Daugiausia elektros energijos sunaudojantys verslai: patekome į trigubas pinkles – žaliavos, elektra brangsta, o apyvartos krenta

Pramonės sektorius Lietuvoje sunaudoja 36,1 proc. visos Lietuvos elektros energijos poreikio per metus. 

Didžiausia elektros energijos dalis sunaudojama chemijos ir naftos perdirbimo įmonėse, maisto ir tabako, medienos ir medžio produktų, ne metalų ir mineralų apdirbimo šakose. Šios pramonės šakų kartu suvartojama elektros energija sudaro 21,7 proc. viso šalies elektros vartojimo. LRT.lt pasidomėjo, kokios nuotaikos vyrauja tarp šių pramonės šakų atstovų elektros kainų brangimo kontekste, kaip įmonės stengiasi sutaupyti ir ką mano apie platesnį atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą.

„Sprendimų reikėjo jau vakar“

Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas sako, kad pramoninkų nuotaikos labai prastos: „Pasakyti, kad situacija tragiška, dramatiška, tai beveik nepasakyti nieko. Mūsų kaštų dedamojoje elektros energijos kainos yra žymios. Ribos jau yra viršytos.“

Pašnekovas sako, kad papildomų iššūkių kyla bendraujant su valdžios institucijomis: „Su Vyriausybe susišnekėti yra labai sudėtinga. Šneka visi apie dalykus, kurie teoriškai duotų kažkokį rezultatą po metų ar po pusantrų, jei išvis duotų. Sprendimų reikėjo jau vakar. Šiandien jau yra kritinė situacija, stojam, viskas“, – sako pašnekovas.

Panašiomis mintimis dalijasi ir Maisto pramonės asociacijos vadovė Irma Pilipienė. Anot jos, nuotaikos yra prastos. „Kitą kartą neatskiriame elektros nuo dujų, viskas labai susiję. Kai įmonėms ateina sąskaitos didesnės 10 kartų, tai bet kuriuo atveju matome grėsmę.“

Numatomi įvairūs taupymo būdai

Pasak Energijos vartojimo efektyvumo didinimo kompetencijų centro vadovo Karolio Januševičiaus, siekiant sumažinti išlaidas išlaikant tas pačias gamybos apimtis, tikslinga didinti energijos vartojimo efektyvumą ir ieškoti sprendimų, kaip sumažinti energijos kainą.

Tai padaryti galima ne tik taikant modernesnes gamybos technologijas, bet ir mažinant smulkius energijos švaistymus įmonėje: keičiant energiją naudojančius prietaisus, kurie gali atlikti tą patį veiksmą su mažesnėmis energijos sąnaudomis (pavyzdžiui, vietoj įprasto apšvietimo diegiant LED apšvietimą), sudaryti galimybes valdyti įrangą, atsižvelgiant į apkrovas ir poreikius (pavyzdžiui, diegti dažnio keitiklius, judesio daviklius apšvietimo sistemose) ir kt.

K. Januševičiaus teigimu, įmonės, diegusios energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, padarė sėkmingą investiciją: „Energijos vartojimo audituose rekomenduojamų taupymo priemonių atsipirkimas svyruoja nuo 3 iki 6 metų, todėl tuo metu, kai perkamos energijos kaina šoktelėjo 3 kartus, priemonių atsipirkimas sumažėjo iki 1–2 metų.“

Štai Lietuvos pakuotojų asociacijos prezidentas Valdas Matulis sako, kad turint šiuolaikišką įrengimų parką, kas susiję su pačiu įrengimu, daugiau sutaupyti neįmanoma. Tuomet įmonės apgalvoja ir tokias detales kaip apšvietimas: „Žinau, kad įmonės keičia paprastą apšvietimą į LED apšvietimą, kažkiek susitaupo. Jei yra „siurblinės“, stato dažnio keitiklius, reguliuoja siurblius, kad nesuktų veltui elektros.“

Maisto pramonės asociacijos vadovė I. Pilipienė taip pat sako, kad kai šitaip brangsta elektra, įmonės sugalvoja įvairiausių taupymo būdų. „Pirmiausia tai vidinis taupymas – peržiūrėjimas, kur galima sutaupyti. Aišku, galima sutaupyti kažkiek, bet tikrai ne 10 kartų brangimą“, – teigia pašnekovė.

