Ar Lietuvoje brangu? Pas odontologą gali tekti palikti ne vieną atlyginimą, bet į kitas šalis žvalgytis neverta – tektų sumokėti dar daugiau

Atsakymas į klausimą, ar Lietuvoje odontologų paslaugos brangios, priklausys nuo to, kaip kainas vertinsime. LRT.lt kalbinti ekspertai sutinka – vertinant iš paciento pusės, šios paslaugos tikrai brangios ir už ilgesnį, sudėtingesnį gydymą gali tekti susimokėti ne vieną savo atlyginimą. Vis dėlto ekspertai akcentuoja – šios paslaugos brangios dėl didelės jų savikainos.

Ar butas Vilniuje kainuoja tikrai pigiau negu Londone, o pas odontologą Varėnoje verta vykti, net jei gyveni Danijoje? Į šiuos klausimus LRT.lt žurnalistai ieškos atsakymo naujame projekte „Ar Lietuvoje brangu?“. Klausimas „Ar Lietuvoje brangu?“ bus užduotas ne tik prekybininkams ir paslaugų teikėjams, bet ir ekonomistams, svetur gyvenantiems lietuviams.

LRT bendradarbis Lenkijoje Laurynas Vaičiūnas teigia, kad odontologų paslaugų tendencijos Lenkijoje panašios į Lietuvos – čia pacientai taip pat dažniau kreipiasi į privačiame sektoriuje dirbančius specialistus.

„Kaip ir daugelis tradicijų, paslaugų Lenkijoje ir Lietuvoje atrodo labai panašiai. Pati rinka, žinoma, priklauso daugiausia privatiems kabinetams. Žmonės iš tikrųjų nesinaudoja valstybės paslaugomis. Tai nėra dažnas atvejis. Žinoma, kai kurie žmonės dėl taupumo ar kitų priežasčių naudojasi valstybės kompensuojamomis stomatologijos paslaugomis, bet dominuoja būtent paslaugos privačiuose kabinetuose“, – sako L. Vaičiūnas.

Tiesa, tvirtina pašnekovas, Lenkijoje gyventojai ir dėl kitų sveikatos priežiūros paslaugų yra linkę kreiptis į privačias gydymo įstaigas: „Visi mes, kaip mokesčių mokėtojai, mokame būtent ligonių kasoms, būtent nacionaliniam sveikatos fondui, kuris kompensuoja didelę dalį mūsų sveikatos išlaidų, bet dėl eilių žmonės dažnai yra priversti naudotis privačiomis sveikatos paslaugomis. Odontologija čia, žinoma, nėra jokia išimtis.“

L. Vaičiūnas taip pat tvirtina, kad valstybiname sektoriuje paprastai siūlomas ir siauresnis odontologinių paslaugų spektras, tad ir tai priverčia gyventojus kreiptis į privatų sektorių.

„Krūminiai dantys [valstybinėse įstaigose] dar taisomi metalinėmis plombomis. Daugelis žmonių tokių tiesiog nenori, norėtų, kad jos būtų keramikinės, dantį atitinkančios spalvos. Todėl žmonės renkasi privačias paslaugas. Taip pat todėl, kad tiesiog yra greičiau. Tikimasi (bent jau yra susidaręs visuomenėje toks įspūdis), kad tos paslaugos yra kokybiškesnės“, – vardija L. Vaičiūnas.

Lenkiją seniau rinkosi odontologiniai turistai iš Vakarų

Anot L. Vaičiūno, kainos Lenkijoje yra panašios kaip ir Lietuvoje. Jis pateikia pavyzdį – dantų taisymas, kai dantį reikia plombuoti, kainuoja apie 200 zlotų, apie 50–60 eurų.

„Jeigu kalbame apie kitas paslaugas, tokias kaip karūnėlė ar vainikas, žinoma, kainos jau yra didesnės – apie 250 eurų. Tokia sritis, kuri dažnai reklamuojama ir pastebima ir viešojoje erdvėje, ir socialiniuose tinkluose, yra implantologija. Čia jau kalbame apie daug didesnes kainas. Manau, nesuklysiu pasakydamas, kad jos prasideda nuo 1 000 eurų. Būtent iš pokalbių su stomatologais, dantų technikais susidaro įspūdis, kad lubų, kažkokios viršutinės ribos nėra“, – pastebi L. Vaičiūnas.

