keliems mėnesiams. Paskutinį kartą mane pašaukė 1989 m., tuo metu jau buvome Sąjūdžio žaliaraiščių tarpe. Bet mus supakavo tiesiog nachališkai Sporto departamente ir teko išvažiuoti į Kaliningrado sritį, žvalgybos batalione atlikti kvalifikacijos kėlimą.

Nutrūko tie kursai. Per politinius užsiėmimus žiūrėjome SSRS Aukščiausiosios tarybos suvažiavimą, kuriame Lietuvos delegacija pareikalavo Molotovo ir Ribentropo aktų paskelbimo, Vytautas Landsbergis su visa delegacija protesto forma išėjo. Nutrūko dėl to visi mūsų kursai, jie pasimetė, o mes buvome iš Baltijos valstybių, nebenorėjo jie mūsų karinių paslapčių mokyti, dar kelias savaites tiesiog tempėme laiką ir viskas“, – prisiminė A. Pocius.

Beje, panašius įvykius prisiminė ir 1989 m. tarnybą baigęs T. Vaitkevičius.

„Dvejus metus tarnavau, tarnavau Vokietijoje tankų batalione prie pėstininkų pulko. Esu gavęs mechaniko-vairuotojo specialybę, vienintelis iš eilinių turėjau „M“ ženkliuką, kurį duodavo tik vyresnio rango kariškiams. Tarnybą armijoje baigiau 1989 m.

Man mama 1988 m. siųsdavo Sąjūdžio leidžiamą laikraštį. Pirmi laiškai atėjo paprastai, visi kiti jau atėjo praplėšti. Pulke esantis KGB darbuotojas jau manęs klausinėjo dėl to. Tada gal 1988 m, rudenį, mus lietuvius visus nuo visų postų nuėmė, užlaikė mus dar tris mėnesius. Mus lietuvius stipriai jau tikrino“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

Į Atgimimo laikotarpio įvykius įtraukė sportas, pasiryžimą likti liepsnoti skatino patriotiškumas

Sporto departamente dirbęs A. Pocius prisiminė, kad tuo metu, kai pradėjo kurtis Sąjūdis, ten dirbusių vyrų buvo paprašyta atlikti įvairias apsaugos funkcijas – įsilieti į vadinamų „žaliaraiščių“ gretas.

„Sporto departamente atsirado Sąjūdžio kuopelė, buvo paprašyta, kad reikia žaliaraišių, reikia pasaugoti Sąjūdžio mitingus, lyderius. Buvome jauni, stiprūs, mokėjome kažką iš dvikovinių dalykų, buvo paprašyta, kad suorganizuotume dar kažkiek tų vyrų, kurie būtų stiprūs ir galėtų pasistumdyti su tais jedinstvininkais. Įsitraukiau į Sąjūdžio žaliaraiščius, tai ir buvo pradžia.

Vėliau viskas atvedė į besikuriančią asmens apsaugos tarnybą, iki kol susikūrė profesionali tarnyba - Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius. Teko iki to laiko būti ir AT pirmininko asmens sargybiniu, atlikome savo pareigą, o kartu toliau dirbome ir Sporto departamente. Iš ten vis ateidavome į pagalbą, jei jos reikėdavo“, – apie įsitraukimą pasakojo A. Pocius.

Tuo tarpu T. Vaitkevičiaus kelias buvo kiek kitoks.

„Grįžus į Lietuvą veikti nebuvo ką, buvau maištininkas iš principo, buvau pankas, išskustais plaukais, turėjau auskarą įsisegęs, į komjaunuolius ir nepriėmė, ir nestojau“, – prisiminė pašnekovas.

T. Vaitkevičius vėliau įstojo į Klaipėdos universitetą, Vilniuje vėliau dirbo gamykloje – iš ten jis ir buvo pašauktas į tuo metu tik besikuriantį ATAS.

„1990 m. reikėjo dirbti kažkur, dirbau gamykloje. Mitinguose stengdavausi dalyvauti. Su Arūnu Baranausku po kovo 11 d. susiskambinome, jis man sako, ateik pas mus į Aukščiausią Tarybą. Mes kartu su Baranausku lankėme penkiakovę, Baranauskas tuo metu jau dirbo AT. Gavo raštą gamykla, kad pervedimo būdu turiu eiti dirbti į AT. Gamyklos direktorius pasiutęs atbėgo, klausė, kas čia darosi. Gal jau AT pradėjau veikti nuo gegužės mėnesio“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

Taigi, abu pašnekovai vienu ar kitu keliu dalyvavo ir besikuriančio ATAS veikloje, tiesa, T. Vaitkevičius tapo oficialiu ATAS nariu po to, kai šis buvo oficialiai įsteigtas 1990 m. birželio 8 d.

