Budrys apie šnekas, kad Rusijos kariuomenė yra sudaužyta: matome šiek tiek kitą dinamiką

Vertindamas situaciją regione, prezidento Gitano Nausėdos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys akcentuoja poreikį didinti NATO gynybos išlaidas. „Jeigu nesame pajėgūs vykdyti kolektyvinės gynybos, mes, kaip Aljansas, stovime ant kreivų pamatų“, – LRT TELEVIZIJAI sako jis. 

– Šiandien NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paskelbė, kad bus surengtos naujos derybos dėl išlaidų, skirtų gynybai, nes kai kurios narės nori padidinti dabartinį minimalų lygį iki 2 proc. nuo BVP. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Kanada, Belgija tam lyg ir prieštarautų. Šie klausimai greičiausiai bus sprendžiami NATO viršūnių susitikime, kuris liepos mėnesį vyks Lietuvoje. Kaip jūs manote, ar dėl šio klausimo pavyks susitarti?

– Tai yra vienas iš Lietuvos siekių, kad NATO viršūnių susitikime būtų sutarta ir patvirtinta, kad vadinamasis Vilniaus investicijų įsipareigojimas dėl investicijų į gynybą būtų sutartas ne mažiau kaip 2 proc. Žinoma, mes kalbame apie didesnį procentą, kurį šalys regione yra pasiryžusios išleisti, kaip kad Lietuva išleidžia ir rodo pavyzdį kitoms valstybėms, tačiau tai nėra paprastas dalykas. Lyg ir esame įsipareigoję anksčiau, lyg ir buvo toks susitarimas ne kartą vis iš naujo patvirtintas NATO valstybių, kad 2 proc. yra mūsų grindys to, ką turime išleisti, tačiau ne visi tai įgyvendina ir ne visi tai siekia iki galo įgyvendinti.

Mes norime grįžti prie šio klausimo dėl kelių priežasčių. Pirma, jeigu nedidinsime išlaidų, nepajėgsime padaryti daugiau. Nepajėgsime užpildyti dabartinių savo spragų, kurios yra akivaizdžios: trūksta tiek karinės technikos, rezervai yra išeikvoti, tiek plėtros ir padalinių užpildymo, tiek kolektyvinės gynybos, kas yra labai svarbu. Antras aspektas yra labai svarbus dėl karinės paramos Ukrainai. Tai kaip ir papildoma priemonė gynybos pramonei stimuliuoti.

Kalbama ne vien tik apie skaičius, procentus, apskaičiavimus ir pan. Tai ne koks nors finansų inžinerijos dalykas, o labai aiškus politinis įsipareigojimas, kad mes į situaciją žiūrime rimtai ir privalome didinti išlaidas. Todėl reikia įsipareigoti politiškai aukščiausiu lygiu. Visas juodas parengiamasis darbas, aišku, vyks iki viršūnių susitikimo ir NATO generalinio sekretoriaus pareiškimas yra vienas iš to darbo elementų.

– Aišku, padidinus iki 2 proc. Vokietijai ar kitoms šalims, kurios labai didelės, būtų skaičiuojami milijardai. Ar tikėtina, kad šalys, kurios dabar neturi 2 proc., sutiks su tokia pozicija? Jeigu, pavyzdžiui, nesutiks, ką darys NATO?

– Ir mes esame toje pozicijoje, mums jau nebe milijonai. Dabar mūsų išlaidos yra pusantro milijardo. Žinoma, kad tai yra našta biudžetams, politiniam tęstinumui ir prioritetų suderinamumui su kitomis sritimis. Kiekviena valstybė išgyvena biudžeto sudarymo procesą. Žinoma, kad tai sudėtinga, tačiau lygiai taip pat ir politikų atsakomybė yra aiškinti savo visuomenei, kas yra svarbu.

Matydami situaciją šiuo metu regione ir ne tik tai, kas susiję su parama Ukrainai, bet ir tai, kas yra susiję su mūsų pasirengimu kolektyvinei gynybai, dar kartą žiūrime, tik šįsyk detaliau, į mūsų galimybes vykdyti kolektyvinės gynybos veiksmus regione: kiek kokių pajėgų reikės, ką tos pajėgos turės turėti, kiek jos turės būti jau iš anksto dislokavusios pajėgų ginamose valstybėse, pavyzdžiui, Lietuvoje. Mes matome, kiek mums visko trūksta, ir mes neišspręsime to rytoj, mes turėsime šalinti šituos trūkumus penkmetį, dešimtmečius ir planuotis didesnes pajėgas į priekį, nes mūsų oponentas planuojasi. Nepadidinę gynybos, mes viso to neįgyvendinsime. Arba užsiimame rimtu, resursais pagrįstu planavimu, arba užsiimame kažkokiais kitais dalykais.