„Čia galima dar pridurti, jeigu kalbame apie įvairių odontologinių paslaugų kainas, jos pačioje Lenkijoje yra labai įvairios. Yra tokie didieji miestai kaip Varšuva, Krokuva, Vroclavas, kuriuose kainos, žinoma, didesnės. O jeigu nuvažiuotume keletą, keliolika, kelias dešimtis kilometrų, vadinkime, į provinciją, tai kainos gali būti mažesnės“, – sako L. Vaičiūnas.

Jo teigimu, odontologų paslaugų kainos mažesnės ir Rytinėje bei Šiaurinėje Lenkijos dalyse.

Paklaustas apie odontologinį turizmą, jis teigia, kad dėl tokio kainų svyravimo patys lenkai linkę keliauti ir savoje šalyje, taip pat Lenkija pritraukia ir kitų Europos šalių gyventojus.

„Istoriškai Lenkija keliolika metų buvo būtent tokia kryptis iš Vakarų Europos atvykstantiems turistams, norintiems susitaisyti dantis. (...) Apie tai dažnai ir nemažai buvo kalbama, kad turistai iš Didžiosios Britanijos, kur odontologų paslaugos tikrai brangios, atvykdavo į Lenkiją. Lenkijoje veikė (dabar jų po „Brexito“ mažiau) odontologijos kabinetai, kurie teikė paslaugas būtent iš Didžiosios Britanijos atvykstantiems turistams, norintiems susitaisyti dantis“, – sako L. Vaičiūnas.

Anot jo, kadangi Lenkija yra pačiame Europos viduryje, regionai, esantys Pietuose, populiarūs ir tarp Vokietijos gyventojų. Tačiau, priduria L. Vaičiūnas, tai netgi sunku vadinti turizmu.

„Tiesiog vokiečiai vyksta į Lenkiją, nes kelios dešimtys kilometrų į vieną ar kitą pusę nėra problema. Būtent iš Vokietijos į Lenkiją žmonės atvyksta taisytis dantų privačiuose kabinetuose. Iš kitos pusės, su kokia problema kartais susiduria tokios vietovės, sakykime, 100 km ruože ties Vokietija, jauni gydytojai renkasi profesiją, darbą Vokietijoje“, – pastebi L. Vaičiūnas.

Pasak jo, kai kurie specialistai ir toliau lieka gyventi Lenkijoje, bet dėl didesnio darbo užmokesčio renkasi vykti dirbti į kaimyninę šalį.

Patys lenkai dėl pigesnių paslaugų keliaudavo svetur

Patys lenkai dėl dar pigesnių odontologinių paslaugų taip pat žvalgydavosi į kitas valstybes, tačiau tai pakeitė pandemija ir karas Ukrainoje.

„Dar prieš pandemiją buvo gana populiarios tokios dvi kryptys. Pagrindinė kryptis, žinoma, Ukraina. Ji lenkų pamėgta dėl įvairių priežasčių – tiek dėl istorinių, tiek dėl kainų. Į Ukrainą lenkai tikrai dažnai vykdavo ir pasitaikydavo tokių atvejų, kai odontologijos klinikos Ukrainoje, Lvive ir kituose miestuose arčiau sienos, siūlydavo paslaugas lenkų kalba. Taip buvo, bet pandemija viską apvertė aukštyn kojomis, o karas dar labiau viską sujaukė“, – sako L. Vaičiūnas.

Antroji kryptis, kuri viliodavo lenkus, – Baltarusija. L. Vaičiūno pastebėjimu, kai kurios klinikos šioje šalyje iki šiol teikia pasiūlymus lenkų kalba, nors lenkai Baltarusiją rinkdavosi rečiau ir dėl susisiekimo sunkumų, o vėliau – ir dėl pandemijos.

„Nauja kryptis yra Turkija. Ji pati, kaip valstybė, investuoja nemažai į savo sveikatos turizmo sektorių, jis pritraukia turistus ne tik tokioms paprastoms paslaugoms, paprastam turizmui, vartymuisi pliaže, bet tai derina su sveikatos paslaugomis. Tikrai pastebima net ir Lenkijos viešojoje erdvėje, kad Turkija finansuoja ir remia tokią reklamą“, – teigia L. Vaičiūnas.