Tuo metu itin į sporto veiklą įsitraukęs A. Pocius dar norėjo išnaudoti laisvės atvertus kelius.

„Vieni nusprendė tapti profesionaliais apsauginiais, o kiti - mes pasakėme, kad ateisime padėti tada, kada reikės.

Lietuva buvo laisva ir nepriklausoma, supratau, kad prasideda nauja epocha, Lietuva yra atskira valstybė, gali dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose. Pamačiau, kad darbas bus įdomus ir perspektyvus. Grįžau į Sporto departamentą ir dirbau ten“, – teigė A. Pocius.

„Niekas negalvojo kiek laiko dirbi“

T. Vaitkevičiaus tarnyba ATAS buvo kupina iššūkių ir dalykų, kuriuos reikėjo išmokti jau juos darant.

„Bandėme kurtis, prasidėjo budėjimai. Pradžioje šalia mūsų dar būdavo milicininkas. Pradžioje dar visi buvome kaip kas apsirengę, po to jau turėjome savo švarkelius. Treniravomės visą laiką, jei tuo metu nieko netarnauji, turi būti rytinėje ir vakarinėje treniruotėse.

Jei būdavo koks mitingas, be žinių, be nieko, jau dirbome kaip apsauga, dubliuodavome apsaugą. Jei tu esi asmeniokas, stovi arčiau, tu - toliau minioje esi, žiūri, stebi“, – veiklą ATAS atsiminė T. Vaitkevičius.

Pašnekovas prisiminė, kad daugelis ATAS vyrų buvo sportininkai, sportas buvo itin svarbi jų pasiruošimo dalis.

„Kartu buvo Stasys Sabalius, jis buvo sambo atstovas, Giedrius Dambrauskas, dabar jis yra Imtynių federacijos prezidentas. Visi buvo kažkokių sporto galų meistrai, iš Panevėžio atvažiavę buvo karate atstovai, žvėriukai pagal tą laiką, aukštai kojas kilnojo. Praktiškai visi buvo sportininkai, visi buvo su kažkokiu fiziniu pasirengimu.

Iš pogrindžio išlindo visi karate ir kitų kovinių sporto šakų atstovai, nes gi čia jau mūsų laisva Lietuva. Pas mus buvo ir treneris Šiškūnas, jis mus treniravo, Pranas Kasteckas mus treniravo, Jonas Paulikas, irkluotojų daug tarp mūsų buvo, Karate federacijos dabartinis prezidentas Romas Vitkauskas visada buvo šalia mūsų, mokino mus įvairių dalykų“, – dėstė T. Vaitkevičius.

Kaip prisiminė pašnekovas, budėjimai AT vykdavo ir ištisas paras, užduočių buvo itin daug, tačiau nuovargis visiems buvo nė motais: „Niekas negalvojo kiek laiko dirbi, didžiuojiesi, kad esi nepriklausomoje Lietuvoje, gali veikti. Dar niekas tuo metu negalvojo, kad prieš mus atsiras kokios jėgos, galvojome, kad taip viskas gražiai ir seksis.“

„Jedinstvo“ šturmas ir viską pakeitusi šalto vandens žarna

Vienas pirmųjų rimtų išmėginimų Lietuvos laisvei buvo jau 1991 m. sausio 8-ąją, kai pakėlus maisto produktų kainas parlamentą pavyko apsaugoti nuo šturmo, kurį surengė prosovietinė organizacija „Jedinstvo“.

„Visi mes ATAS akcentuojame sausio 8 dieną. Kažkas tuo metu lyg ir buvo neaišku, sujudimai gamyklose. Jautėme kažkokią įtampą, turėjome ir operatyvinį būrį, kuris rinko visą informaciją. Kalėdos praėjo ramiai, o sausio 3 d. jau eini į darbą, bet viskas keista, lyg ir per daug viskas ramu ir tylu. Po to buvo pakeltos kainos.

Sausio 8 d. nuėjome į treniruotę, turėjome visi savo racijas, jos visos vienu ypu pradėjo mirgėti. Gavome įsakymą staigiai grįžti į AT. Tuo metu buvome be mašinų, šokome į troleibusus, nuo Tuskulėnų rimties parko su troleibusu važiavome iki AT. Atvykę gavome jau komandas, pasiskirstėme į vietas, žmonės prieigose jau rikiavosi“, – sausio 8-osios rytą prisiminė T. Vaitkevičius.