– Bet jeigu nesutinka kitos šalys? Ar čia gali būti kokios nors spaudimo priemonės, nepasitenkinimo rodymas ir t. t.?

– Tam yra ir diskusijos, ir argumentai, galų gale yra šalių įsipareigojimai. Mes esame Aljanse, kuris pagrįstas vienu principu – kolektyvinės gynybos principu, pagrindiniu principu. Tik po to visi kiti (krizių valdymas pasaulyje ir panašiai), bet kolektyvinė gynyba yra ašis, ant kurios viskas stovi. Jeigu nesame pajėgūs vykdyti kolektyvinės gynybos, mes, kaip Aljansas, stovime ant kreivų pamatų. Tai vienas iš diskusijos elementų.

– Tai vienas iš mūsų klausimų NATO viršūnių susitikime vasarą. Liko nedaug, pusmetis. Kokie klausimai dar svarbūs mums, Lietuvai, kaip šio viršūnių susitikimo šeimininkei?

– Respublikos prezidentas visuose susitikimuose akcentuoja, transliuoja mūsų, kaip šalies, kurioje vyks NATO viršūnių susitikimas, lūkestį, kad po Madrido viršūnių susitikimo praėjus metams mes turėsime parodyti progresą, ką mes jau įgyvendinome. Daug svarbių dalykų aptarėme: įsipareigojome didinti pajėgas regione, kelti į naują lygį ir tas pajėgas, kurios jau dabar dislokuotos, turėti regioninius planus, turėti aiškesnius sprendimus dėl oro gynybos – visa tai mes turėsime būti pasidarę.

Taip, grafikas labai įtemptas, kada mes turėsime tai įgyvendinti. Pirmas dalykas – mūsų kolektyvinė gynyba. Antras labai svarbus dalykas yra NATO plėtra. Nėra savaime parašyta ir savaime garantuota, kad liepos mėnesį bus 32 valstybės prie stalo, yra tik lūkestis, kad Vilniuje pirmą kartą susirinks tokio dydžio Aljansas. Kitas svarbus klausimas yra paramos Ukrainai paketas, ką tiek atskiros valstybės, tiek NATO, kaip organizacija, gali papildomai politiškai ir karine prasme suteikti Ukrainai.

– O gali? Ir kiek gali?

– Dalis to paketo jau buvo apibrėžta ir Madrido viršūnių susitikime. Kalbama apie mokymus, apie individualią šalių paramą, apie karinę reformą Ukrainoje. Tai viena dalis. Kita dalis – su tuo yra susijęs ir pagrindinis Ukrainos lūkestis ir mes labai tikimės, kad prezidentas Zelenskis turės galimybę lankytis Vilniuje ir dalyvauti susitikime – yra politiniai santykiai tarp Ukrainos ir NATO. Tai yra suartėjimo takelis. Žinoma, tam turi būti pasikeitę labai daug kitų sąlygų ir, visų pirma, situacija mūšio lauke.

– Apie mūšio lauką. Po ukrainiečių smūgio Makijivkoje kovingumo neteko bataliono dydžio rusų kovinis vienetas, apie 600–700 karių. Skaičiuojama, kad yra 600 žuvusiųjų. Šiandien Kyjivas taip pat pranešė, kad per artilerijos ataką pietiniame Chersono regione Ukrainos kariuomenė nukovė ir sužeidė apie 500 Rusijos karių. Tai pristatoma kaip didžiuliai pasiekimai. Ar jūs čia matote kažkokį lūžio tašką, kažkokius kitokius karo scenarijus ir galbūt jau ginkluotės, kuri pasiekė Ukrainą, veikimą?

– Žinoma, kad tai yra sėkmė, dargi tokia simbolinė ir todėl svarbi. Ar tai yra lūžis koviniuose veiksmuose? Ne, tai nėra lūžis. Mes matome tas pačias tendencijas, kurios yra geros, nes Ukrainos pusė sugeba efektyviai panaudoti jai suteiktą pranašumą. „Himarsų“ panaudojimas aukštos vertės taikiniams naikinti rodo žvalgybinių pajėgumų turėjimą, efektyvų ugnies valdymą ir psichologinį, informacinį efektą, kuris sugeba priešininkus sukelti.

