Auštrevičius apie karą Ukrainoje: mes tikimės pergalės iki galo, kiti ją mato prie derybų stalo

Vakarai susivienijo dėl karo Ukrainoje, tačiau šios vienybės reikia ilgalaikėje perspektyvoje, nes iššūkiai tęsis dar ilgai, LRT.lt sako Europos Parlamento (EP) ir Lietuvos liberalų sąjūdžio narys Petras Auštrevičius. Jis pabrėžia, kad dabar Vakarai ima skirtingai matyti, kokia karo pabaiga būtų laikoma pergale, o kai kurių siūlomos derybos tebūtų karo užšaldymas.

Kaip pabrėžia Europos liberalų ir demokratų frakcijos „Renew Europe“ EP narys, nereikia turėti iliuzijų, kad karo ir energetikos kainų įtaka išnyks greitai, o su didele infliacija Lietuvai teks kovoti vienai ir vargu ar Europa išties pagalbos ranką.

– Kokius dabar didžiausius iššūkius matote Lietuvai, žvelgiant iš europinės perspektyvos?

– Aš vis dėlto išskirčiau infliacijos suvaldymą, kadangi ji yra pasekmė visų įvykių – ir energetikoje, ir trūkinėjančių tiekimo grandinių, ir bendro netikrumo jausmo ekonomikoje. Mano manymu, Lietuvai reikia suvaldyti infliaciją, kuri, tarp kitko, Baltijos valstybėse yra gerokai aukščiau Europos Sąjungos vidurkio. Manau, kad toks infliacijos lygis negali būti net vidutinės trukmės, nes tai pavojingai iškraipo pajamų sudedamąją ir skurdina žmones.

Žinoma, sprendimai daugiausia susiję su energetika. O energetika, beje, Lietuvoje sudaro arti 60 proc. infliacijos, todėl čia reikalingi bus ne vien tik sprendimai viename sektoriuje, reikės jų ir daugiau. Norėtųsi, kad mes apslopintume šią nevaldomą infliacijos bangą kuo greičiau.

– Kaip manote, ar Europos Sąjunga imsis kažkokių veiksmų, kad sumažintų tam tikrose valstybėse infliaciją, kur ji didžiausia?

– Manau, kad yra keli svarbūs dalykai. Grįžtant prie energetikos, paieškos vyksta, nors be didesnių rezultatų. Vis dėlto, aš sakyčiau, kad šios energetinės krizės suvaldymas man daugiau panašėja į nacionalinius sprendimus nei europinį sprendimą, kitaip nei COVID-19 ar po to sekusio ekonominio nuosmukio. Kai kurioms ES valstybėms nelabai reikia to europinio sprendimo, nes, pirma, jos turi finansų, antra, jos jau perėmusios iniciatyvą ir sugrįžti prie europinio sprendimų stalo būtų nelengva. O toms valstybėms, kurios tikėjosi, kaip Lietuva, bendro solidarumo, manau, kad bus sunku.

Antras dalykas, labai svarbu palaikyti ekonominį aktyvumą, nes aukšta infliacija ir ekonominis nuosmukis yra blogiausia, kas gali nutikti bet kokiai valstybei ir jos ekonomikai. Aš manau, kad reikia palaikyti ekonominį aktyvumą, kas daroma įliejant lėšas, kurios yra numatytos 2023 metų biudžete.

Trečias dalykas yra socialinis tikrumas ir pasitikėjimas rytdiena. Matome Lietuvoje augančią emigraciją, tai yra minusas mums, ypač darbo rinkai yra didžiulis smūgis. Jeigu mes matome galimybių investuoti europines lėšas ir kurti naujas įmones ir gamybą, mums reikia suklusti, ką daryti su sprendimais šitoje srityje.

Sprendimai čia nebus lengvi, pakeisti žmonių nusistatymą taip greitai nepavyks, nes netikrumo jausmas atėjo anksčiau negu sprendimai. Nesinorėtų, kad dar kiltų papildomų problemų su kietuoju saugumu, karo atgarsiai yra ne taip toli ir jie veikia mus, todėl čia mums reikalingas bendras europinis, transatlantinis sprendimas kuo greičiau ir kuo labiau stabilizuoti situaciją Ukrainoje ir siekti tolimesnės pergalės.