Kaip pasakojo A. Pocius, sausio 8 d. buvo rimtas išmėginimas Lietuvos laisvei.

„Pirmasis rimtas šturmas buvo sausio 8 d., kai šturmavo sovietinė kariuomenė, perrengta civiliais rūbais, KGB agentai persirengę. Jie bandė užimti „taikiu būdu“, nuversti valdžią.

Pagalbos reikėjo, buvo kreiptąsi. Žmonės ten nespėjo suvažiuoti iš visos Lietuvos, buvo kreiptąsi į vilniečius. Buvo priimtas sprendimas tuometinės vadovybės, kad Vilniaus pedagoginio instituto studentams būtų nutrauktos paskaitos ir studentai atžygiavo. Jie gyvatės principu palei sieną apjuosė vidinį kiemą, žmonių daugėjo, susidarė juosta, kur stovėjo mūsų žmonės, stengėsi tuos kitus atstumti“, – pasakojo A. Pocius.

„Buvome mes ir viduje, ir išorėje, Išorėjo mūsų vyrai palei sieną prie pagrindinių durų sustojo, atvyko kažkiek pagalbos ir iš kitų struktūrų. Per langą žiūrėjau į tą minią, tas šurmulys palengva augo. Susirinkę žmonės iš pradžių gana taikūs buvo, tada atėjo kažkokie kiršintojai, mes juos iškart išskyrėme. Jie pradėjo stumti masę, jie buvo tokie specialūs provokatoriai. Tada prasidėjo visų daiktų mėtymas ir tas šturmas“, – prisiminimais dalinosi T. Vaitkevičius.

Protestuotojams sugebėjus išlaužti AT duris, viduje buvę gynėjai nusprendė imtis veiksmų – paleisti į įsiutusią minią šaltą vandenį iš priešgaisrinės žarnos.

„Po to kažkam šovė į galvą mintis panaudoti priešgaisrinę žarną. Ten kiek ir komiškai gavosi, nes ta žarna buvo nenaudota gal 10-15 metų, sudžiūvusi buvo, paleido vandenį, o jis neprasiveržia pro tą suplotą žarną. O kai vanduo jau pramušė, tas vanduo jau buvo tiek metų stovėjęs, surūdijęs, tie, kas jo gavo, ilgai prisimins. Tas momentas buvo vienas iš labiausiai įsiminusių, vandens pilna, šlapia, slidinėja visi“, – pasakojo A. Pocius.

Beje, kaip pasakojo T. Vaitkevičius, vandens žarną prie pat durų laikė jis.

„Kai išlaužė duris, tada nusprendėme ir paleisti tą vandenį. Ne visos mūsų žarnos suveikė, aš išėjau į priekį, mano žarna suveikė, man padėjo Tadas Durgolcas. Ten buvo labai daug emocijų ir audrų, aš pats su ta žarna kiaurai sušlapau.

Buvo įsakymas kažkiek jų ir įleisti į tą patalpą, kažkiek jų įleidome. Kažkiek į vidų įbėgo tų protestuotojų, kažkiek ir šlapių omonininkų. Tie pradėjo rėkti, kad reikia išjungti vandenį. Vienas iš jų mane bandė pulti, atsukau vandenį į jį, susimušėme. Buvo tokia trumpa kelių minučių suirutė, bet tada kažkas sukomandavo, vėl viskas staiga nurimo, sustojome į savo vietas.

Iki šiol geriausiai prisimenu, kai lietuviai pradėjo patys spraustis į kiemą ir užtraukė dainą „Lietuva brangi“, man iki dabar šiurpai nueina“, – teigė T. Vaitkevičius.

„Keli įsiveržė, gavo kelis niuksus, patys buvo išsigandę, kad pakliuvo į vidų, buvo už kalnieriaus išmesti lauk.

Buvo didžiulė psichologinė įtampa, ten buvau su kolegomis iš Sporto departamento, buvo tas pats Juozas Juocevičius, irklavimo vyriausias treneris Ignas, buvęs Tokijo olimpinių žaidynių akademinio irklavimo sidabro laimėtojas Vytautas Briedis. Valentinas Mizgaitis jau buvo etatinis Krašto apsaugos departamento darbuotojas, keletas graikų-romėnų imtynininkų buvo jo žinioje, Česlovas Jezerskas su savo klubo vaikinukais. Atlikome savo pareigą tuo metu, bet didžioji krūvio dalis buvo tiems, kurie buvo lauke, mes buvome viduje“, – įvykius prisiminė A. Pocius.

Ilgiausia naktis

Sausio 11 d. sovietų kariškiai pradėjo jėga užgrobinėti svarbius valstybinius pastatus, o tai pakeitė ir gynėjų nuotaikas bei pasiruošimą.