Žinoma, kad tai yra sėkmingos operacijos, bet pačios situacijos mūšio lauke tai nekeičia ir tie trys scenarijai, kuriuos turėjome, išlieka. Bazinis, kad mes turėsime dabartinę fronto liniją, judančią į vieną arba į kitą pusę. Antrasis scenarijus, mažiau tikėtinas, kad Ukrainos pusei pavyks pasiekti užsibrėžtus tikslus, kalbant apie kitus metus. Trečias, pats prasčiausias visiems scenarijus, būtų Rusijos pranašumas mūšio lauke, pasiektas dabartinėmis ar papildomomis kitomis priemonėmis, kurių neišnaudoja.

Svarbu ne vien tik analitiškai, ekspertiškai atspėti, kaip ten dabar yra, ar numatyti, kaip viskas vystysis. Svarbu nubrėžti, kiek aktuali ir svarbi yra Vakarų parama kiekvienam scenarijui, o ji yra esminė. Antras dalykas, ką Lietuva turėtų daryti vieno ar kito scenarijaus atveju. Mes turėtume stengtis ir, aišku, dirbame dėl Ukrainos pergalės, bet ne tik karinės, bet ir civilinės, finansinės, ekonominės, politinės paramos Ukrainai išlaikymas yra ne mažiau svarbus tam, kad išliktų dabartinė situacija. Analizėse ir ekspertinėse apžvalgose mes kartais per daug visus savo dėliojimus ir spėliojimus remiame vienu veiksniu – čia yra begalės veikiančių dalykų.

– Kokios rusų galimybės atkurti savo karinius pajėgumus?

– Atsakymas varijuoja priklausomai nuo to, kokia bus Rusijos ekonomikos būklė, kiek turima atsargų ir panašiai. Tačiau aš esu pesimistas ir manau, kad tai galėtų įvykti greičiau, negu kas nors galėtų manyti. Su mobilizuotais asmenimis, su jų aprūpinimu mes matome, kad procesas stringa, bet jis vyksta ir iš tų 300 tūkst. daugiau negu pusė jau yra fronto zonoje ir tai rodo tam tikrą pajėgumą.

Rusijos politinė, karinė vadovybė demonstruoja ambicijų lygį. Kad ir Putino apsilankymas išplėstiniame Gynybos ministerijos posėdyje, kur buvo paskelbta ir su mūsų regionu susijusių daug naujienų, ką ketina Rusijos kariuomenė daryti: ir Kaliningrado srityje esančią jūrų pėstininkų brigadą paversti divizija, taip pat prie kitų laivynų dar papildomai įsteigti padalinius, Karelijoje bus armijos korpusas, atliepiant turbūt būsimą Suomijos narystę NATO, taip pat kitais metais suorganizuoti pratybas „Zapad“, kurių pagal planą neturėjo būti. Ambicijos yra didelės ir mes tai turėtume priimti kaip rimtą ženklą, kad priešininkas ne tik kad ketina atkurti, bet taip pat ir auginti savo pajėgas pusantro karto – kalbama apie pusantro milijono karių kariuomenę. Taip kad tai gali būti metai anksčiau, metai vėliau, bet mes kalbame apie trumpą vidutinį laikotarpį.

Ir mes čia grįžtame prie jūsų pirmo klausimo: o ką daro NATO? Ką darome mes? Mes su turimomis pajėgomis būsimoms Rusijos karinėmis ambicijoms nebūsime pajėgūs atsakyti. Mes turime lygiai taip pat didinti savo ambicijų lygį ir savo pajėgas parengti. Taip kad šnekos, kad Rusijos kariuomenė yra sudaužyta, nelabai ką begebanti daryti, kad iš rezervo traukia senus tankus, – taip, informacinio karo prasme tai yra viena iš žinučių, tačiau mes matome šiek tiek kitą dinamiką.

– Bet vis tiek tas naujas divizijas jie suformuos iš šauktinių, „mobikų“, jos bus apginkluotos iš sandėlių ištrauktais 1972 metų gamybos tankais ir surūdijusiais kalašnikovais ar kuo?

– Taip, dalinių užpildymas Rusijos pajėgoms būdavo iššūkis, išskyrus kai kuriuos regionus, tokius kaip Kaliningrado, situacija čia buvo geresnė. Dabar Rusija rodo pajėgumą mobilizuoti žmogiškuosius resursus, mobilizuoti pajėgas. Taip kad žmonių bus. Kokio lygio bus technika, ginklai, kalbant apie konvencinį karą, atskiras klausimas, bet mums reikėtų skaičiuoti galios balansą regione ir jis tikrai nebūtų mūsų naudai.

– Dėkoju jums.