Panašiomis mintimis dalijasi ir Baltijos chemijos produktų gamintojų asociacijos prezidentas Tomas Mikšiūnas. Anot jo, visi gamintojai bando kaip nors optimizuoti gamybą, naikinti pamainas, negaminti produkcijos į ateitį, o gaminti tai, kas jau yra užsakyta.

„Kiek man yra žinoma, kaip asociacijos vadovui, visų gamintojų linija yra pritaikyta tam tikram reikalingam elektros energijos kiekiui. Šiuo metu taupymas galimas tik planuojant gamybą pagal užsakymus ir negaminant to, ko nereikia. Nėra plano. Yra užsakymai, pagaminam ir liniją stabdom. Ankščiau gamindavom remdamiesi praeitų ar užpraeitų metų praktika“, – teigia asociacijos prezidentas.

Tačiau K. Januševičius pastebi, kad tik dalis įmonių išnaudojo energijos efektyvumo didinimo potencialą. „Atlikus energijos vartojimo auditą yra nustatoma, kokio dydžio, kur patiriami energijos nuostoliai, ir pasiūlomi sprendimai jiems sumažinti. Kaip parodė 2018–2021 m. patirtis, pramonės įmonės nepakankamai išnaudoja valstybės teikiamų paramos mechanizmų efektyvumo priemonėms diegti. Išnaudodamos esamas galimybes, įmonės galėtų bent iš dalies amortizuoti savikainos prieaugį dėl energijos kainų kilimo.“

Augs produktų kainos

K. Januševičius sako, kad išaugusios elektros energijos kainos atsilieps gaminių savikainai, o tai padidins ir galutinę produktų kainą: „Pramonės sektorius sunaudoja 36,1 proc. visos Lietuvos elektros energijos vartojimo ir beveik pusę visos Lietuvos gamtinių dujų vartojimo per metus. Todėl augančių energetinių kainų kontekste gaminių savikainos padidėjimas yra neišvengiamas.“

Kaip sako Lietuvos maisto pramonės asociacijos vadovė, kai brangsta žaliavos, gali brangti specifinė prekė. Bet kai brangsta energetika, ji apima beveik viską, todėl spėlioti, kas brangs labiausiai, – neišeina. „Nesinori gąsdinti, visi sako, kad viskas brangs, bet taip ir bus“, – teigia pašnekovė.

V. Matulis sako, kad dabar visi pakuotės gamintojai susiduria su apyvartų kritimu, verslas papuolęs į dvigubas ar net trigubas pinkles – pabrango žaliavos, pabrango elektra, krito apyvartos. „Pakelti kainų iš karto, taip, kaip mums kelia kainas už elektrą ar žaliavas, negalime. Turime ilgalaikių įsipareigojimų savo pirkėjams. Jei turime sutartis su tinklais, kainą reikia fiksuoti mažiausiai pusmečiui į priekį ir negali išvengti šių įsipareigojimų“, – sako pašnekovas.

Kainos padidėjimas dėl pabrangusios savikainos, anot jo, vartotojus pasieks vėliau: „Faktas, kad atsiranda spekuliacijų šioje vietoje. Jei aš tinklams pakelti kainos negaliu, tinklai gali pasinaudoti galimybe ją pakelti. Jiems tai reikš viršpelnį.“

K. Januševičius pastebi, kad per šiuos metus išaugo ne tik elektros energijos, gamtinių dujų, bet ir naftos produktų kainos, todėl jau patyrėme ir dar galimai patirsime produkcijos kainos augimą ne tik dėl savikainos, bet ir dėl logistikos išlaidų. „Tai tikrai neigiamai veikia tiek vietinėje rinkoje, tiek eksportuojamos lietuviškos produkcijos konkurencingumą“, – sako pašnekovas.