„Nuo sausio 8 dienos aš visą laiką buvau AT, iš ten išėjau gal tik kovo 23 ar 24 dieną. Mes, ATAS, visu tuo metu prižiūrėjome tvarką. Buvau ir Jono Gečo vienąkartą tuo metu neįleidęs, nes jis ėjo su kažkuo, kas man pasirodė nepatikimas, ėjo visokie neaiškūs žurnalistai.

Sakyčiau ilgiausia naktis buvo nuo sausio 12 iki sausio 18 dienos. Visą tą laiką tvyrojo didžiulė įtampa. Žmonių galia tuo metu buvo didžiulė“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

A. Pocius prisiminė, kad tuo metu prie AT gynėjų prisijungė nemažai sportininkų, o sausio 11 diena tapo jo tarnybos Lietuvos kariuomenėje pradžios data.

„Man paskambino dziudo mokyklos direktorius, mano buvęs treneris Antanas Bubnelis, kuris yra buvęs tremtinys. Sako, kad bus dziudo čempionatas, ar bus? Aš gi neseniai dar buvau vyriausiu treneriu, sakau, Antanai, koks čempionatas, karas prasidėjo, o tu apie dziudo čempionatą? Sakau, kad reikia paramos, stiprių vyrų, čempionatą nukeliame. Žmogus jis suprato, suorganizavo 12 vyrų, sporto meistrų, dziudo ir savigynos, turėjau juos keletą dienų savo žinioje.

Sausio 11 d. teko prisiekti Lietuvos valstybei kaip kariui savanoriui, tai yra mano, kaip kario, pirmoji tarnybos diena“, – pasakojo A. Pocius.

Drąsūs vaikinai, kurie buvo pasiruošę dėl laisvės atiduoti viską

Kaip pats prisiminė A. Pocius, kol šalyje nepradėjo veikti ginkluota sovietinė kariuomenė ir nepasipylė pirmieji šūviai, patys sportininkai buvo ginklas, vėliau teko keisti požiūrį.

„Tos dvikovinės sporto šakos buvo mūsų ginklas, mes patys buvome tas ginklas. Reikėtų prisiminti ir karate vyrus, kurie vadovaujami Romo Vitkausko, šie vyrai irgi buvo Aukščiausioje Taryboje, jie buvo - po to sustiprino ATAS vyrus - papildoma apsauga. Jautimas priešininko iš dvikovinių sporto šakų yra, kartais gi dvikoviniame sporte instinktyviai jauti dalykus.

Kai pamatėme, kas vyksta, po pirmųjų objektų užėmimų, kai buvo panaudoti šaunamieji ginklai, supratome, kad čia jau ne juokai, plikomis rankomis daug nepadarysi, reikėjo pradėti greitai ginkluotis“, – pasakojo A. Pocius

Iš kur buvo rasta drąsos – būti pasiruošus žūti ar plikomis rankomis stoti ginti Lietuvos laisvės?

„Mus vedė idėja, jaunatviškas maksimalizmas, tikėjimas, kad mes nepasiduosime ir esame stiprūs kartu. Tą minutę – kas bus, tas bus. Apie mirtį net negalvojai, žinojai, kad eisi iki galo.

Man suvokimas atėjo tik po ketverių ar penkerių metų. Kas ten galėjo būti... Būtų buvę baisu, ginklų turėjome labai mažai, žinių turėjome mažai. Visi net lemiamais momentais buvo susiskirstę, kas kaip šaudys, kas perims ginklą, jei draugas bus nukautas“, – pasakojo T. Vaitkevičius.

„Visų pirma buvo pareiga. Buvo pareigos jausmas, kad kažkas turi tą padaryti, mes turime tą padaryti. Kitas dalykas buvo sporto išugdytas charakteris – nebijojimas gauti, žinai, ką tie smūgiai reiškia, žinai skausmą. Žinai, ką pats gali padaryti. Tie rusakalbiai, kurie rėkdavo, jie mūsų visiškai negąsdino, rėkimu kietas nebūsi. Sakydavom – ateik, jei toks drąsus. Būdavo, kad ir pasibaigdavo tuo parėkavimu, kiti gaudavo ten, kur reikia, ir viskas pasibaigdavo. Tas patyrimas sporte, dvikovinės sporto šakos davė savo ir padėjo. Po to, kai reikėjo vykdyti kitokias užduotis, susidurti su grasinimais, tas sporto užgrūdintas charakteris padėjo“, – prisiminimais dalinosi A. Pocius.