Atviliojo į sportą, o dabar tapo konkurente: kylančią penkiakovės žvaigždę įkvėpė Asadauskaitės auksas

Vaikystėje užgimusi meilė žirgams Elzbietą Adomaitytę atvedė iki šiuolaikinės penkiakovės. 21-erių sportininkė 2022-aisiais išgyveno svaiginantį dar tik prasidedančios karjeros laikotarpį. „Tai buvo įrodymas, kad 2021 metais iškovoti medaliai nebuvo atsitiktinumas“, – kalbėdama su LRT.lt sakė jaunoji penkiakovininkė.

E. Adomaitytė kartu su dar devyniais jaunaisiais Lietuvos atletais pateko į LRT ir Lietuvos sporto federacijų sąjungos organizuoto „100 sporto žvaigždžių“ rinkimų auksinį dešimtuką.

„Netikėta, – sakė savo pavardę geriausiųjų jaunųjų sportininkų dešimtuke išvydusi E. Adomaitytė. – Nesitikėjau, kad žmonės tiek daug balsuos, kai yra žinomesnių sporto šakų atstovų.“

Europos suaugusiųjų čempionato aukso ir bronzos medaliai, pasaulio jaunimo čempionato bronza bei sidabro ir bronzos medaliai Europos jaunimo čempionate – visus šiuos apdovanojimus jaunoji Lietuvos sportininkė pelnė vien tik per praėjusius metus.

Šie metai E. Adomaitytei paruošę dar daugiau išbandymų – perėjimas iš jaunimo į suaugusiųjų varžybas bei kova dėl kelialapio į Paryžiaus olimpines žaidynes.

Vilniaus universitete mokslus kremtanti legendinio Lietuvos kino ir teatro aktoriaus Regimanto Adomaičio anūkė turi ne tik derinti mokslus su profesionalu sportu, bet dar ir varžytis su patyrusiomis kolegėmis – į olimpines žaidynes taip pat taikosi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė ir Ieva Serapinaitė.

„Man nereikia žvalgytis į pasaulį, kai vien Lietuvoje turiu tris moteris, į kurias galiu žiūrėti kaip į pavyzdį“, – apie pajėgiausias šalies penkiakovininkes kalbėjo E. Adomaitytė.

– Elzbieta, sulaukėte visos Lietuvos sporto bendruomenės įvertinimo – buvote išrinkta į geriausiųjų jaunųjų sportininkų dešimtuką. Kiek netikėta ir smagu?

– Iš tikrųjų nesitikėjau, kad žmonės tiek daug balsuos ir man atiteks pats aukščiausias įvertinimas. Manau, kitų sporto šakų atstovai gauna daugiau palaikymo, nes žinomumas daug didesnis. Smagu, esu penkiakovės atstovė, bet surinkau tiek balsų, buvau išrinkta į dešimtuką, o tai labai daug.

– Kaip vertinate 2022-uosius? Ar galima teigti, kad tai – kol kas geriausi metai jūsų karjeroje?

– Tikrai taip. Man pavyko pasiekti labai daug ne tik jaunimo, bet ir suaugusiųjų varžybose. Prisimenu 2021 metų sezoną, kai pirmą kartą atsistojau ant pakylos Europos ir pasaulio čempionatuose. Man tai buvo netikėta ir nauja, nebuvo lūkesčių, tas laimėjimas buvo toks natūralus ir lengvas, o praėjusiais metais į varžybas važiavau jau su lūkesčiais, nes vieną kartą laimėjęs, nori laimėti ir antrą, nori būti dar aukščiau. Kiti žmonės taip ir pasakė – laimėjai trečią vietą, dabar turėsi laimėti pirmą, atsirado spaudimas ir iš aplinkos, ir iš manęs pačios. Tas aukštesnių lūkesčių kėlimas, sakyčiau, dažnai gali pakenkti, ypač mūsų sporte, kur būdama net ir geriausios formos gali sulaukti vienos blogos dienos.