– Jūs užsiminėte apie Ukrainą. Koks požiūris dabar vyrauja Europos Parlamente dėl paramos Ukrainai? Nes viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta politikų svarstymų apie „tuščių čekių Ukrainai neišrašymą“ ar apie galimas taikos derybas.

– Reikia sutikti, kad Europos ir apskritai Vakarų vienybė, taip pat atsigręžimas į kolektyvines ir politines saugumo priemones, yra beprecedentis. Tai, ką mes dabar matome, tai nėra automatiška, tai sukurti, palaikyti ir teisingai pasinaudoti yra didžiulis pranašumas. Mes iš tikrųjų dabar naudojamės tuo pranašumu savo naudai ir partnerių stiprybei palaikyti. Yra įvairių veiksnių, kurie gali veikti arba bandyti mesti tam tikrus iššūkius socialinėse ir ekonominėse srityse, nes karo ir energetikos kainą mes jau pajutome ir tai nebūtinai išnyks labai greitai.

Populistai tuo gali labai naudotis ir jau naudojasi, tačiau Italijoje rinkimai parodė, kad tuo pernelyg nebuvo spekuliuojama. Esu pozityviai nustebęs, kad pavyko to išvengti tose valstybėse, kur labai dažnai ieškoma kaltų arba ieškoma tokių tariamai lengvų sprendimų. Bet kas gali žinoti, kaip bus ateityje.

Antras dalykas – situacija fronte. Man atrodo, kad vis dėlto jaučiasi toks įtarimas, kad greito sprendimo čia nebus ir karas gali užsitęsti. Karo užsitęsimas nėra Vakarų neveiklumas, negebėjimas valdyti situaciją ar ukrainiečių silpnumo požymis todėl, kad agresorius yra, švelniai tariant, kaip patrakęs ir praradęs protą, pasiruošęs aukoti bet ką jų tariamiems rezultatams pasiekti, todėl suprasti šitą ilgesnio karinio veiksmo prasmę reikia atitinkamai. Aš nesu tikras, kad visi tai vienodai supranta. Mes einame ir tikimės pergalės, kiti tikisi, kad dabartinę pergalę galima vos ne prie derybų stalo gauti ir galbūt net iš dalies Ukrainos sąskaita. Tai yra, mano manymu, ne sprendimas, o konflikto arba priežasčių, kurios paskatino Rusiją imtis agresijos, užšaldymas. Kas gali žinoti, kas bus ateityje, todėl yra abejonių, nors Vakarų kolektyvinis solidarumas ir vienybė laimėjo netgi prieš save.

Vakarai tapo kažkuo, ko mes anksčiau žarstydami sąvokas galbūt neįvertinome, kad taip gali būti. Bet reikia, kad mes tai išlaikytume ilgalaikėje perspektyvoje, nes net vidutinės perspektyvos mums gali neužtekti.

– Jūs kalbate apie Italiją, kur vyko rinkimai, tačiau galime kalbėti ir apie Vengriją, kuri prieštarauja sankcijoms Rusijai, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas vyko ir į Michailo Gorbačiovo laidotuves. Kokia dabar yra šios šalies pozicija, kalbant apie Ukrainos klausimus Europos Sąjungoje?

– Vengrijos atvejis yra kažkiek specifinis, kadangi tai yra vieno žmogaus politinis šou. Jei tiksliau, vieno žmogaus, jo partijos ir valdomos Vyriausybės šou. Italijos politinė sistema yra truputį kitokia. Pažiūrėkite, koalicija Italijoje labai gerai viską paaiškina. Su Vengrija mes turime gilesnių problemų. Nors ir pavėluotai, bet Europos Sąjunga reagavo į Vengrijos slydimą teisės viršenybės, demokratinių principų ir kovos su korupcija srityse. Atsirado mechanizmas, kuris dabar įjungtas ir veikia ne Vengrijos naudai. Vengrai dėl to praranda labai daug lėšų, bent jau jos yra užšaldytos ir dėl to atsiranda daugiau žaidimų. Aš manau, kad V. Orbanas žaidžia dabar tokį žaidimą: jis sako palaikysiąs vieningos Europos Sąjungos sprendimus, bet tikisi, kad ES bus lankstesnė pritaikydama sankcijas, kurios yra šiuo metu galiojančios.

