Buvęs Ukrainos karys: dauguma Slovjansko mieste likusių gyventojų nori rusiško pasaulio

Ukrainietis Igoris 2014 m. buvo sužeistas karo fronte, todėl šiuo metu kariauti nebegali. Dabar jis, būdamas netoli Slovjansko, bendrauja su Ukrainos kariuomene, jai nuolat padeda, pasirūpina, kad reikalingiausi daiktai ją pasiektų. Igoris juokauja, kad dėl savo rūpesčio buvo pavadintas „Mama“. Nors jų mieste likę žmonės į ukrainiečių karius žiūri piktai, Igoris patikina, kad Ukrainos kariai neatiduos nė pusės milimetro savo teritorijos.

„[...] Parūpinu jiems visko – nuo uniformų, taktinių priemonių iki maisto, automobilių dalių ir medikamentų. Jie surašo arba susako, ko jiems reikia ir aš Lvive stengiuosi tai rasti. Kreipiuosi į mūsų nuostabią Mariją iš Lietuvos. Ji pagal galimybes kartą per savaitę siunčia mums visko, ko reikia“, – bendradarbiavimą paaiškina Igoris.

Buvęs karys sako, kad jo žiniomis, šiuo metu fronte reikia nemažai skirtingų daiktų. Jo teigimu, net sunku viską išvardyti, bet jis pamini svarbiausius daiktus: taktinės priemonės, amunicija, maistas, automobilių dalys, taip pat kariams tinkama avalynė.
Fronto situaciją apibūdinti jam sunku, anot jo, situacija nuolat keičiasi, o kare tai normalus reiškinys. Bet Igoris pažymi, kad ukrainiečių karių pajėgos neplanuoja atiduoti nė pusės milimetro Ukrainos žemių.

Karys sako nenorintis kalbėti apie savo patirtį 2014 m. karo fronte, bet mielai prisimena šypseną sukeliančias, atmintyje įstrigusias istorijas.

„Papasakosiu apie tai, kaip nuvažiavome į Luhanską. Taigi Luhansko Oktiabrskij rajonas. Mes ten nuvykome tam, kad paruoštume pozicijas mūsų sunkiajai technikai, atvažiavo kranas, pradėjo kasti, o tuo pačiu metu mus pradėjo apšaudyti iš minosvaidžių. Tai buvo juokinga, nes sėdim ir galvojam, ar mūsiškiai čia šaudo, ar ne mūsiškiai. Ir tada mina praskriejo apie 100 metrų atstumu nuo mūsų. Supratome, kad čia ne mūsų padaliniai“, – prisimena buvęs karys.

„Kitą kartą, du mūsų kariai guli, kalbasi ir vienas jų klausia generolo – o kaip teisingai gulėti apšaudymo metu – ant pilvo ar ant nugaros? Jis atsako: žiūrint ko tau negaila“, – juokiasi Igoris.

Jis įsitikinęs, kad be juokų kare neįmanoma, nes kitaip galima išprotėti. „O kitos istorijos – jos tokios nelabai malonios, nėra noro jų prisiminti. Nes tai apie žmonių gyvenimus, kai kažkas prarado tėvą, vyrą, sūnų“, – karo žiaurumus pamini Igoris.

Mieste, iš gyvenusių 100 tūkst. žmonių, liko tik apie 10 tūkst. Igorio teigimu, dauguma jų, nori rusiško pasaulio, todėl į Ukrainos karius žiūri kaip į priešus. „Matysime, kas bus toliau, kaip po mėnesio jie prašysis pas mus šilto vandens“, – sako jis.

Igorio teigimu, sunku suprasti, kiek tokių žmonių Ukrainoje yra, nes jie neprisipažįsta, bet agresyviai kalba ir reaguoja į ukrainiečių karius.

Kalbėdamas apie mieste sugriautus pastatus, Igoris pabrėžia Rusijos kariuomenės elgesį.
„Na žinote, ten ne Rusijos kariuomenė, ten žvėrys. Jie ne žmonės. Jie šaudo tiesiog į žmones, jiems jokio skirtumo. Jiems tiesiog reikia iššauti. Kur šauti, jiems nesvarbu. Įbaugina žmones, kad būtų panika, kad būtų visuomenės demoralizavimas. Ir visa kita, suprantate“, – siaubą keliančius veiksmus apibūdina karys.

Paklaustas, ar kovos dvasia nepranyksta, Igoris atsako: „Ne, ne, ne, ką jūs. Kokios problemos su kovos dvasia. Čia atvirkščiai, duok daugiau visko ir į priekį“, – ryžtingai patikina jis.