Jis priduria, kad dabar Lenkija tam tikra prasme grąžina skolą Ukrainai – ją užpuolus Rusijai ir į Lenkiją persikėlus karo pabėgėliams, Lenkijos odontologijos specialistai paslaugas karo pabėgėliams dažnai teikia nemokamai. Čia taip pat bandoma sukurti ir darbo vietas iš Ukrainos dėl karo pasitraukusiems odontologams.

„Lenkai lyg grąžina tokią turistinę duoklę, esant tokioms tikrai liūdnoms ir tragiškoms sąlygoms. Lenkijos odontologijos kabinetai atvėrė savo duris, priima ukrainiečių pabėgėlius tiek dantims taisyti ar gydyti tiek įdarbina iš Ukrainos bėgančius specialistus ir suteikia jiems darbo vietas“, – sako L. Vaičiūnas.

Paklaustas, ar Lenkijos lietuviai renkasi vykti dėl odontologų paslaugų į Lietuvą, L. Vaičiūnas atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje lietuviai koncentruojasi vienoje vietoje, tačiau aiškios taisyklės nėra.

„Nuo ko pradėjome pokalbį – kultūra gana panaši ir pati gydymo kokybė labai panaši, tad nėra kažkokio didžiulio skirtumo. Klausimai yra tokie labiau estetiniai – kuriam patinka kokia kalba kalbėti kabinete ar kuriam patinka vienoks ar kitoks stomatologo kabineto interjeras“, – šypsosi L. Vaičiūnas.

Ragina pažvelgti į paslaugų savikainą: už dantų higieną – 60 eurų, už didelę plombą – 100 eurų

Vilniaus implantologijos centro klinikos finansų ir personalo valdymo konsultantas Šarūnas Perminas LRT.lt teigia, kad valstybinėse įstaigose atliekama kiek mažiau nei 10 proc. visų odontologijos paslaugų – taigi daugiau kaip 90 proc. jų atliekama privačiose įstaigose.

Paprašytas pakomentuoti kainas, Š. Perminas sutinka, kad valstybinėse įstaigose šių paslaugų kainos tikrai žemos, tačiau priduria, kad didžioji dalis gyventojų tų paslaugų nesirenka.

„Jeigu kalbame apie tai, kur žmonės realiai gydosi, tai 92 proc. gydosi privačiose klinikose, o ten yra tam tikras kainų spektras. Jis priklauso nuo pačių procedūrų tipo. Jeigu kalbame apie tokias pagrindines procedūras kaip dantų terapiją, dantų plombavimą, dantų higieną, dantų endodontiją, dantenų ligų gydymą, perodontologiją – jos yra pigios. Jos labai dažnai parduodamos netgi pigiau negu savikaina. Tikrai pigios net ir lyginant su kaimynais, pigios ir lyginant su tų paslaugų savikaina“, – tikina Š. Perminas.

Kitų paslaugų – dantų tiesinimo, implantavimo, protezavimo – kainos šalyje yra vidutinio lygio, sako pašnekovas. Būtent iš šių paslaugų, paaiškina Š. Perminas, kai kurios klinikos kompensuoja mažiau ar visai nepelningas paslaugas.

„Yra procedūrų netolygumas. Europoje, jeigu kalbame apie dantų higieną, ji visiems labai suprantama. Lietuvoje dantų higienai valstybė skiria kiekvienam piliečiui 19 eurų. Dantų higienos savikaina, jeigu vertini specialisto darbą, klinikos išlaikymą, medžiagas, kurios sunaudojamos, yra apie 60 eurų. Labai dažnai klinikose dantų higiena kainuoja nuo 50 iki 70 eurų. Ji turėtų būti kiekvienam žmogui atliekama kartą, kai kuriems – du kartus per metus. Ši paslauga atliekama už savikainą ar žemiau negu savikaina“, – pateikia pavyzdį Š. Perminas.

Jo teigimu, panašių situacijų pasitaiko ir prireikus plombuoti dantį. Jeigu dantis smarkiai sugedęs, reikia ne tik užtaisyti atsiradusią skylutę, bet ir suformuoti dalį danties, tokios procedūros savikaina, anot Š. Permino, vidutiniškai siekia apie 100 eurų, tačiau kai kuriose klinikose už tokią paslaugą prašoma 70–80 eurų.