V. Orbanas yra labai sunkus žaidėjas, kartais net pavojingas žaidėjas, jis valdo situaciją. Aš kalbu apie vadinamuosius supaprastintus referendumus – matome, kaip tariamai apklausiami žmonės, demonstruojant krentančias bombas ir sakant, kad sankcijos žudo ne tik žmones, bet ir Vengrijos ekonomiką. V. Orbanas kontroliuoja viešąją erdvę Vengrijoje. Aš manau, kad šalies viduje ES nėra žaidėjas vidaus politikoje, mes negalime ten kištis, mes galime tik iškelti jiems tam tikras sąlygas atsižvelgdami į principus, kuriais remiasi Europos Sąjungos politika.

Mes negalime sukurti politinės partijos ir konkuruoti su visu šituo. Manau, kad kartu su Vengrija matysime dar ilgą baksnojimą ir sunkų judėjimą aiškumo link. Aš tik bijau, kad mes greičiau nepavargtume nei V. Orbanas, nes jis tikrai nepavargs, aš garantuoju. Su Europos Sąjunga kartais būna, kad pasikeičia valdžios rengiami ciklai ir sakoma, kad tiek to, jau pabodo. Vienas, kitas toks pavyzdys ir mes prarasime patikimumą ir sumažinsime mūsų veikimo lauką.

– Sankcijos taip pat išlieka svarbiu klausimu Europos Sąjungos darbotvarkėje ir mes turėjome nemalonumų su Kaliningradu, apie kurio išimtis jūs daug kalbėjote. Ar dabar Lietuva gali būti tikra, kad ateityje mūsų nelaukia panašios staigmenos kaip Kaliningrado tranzitas?

– Pirmiausia reikia pripažinti, kad Kaliningrado situacija apskritai yra unikali. Susisiekimas ir visi ekonominiai, logistikos ryšiai remiasi labai dažnai išskirtinais teisiniais sprendimais ir žemėlapis puikiai tai paaiškina. Bet tada svarbus buvo ir geopolitinis kontekstas – nenorėta tada dar vienos įtampos dėl Kaliningrado, nežinant to, kad dalis Kaliningrade esančių karinių pajėgumų dabar bus atitraukta į rytų frontą, kur jie patyrė didelių nuostolių ir prarado kovinį potencialą.

Aš manau, kad nėra jokios teisinės logikos tam, kaip buvo sutvarkytas šitas sprendimas. Jis, netgi sakyčiau, prieštarauja teisinei dvasiai platesne prasme, aš tai drąsiai tvirtinu, bet tai nulėmė, matyt, politinė logika – nekiršinkime ir ieškokime kažkokio sutarimo. Žinant, kad tai Rusijos pusei galbūt nesukurs kažkokių didelių ekonominių ar karinių privalumų, jeigu tas tranzitas bus naudojamas.

Bet visų pirma mes turime žvelgti į Lietuvos situaciją, nesame tūkstančių kilometrų šalis, esame daug mažesnė valstybė ir mums ne vien tik į Kaliningradą reikia žvilgčioti, bet ir į Baltarusiją. Yra prasmės, kad mes kėlėme šitą klausimą, bandėme išsiaiškinti, bandėme bent jau paaiškinti visuomenei, nes ji verta kuo visapusiškesnio šito klausimo iškėlimo, ir kaip pamenate, mūsų pagrindinė mintis buvo – tai kada baigsis tas susitarimas? Mums neprivalu šitą naštą nešti ilgesnį laiką, jis turi baigtis. Aš manau, kad tas politinis kontekstas turi skatinti ir valdžią, ir mūsų kolektyvinio saugumo institucijas nuspręsti, kada tie dalykai baigsis. Tai griauna ir mūsų vidinio saugumo pagrindus, sukuria nereikalingų preliudijų pretenzijoms ateičiai. Aš labai tikiuosi, kad tai bus suprasta ir mes neuždelsime susitarimo.

– Pirmieji apie draudžiamą tranzitą į Kaliningradą pranešė Rusijos valstybinės žiniasklaidos atstovai, o mūsų institucijos vėlavo tai patvirtinti. Ar nemanote, kad Lietuvos institucijos čia pralaimėjo, jei galima sakyti, informaciniame kare?