Džiaugiuosi, nes pavyko tose svarbiausiose varžybose vėl būti ant pakylos, netgi iškovoti medalius suaugusiųjų Europos čempionate. Tai buvo tarsi įrodymas, kad 2021 metais iškovoti medaliai nebuvo atsitiktinumas, kad iš tikrųjų esu viena geriausių jaunųjų penkiakovininkių pasaulyje.

– Kaip prasidėjo šie metai? Ar dabar užtektinai intensyvus laikotarpis?

– Dabar labai intensyvus laikas. Turėjome nelengvą pasiruošimą, vasarį jau buvo varžybos. Šiais metais akcentas – nebe jaunimo varžybos, o suaugusiųjų, o tai viską tik dar labiau apsunkino. Kai esi jaunime, vis tiek esi jaunime, sutinki ir jaunesnių sportininkų, o kai pereini į suaugusiųjų lygį, tas lygis kur kas aukštesnis. Jaunimo varžybose būni su 19, 21 metų sportininkais, o čia sutinki už save gerokai vyresnius sportininkus, turinčius daugiau patirties. Tai sunkina sezoną, nes jaučiu, kad vis dar trūksta patirties ir varžybų. Jaunatviškas maksimalistinis požiūris dažnai pakiša koją. Dabar vyksta pasaulio taurė, pirmadienį vėl išskrendu, bet iš to didelio noro apsirgau, tad dabar tikrai sunkus laikas. Dar prasideda atranka į olimpines žaidynes, ne tik pasaulyje atsiranda didesnė konkurencija, bet ir Lietuvoje.

– Koks jausmas varžytis su geriausiomis šalies penkiakovininkėmis?

– Labai ypatingas, esame ne dvi ar trys, o keturios sportininkės – Ieva Serapinaitė, Laura Asadauskaitė, Gintarė Venčkauskaitė ir aš. Aš tarp jų – jauniklė, jos man vis tiek autoritetas. Man nereikia žvalgytis į pasaulį, kai vien Lietuvoje turiu tris moteris, į kurias galiu žiūrėti kaip į pavyzdį. Iš tikrųjų kartu ir labai motyvuoja, ir dažnai pasijuntu per silpna arba neužtektinai gera, kad galėčiau kovoti su jomis vien tik Lietuvoje.

– 2022 metų rugsėjį Vengrijoje iškovojote net du Europos čempionato medalius. Su Ieva Serapinaite tapote Europos čempionėmis. Kaip prisimenate tas varžybas?

– Šis mūsų su Ieva ėjimas į tas varžybas buvo toks lengvas ir be lūkesčių. Atvykome padaryti, ką galime, visai nekėlėme jokių tikslų, norėjome turėti gerą laiką. Nesvarbu, kokie sunkumai buvo per varžybas, sugebėjome padaryti viską, ką galėjome, ir to užteko laimėti. Iš tikro viskas ėjosi lengvai, nieko nesitikėjome ir gavome aukščiausią įvertinimą.

– Tų pačių metų birželį Barselonoje laimėjote Europos jaunimo čempionato sidabro medalį. Šios varžybos jums buvo ypač emocingos, nes jau išvykusi sužinojote apie senelio mirtį. Kas padėjo nepalūžti tokiu sunkiu momentu ir net tapti vicečempione?

– Kai sužinojau apie senelį, kaip tik važiavau į fechtavimo varžybas, buvo ašarų momentas. Po tų ašarų – didelis susikaupimas, ryžtas ir supratimas, kad šiandien reikia kovoti. Dar prieš išvažiuodama į varžybas mačiausi su juo, lyg ir nujaučiau, kad kas nors gali ne taip nutikti. Ir per varžybas prisiminiau jo palaikymą, tai galbūt teikė susikaupimo, turėjau padaryti viską, ką galiu.

– Kokį šiandien prisimenate senelį? Ar jis sekė jūsų kelionę šiame sporte?

– Kai mes susimatydavome, jis visada klausdavo. Jam visą laiką buvo įdomiausi mano sportai – ne mokslai, ne kas kita, bet sportai. Tik sunku buvo paskutiniais metais, prastėjo ir senelio atmintis, bet iki tol visada jam buvo svarbiausi mano sporto pasiekimai. Jis visada primindavo, kad reikia save saugoti, prisižiūrėti ir nepersitempti.