„Klinika dažnai tokią paslaugą parduoda nuostolingai. Užsienyje tokia paslauga dažnai kainuoja nuo 100 eurų. Toje pačioje Latvijoje prie lietuviškų kainų pridedama apie 20 eurų“, – sako Š. Perminas.

Anot jo, Estijoje kainos būtų ir dar šiek tiek didesnės – reikėtų pridėti apie 20–30 eurų. Š. Perminas atkreipia dėmesį, kad tiek kitur, tiek Lietuvoje kainos regionuose svyruoja.

„Kai kalbame apie dantų implantaciją, sakyčiau, kad tos kainos yra panašios. Galime Lietuvoje rasti labai pigiai, galime brangiau. Tai priklauso nuo gydytojo, nuo dantų implanto, bet taip pat galime rasti ir Latvijoje, ir Estijoje. Vokietijoje būtų brangiau, Ispanijoje – labai panašios kainos, Italijoje – gal šiek tiek brangiau, Lenkijoje – labai panašiai kaip pas mus“, – vardija Š. Perminas.

Rinktis privačias klinikas paskatina eilės: nėra taip, kad odontologai ateina į darbą ir nieko nedaro

Paklaustas, kodėl Lietuvoje itin populiaru lankytis privačiose odontologijos klinikose, nors paslaugų kainos gali siekti šimtus, Š. Perminas atkreipia dėmesį į valstybinių įstaigų užimtumą.

„Valstybiniame sektoriuje nėra taip, kad ateina odontologai į darbą, sėdi ir nieko nedaro. Daryčiau prielaidą, kad valstybinis sektorius daugiau priimti negali – fiziškai nėra nei tiek odontologų, nei tiek vietos, kur juos priimti. Kitas dalykas, manau, yra kokybės klausimas. Jeigu privatus sektorius siūlo labai gerą kokybę ir tą kaina yra įperkama, tai žmonės eina ir gydosi“, – sako Š. Perminas.

Kalbėdamas apie paslaugų įperkamumą, pašnekovas sutinka – paslaugos, vertinant iš paciento perspektyvos, nėra pigios ir gali sudaryti labai didelę dalį jo pajamų, tačiau taip pat reikia nepamiršti, kad ir šių paslaugų savikaina yra didelė.

„Ką tik minėjau dantų plombavimo ar higienos savikainą – atitinkamai 100 ir daugiau eurų bei 60 eurų. Jeigu žmogus uždirba, tarkime, 1 100 eurų į rankas, tai tas vienas vizitas pas odontologą, vieno danties sutvarkymas, yra apie 10 proc. jo atlyginimo. Tai, žinoma, yra daug. Bet, jeigu tu atsistoji į odontologo vietą, klinikos vietą, klinika neuždirba ir tai turi padengti iš kitų procedūrų. Tai tada klinika sako – tai yra mažai. Čia yra tas konfliktas, atsirandantis dėl to, kad tą paslaugą atlikti kainuoja brangiai“, – sako Š. Perminas.

Jis argumentuoja – pačios odontologijos klinikos įsteigimas ir išlaikymas yra brangus, jai keliami dideli reikalavimai, naudojama brangi įranga, specialistai privalo nuolat investuoti į savo kvalifikaciją.

„Taip, odontologai gauna gerus atlyginimus, tai irgi tiesa, gydytojai gauna gerus atlyginimus, bet dar reikia ir asistentų, administracijos, reikia atsiskaityti už komunalines paslaugas ir kt. Todėl savikaina yra aukšta. Tai, žinoma, žmogui 100 eurų yra brangu. O implantas su karūnėle gal kainuos ir 1 200 eurų. Tai vidutinis mėnesio atlyginimas. Tai yra brangu. Bet, kai pasižiūri į paslaugos savikainą... Tiek kainuoja tas dalykas. Šalyse, kurios turi aukštesnį vidutinį darbo užmokestį, žmonės jaučiasi komfortiškiau dėl paslaugos kainos, kuri visose šalyse nėra žema“, – sako Š. Perminas.

Lietuviai paslaugas svetur renkasi retai

Paklaustas, ar dėl odontologų paslaugų lietuviai vyksta į kitas valstybes, pašnekovas teigia, kad tai – pavieniai atvejai. Kaip nurodo Š. Perminas, tai lemia kelios priežastys.