– Aš visada buvau atstovas to, bet komunikuoti reikia Lietuvos valdžiai. Ji yra pirmasis, patikimiausias ir konstitucinis informacijos šaltinis. Komunikuoti krizės sąlygomis nėra tas pats, kaip komunikuoti taikaus, ilgalaikio, gero ekonominio augimo sąlygomis.

Aš nepasakyčiau, kad komunikacija šitos krizės aplinkybėmis Lietuvoje yra aukščiausios kokybės, jos tikrai trūksta. Yra tam tikri principai, kurių tiesiog privalai laikytis, kad komunikacija būtų laiku, kokybiška ir visapusiška. Čia galbūt iš tikrųjų reikia pripažinti, kad tai rodo vieną dalyką – nebūtinai visi sprendimai buvo daromi Vilniuje. Vilnius negalėjo pasakyti to, ko galbūt nežinojo dėl galutinio susitarimo su partneriais ir panašiai. Dėl to atsirasdavo tokie ilgesni tarpai, tam tikras neaiškumas ir panašiai. Aš tik noriu palinkėti, kad komunikacijos krizės sąlygomis pamoka būtų išmokta. Visuomenė privalo žinoti, visuomenei turi būti komunikuojama tikra informacija, nes atviros visuomenės sąlygomis visuomenė yra ne vien tik objektas, bet ji yra demokratijos subjektas.

– Jūs anksčiau minėjote Baltarusiją karo metu. Ar Europos Parlamentas ir apskritai ES supranta Minsko režimą kaip grėsmę?

– Pasakyčiau, kad taip, bet jeigu žiūrėtume giliau ir bandytume suprasti, išgirsti vertinimus, – ne. Į Baltarusiją vis tiek dažnai žiūrima šiek tiek paviršutiniškai – kartojamos frazės, žinoma, Aliaksandras Lukašenka įvardijamas kaip užgrobęs valdžią, bet ką daryti su tuo? Vienas dalykas yra apibūdinimas, kitas dalykas – gyventi su tuo.

Kokią mes turim situaciją, – Europos Sąjunga neturi ambasadoriaus Baltarusijoje, jam buvo nepratęsta viza, jis buvo atšauktas, gavo kitas pareigas. Mano žiniomis, nesiruošiama skirti jokio asmens, o net jei jis būtų skirtas, jam nebus išduodama viza ir mes būsime pastatyti į nepatogią situaciją.

Dabar pasakyti garsiai, kad ES turi ilgalaikę strategiją dėl Baltarusijos, negalime, kaip ir neturėjo anksčiau, nes buvo blaškymosi. Aš tik paminėsiu 2016 metų sankcijų atšaukimą, bandymą grįžti prie civilizuotų santykių. Mano manymu, tai buvo neišmanymo ir politinės klaidos rezultatas, kuriam oponavo tikrieji opozicionieriai, ne tie varpeliai, kurie skleidžia tik triukšmą, bet tie, kurie tikrai žinojo ir kurie jaudinosi dėl Baltarusijos kaip valstybės ateities. Mes darėme tas klaidas, tie dalykai, deja, kainuodavo ir kainuoja. Dabar, jeigu jūs paklausite, taip, mes remiame opoziciją ir tai dabar pagrindinis kanalas mūsų santykiuose su Baltarusija. Ekonominiai santykiai nusmuko į neregėtas žemumas, bet, pavyzdžiui, jeigu jūs pastebėsite, kaip atskiros valstybės narės elgiasi Baltarusijoje – kai kurie ambasadoriai atšaukti, bet kai kurių valstybių ambasadoriai pasilieka, netgi skiriami nauji, kai kurie labai aktyvūs, tas pats Vengrijos ambasadorius Minske. Mes nesielgiame kaip viena šeima Baltarusijos atžvilgiu.

Galbūt Rusijos atžvilgiu mūsų laikysena kitokia, bet su Baltarusija, sakyčiau, kai kas bando tęsti politinius eksperimentus. Mums su partnerėmis, kurios supranta istoriškai, kultūriškai situaciją, reikia labai įdėmiai ir proaktyviai stebėti situaciją. Aš nemanau, kad netgi mes esame viską šiuo atžvilgiu padarę.

LRT.lt žurnalistės kelionės į Briuselį ir apgyvendinimo išlaidas finansavo Europos Parlamento biuras Lietuvoje. Tai neturi įtakos pranešimo turiniui.