– Kada atėjote į šiuolaikinę penkiakovę, kas paskatino ją rinktis?

– Atėjau baigusi penktą klasę. Tiksliai pamenu, kad po Londono olimpinių žaidynių, kai Laura laimėjo auksą. Visą laiką mėgau jojimą ir buvau labai sportiška mergaitė, lankiau baseiną. Pagalvojau, kad moku joti ir plaukti, gerai sekasi bėgti, tad kodėl nepabandžius. Olimpinis auksas man ir parodė šią sporto šaką.

– Jojimo rungtis tikriausiai ir artimiausia širdžiai?

– Ne (juokiasi). Iš tikrųjų labai juokinga, nes kai atėjau, jojimas mano aistra, o pradėjus sportuoti viskas pasikeitė. Dabar man labiausiai patinka bėgimas.

– Paklausiu kitaip – kurioje sekasi geriausiai?

– Sakyčiau, mano stipriosios pusės yra dvi – bėgimas ir fechtavimas. Jojimas – mažiau prognozuojama sporto šaka, tad nenorėčiau pasakyti, kad esu labai stipri. Sakyčiau, plaukimas sunkiausias fiziškai, o šaudymas – psichologiškai.

– Penkiakovė rengiasi atsisveikinti su žirgais ir pereiti prie kliūčių ruožo rungties. Kaip priėmėte šiuos pokyčius?

– Iš pradžių labai priešinausi ir buvau nusiteikusi neigiamai, nes į penkiakovę ir atėjau dėl jojimo. Tad iškart po žinios susikrimtau, bandžiau kovoti ir prisidėti prie visų protestų, bet laikui bėgant, matant tą sporto šaką ir pačiai pabandžius ją, supratau, kad iš tikrųjų tai įdomi rungtis. Ji reikalauja fizinių jėgų, stebėti labai įdomu. Man patinka faktas, kad šioje rungtyje gali ištreniruoti ir įveikti visas kliūtis. Tai mane ir motyvuoja, šioje rungtyje gali tobulinti save, nesi priklausomas nuo aplinkybių. Dabar palaikau šias permainas.

– Iki Paryžiaus olimpinių žaidynių lieka daugiau nei metai. Ar tyliai viduje pasvarstote apie galimybę iškovoti kelialapį?

– Visada sakiau, kad reikia būti realistiškai, nes jei per aukštai šausi, gali prašauti. Aišku, tikrai labai norėčiau, bet vis tiek, sąraše esu ketvirtas numeris, turėtų susiklostyti labai palankios sąlygos, kad tai įvyktų. Viduje noras – didelis, noriu ir dėsiu visas pastangas, kad būčiau kuo arčiau to kelialapio.

– Be to, kad esate penkiakovininkė, taip pat studijuojate psichologiją. Kaip sekasi derinti mokslus ir sportą?

– Anksčiau visada sakydavau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarysi. Dabar taip nebesakau... Iš tikrųjų labai sunku. Dabar treti studijų metai. Kuo toliau, tuo sunkiau, nes startų daugėja ir jie vis sudėtingesni. Pradedu suprasti, kad geriausia turėti vieną dalyką ir jį daryti gerai. Mokslai ir sportas gali eiti kartu, bet kokybiškam šimto procentų rezultatui reikia turėti vieną dalyką. Aišku, įmanoma viską suderinti, tačiau tenka daug ir paaukoti. Jei dabar reikėtų rinktis, rinkčiausi vieną dalyką, o kitus pasilikčiau kitam gyvenimo etapui.

– Ar pavyksta retkarčiais pabėgti nuo sporto? Ką mėgstate veikti laisvu laiku?

– Tik atsiradus laisvai savaitei, stengiuosi išvažiuoti pakeliauti. Labai mėgstu keliones, kuo daugiau pamatyti ir kuo daugiau paragauti. Maistas man – labai didelė laisvalaikio dalis – mėgstu ir ragauti, ir gaminti. Aišku, stengiuosi palaikyti ir socialinį gyvenimą – susitikti su draugais ir šeima. Laisvo laiko nėra daug, bet kai yra, stengiuosi išnaudoti kuo produktyviau.