„Turime atvejų, kai Baltarusijoje yra pigiai sugydomi pacientai, o paskui reikia mokėti dvigubai. Tikrai ne viena klinika mums yra tai sakiusi, kad turėjo pacientą, kuriam sudėti neaišku kokie implantai, jam nėra protezavimo dalių, sudėta bet kaip. Tuomet reikia išrauti implantus, sugydyti kaulą, iš naujo implantuoti. Tokių istorijų tikrai ne viena. Gal kažkam pasisekė geriau, bet tikrai esame girdėję, kad labai dažnai nusivilia“, – tvirtina Š. Perminas.

Vis dėlto, jo teigimu, į Lietuvą iš užsienio atvažiuojančiųjų taip pat nėra daug. Anot pašnekovo, bene dažniausiai į Lietuvą dėl odontologų paslaugų atvyksta užsienyje gyvenantys lietuviai. Jis svarsto, kad tokį pasirinkimą gali lemti pasitikėjimas gydytojais.

„Tikrai daug odontologijos klinikų šventiniu, Kalėdų laikotarpiu, vasarą turi emigrantų. Tai tęsiasi turbūt nuo nepriklausomybės pradžios. Vadinasi, iš tų bendruomenių, kurios ten yra, pavyzdžiui, Airijoje, Anglijoje ar toje pačioje Ispanijoje, kur kainos panašios, vis tiek lietuviai grįžta ir dantis gydosi Lietuvoje“, – sako Š. Perminas.

Lietuva, pasak pašnekovo, kitiems užsieniečiams nėra tokia patraukli, tačiau, svarsto jis, tai gali lemti ir odontologų paslaugų specifika – dažnai pas gydytoją gali tekti apsilankyti ne kartą.

„Dėl plombos turbūt niekas neskris, nes per brangiai bilietai kainuoja, bet, jeigu nori dantis protezuoti, tiesinti, susidėti implantus, tai dažniausiai yra ne vieno vizito klausimas. Gali būti du, trys, keturi vizitai... Kai pridedi skrydžio bilietus, net jeigu ta pati paslauga yra pigesnė, išeina brangiau“, – teigia Š. Perminas.

Primena – tenka susimokėti ir už inovacijas bei atradimus

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva, vertindama odontologų paslaugų kainas Lietuvoje, atkreipia dėmesį – kaip ir kitų paslaugų kainas, jas lemia paklausa.

„Kaip ir kiekviena paslauga, ji remiasi žmonių poreikiais. Žmonės turi du pasirinkimus – prižiūrėti savo dantis (ko mes mokomi nuo vaikystės, o tada ir tie poreikiai, ir kainos atitinkamai yra labai prieinamos), arba deleguoti tą rūpestį odontologui“, – sako E. Leontjeva.

Ji taip pat pabrėžia, kad odontologijos sritis – sparčiai progresuojanti, joje nuolat atsiranda naujų technologijų ir medžiagų, todėl net per kelerius metus kai kurios taikomos priemonės pasikeičia.

„Per kokį dešimtmetį viskas radikaliai pasikeičia. Ką reikia suprasti, kad, ekonomine prasme, mokėdami už paslaugas, mes visada sumokame už padarytus atradimus, už tuos patentus, kurių turbūt yra gausybė. Taip pat finansuojame ir šiek tiek į ateitį, kad tas progresas vyktų. Tai turbūt irgi sudaro didelę dalį paslaugų kainų“, – akcentuoja E. Leontjeva.

Ji priduria, kad pinigų reikia ir specialistams parengti, nors Lietuvoje ne visada rengiami tie specialistai, kurie reikalingi: „Deja, rengiama nepakankamai specialistų. Dėl to irgi gali susidaryti disproporcijos, kurios visada atsispindi ir kainoje.“

E. Leontjeva primena, kad gyventojai dėl paslaugų gali kreiptis ir į valstybines įstaigas arba, esant tam tikroms aplinkybėms, tikėtis Valstybinių ligonių kasų finansavimo, net ir gydantis privačiose odontologijos klinikose. Vis dėlto realybėje tokia praktika gana reta.

„Problema ta, kad pensinio amžiaus žmonės, jeigu jie nori gydytis privačiuose kabinetuose, neturinčiuose sutarčių su ligonių kasomis, o tų sutarčių daugelis nenori turėti dėl didelės biurokratijos, kišimosi į kainodarą ir t. t., tai tada tie žmonės, nors ir mokėjo visus mokesčius, negali pasinaudoti savo teise, ir tai sumažina paslaugų prieinamumą ir labai iškreipia konkurencinę rinką“, – sako E. Leontjeva.