Maisto pramonės asociacijos vadovė įžvelgia dar vieną eksporto problemą. Anot jos, jei maisto pramonės atstovai yra toje pačioje rinkoje su kitomis šalimis, kur yra taikomas mažesnis PVM (pridėtinės vertės mokestis – LRT.lt) maisto produktams ar valstybė padeda amortizuoti energetinių išlaidų brangimą, konkurencija su jais tampa itin sudėtinga: „Jei turėsime kaimynų, kuriuos ši energetinė krizė ne taip smarkiai palies, mes negalėsime konkuruoti eksporte. Ir tai reiškia, kad eksporto praradimai gali atsiliepti ir vidaus rinkoje.“

Atsinaujinančioji energija – vienas iš galimų sprendimų, tačiau ne greitas

Pagal statistinius duomenis, pramonės sektoriuje atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimas sudaro 12 proc. (namų ūkių sektoriuje per 40 proc.).

Pasak K. Januševičiaus, atsinaujinančius išteklius naudojantys generatoriai, tokie kaip saulės, vėjo ar hidrojėgainės, turi mažesnę gamybos savikainą nei iškastinį kurą naudojantys generatoriai, todėl gali būti sprendimas mažinant įmonės išlaidas.

„Tačiau svarbu atsižvelgti, kad ir iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą energiją reikia naudoti efektyviai. Todėl tikslinga pirmiausia diegti efektyvumo priemones ir atsižvelgus į pasikeitusius poreikius diegti generavimo pajėgumus, tokiu būdu išvengiant didesnės, nei reikalinga, pradinės investicijos į saulės ar vėjo panaudojimo pajėgumus“, – teigia K. Januševičius.

V. Matulis sako, kad elektros kainų brangimo kontekste saulės elektrinės ir kiti atsinaujinantys ištekliai negelbėja: „Daugelis įmonių, kas turi teritorijų ploto, stogų plotų, įsirengę stogų kolektorius, tačiau tai yra tik maža dalis reikalingos elektros.“

Jis pabrėžia, kad ir kaip būtų, investicijos į atsinaujinančiosios elektros šaltinius verslui yra nepatrauklios dėl ilgo jų atsipirkimo laikotarpio. „Visi esame Lietuvos patriotai, visi esame širdyje „žali“. Bet mes turime suprasti vieną dalyką: šiandien technologijos, atsinaujinančiajai energijai gaminti, yra nuostolingos, jei nėra subsidijų.

Jei nėra subsidijų, jos atsipirks po 20 metų. Tai jokio verslo nedomina. Ypač dabar, kai visa aplinka keičiasi šitaip dinamiškai ir nežinai, kokios kainos bus kitą mėnesį. Taip, viena iš išeičių yra investuoti į atsinaujinančią energiją gaminančias technologijas, bet tuoj neliks, ką investuoti“, – mąsto V. Matulis.

Lietuvos maisto pramonės asociacijos vadovė I. Pilipienė čia mato dar vieną problemą. Maisto pramonei, anot pašnekovės, sudėtinga pasinaudoti Valstybės teikiamomis paramos programomis, skirtomis investicijoms į atsinaujinančiąją energetiką.

„Kai kuriais atvejais apdirbamoji gamyba, kaip maisto pramonė, nėra įtraukta į paramos gavėjus. Dėl saulės energetikos – net jei įmonės nelaukia paramų investicijoms į saulės baterijas, o pačios pradėjo jas įsidiegti, yra problema su tinklų apkrovimu ir leidimų gavimu. Įmonės negauna leidimų toliau statytis ir diegti saulės baterijų. Tie administraciniai ir biurokratiniai dalykai skaudžiai kerta ir jie užkerta kelią“, – teigia I. Pilipienė.