E. Leontjevos vertinimu, situacija galėtų gerėti, jeigu šioje srityje biurokratinis mechanizmas būtų supaprastintas. Tačiau, tvirtina ekspertė, įtakos pasirinkimui dėl paslaugų lankytis privačiose įstaigose turi ir kitos priežastys, pavyzdžiui, laukimo laikas.

Ji teigia negalinti išsamiai komentuoti odontologinio turizmo aspektų, tačiau sako pastebėjusi, kad tam tikrais atvejais žmonės renkasi dėl paslaugų vykti į kitą šalį, tačiau tokiu atveju dažniau kalbama apie specifines paslaugas, kurios itin brangios.

„Dantys yra toks dalykas, kuris tą laukimo laiką žmogui dažnai padaro nepakenčiamą. Tikrai gali būti nesudėtingas ėduonis, kurio laiku negydant gali prireikti nervų gydymo, kanalų valymo. Kartais tai trunka valandų valandas, naudojamos sudėtingos technikos ir pan. Patekimo pas odontologą laikas yra svarbus. Klientui svarbu, kad gali patekti apskritai“, – teigia E. Leontjeva.

Ekspertė vis dėlto dar kartą pabrėžia, kad kainą dažnai lemia poreikis: „Galiausiai, žinoma, gydytojas paskaičiuoja, ar jam verta teikti paslaugą už „tiek“, konkurencija jį spaudžia. Gal jis ir norėtų paimti daugiau, bet konkurencija neleidžia to padaryti. Vis dėlto pirmas kainos akstinas yra žmogus – paklausa. Dantys žmogaus gyvenimo kokybei turbūt yra vienas iš svarbiausių elementų, tikrai pagerinančių gyvenimo kokybę. Jeigu mąstome apie kainas iš tos pusės, tada kažkaip ir tas požiūris teisingesnis susidaro.“

Paslaugų brangimą lemia ir darbo užmokesčio augimas

„Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė atkreipia dėmesį, kad tai, ar odontologų paslaugos yra brangios, ar ne, vertėtų vertinti iš skirtingų taškų. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, kaip didelę naštą odontologų paslaugas Lietuvoje įvardijo bene trečdalis gyventojų, nors Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 17 proc.

Kaip paaiškina G. Ilekytė, tokiam vertinimui įtakos gali turėti gyventojų perkamoji galia.

„Norint atsakyti, ar odontologinis gydymas Lietuvoje brangus, lyginant su kitomis šalimis, reikia atsižvelgti ne tik į nominalias paslaugų kainas, bet ir gyventojų perkamąją galią, mokamus atlyginimus, paslaugų kokybę, specialistų pasiūlą, patalpų nuomos kainas. Lietuvos gyventojų išlaidos odontologų paslaugoms Lietuvoje 2022 metais siekė maždaug 1,2 proc. per mėnesį nuo visų gyventojų patiriamų išlaidų. Latvijoje šis rodiklis siekia 1,1 proc., Estijoje 1,3 proc., Norvegijoje 1,1 proc. Švedijoje – apie procentą. Taigi, šiuo rodikliu esame labai šalia savo kaimynų“, – atkreipia dėmesį G. Ilekytė.

Ji priduria – šalyse, kuriose paslaugų kainų lygis yra žemesnis, odontologų paslaugų įkainiai taip pat gali būti mažesni, ir atvirkščiai.

„Vidutiniškai vieno danties plombavimas šiuo metu Lietuvoje siekia maždaug 59 eurus. Tiesa, remiantis Statistikos departamento duomenimis, nemažus kainų skirtumus galime matyti net ir tarp Lietuvos miestų. Pavyzdžiui, danties plombavimas Vilniuje siekia 73 eurus, Kaune – apie 61 eurą, o mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Mažeikiai ar Utena, – dar bent trečdaliu pigiau. Tokie skirtumai nestebina, nes didelę dalį odontologų paslaugų kainos sudaro atlyginimai darbuotojams, kurie sostinėje yra pastebimai didesni. Reiktų nepamiršti ir nuomos bei nekilnojamojo turto kainų, kurios tarp miestų taip pat gali skirtis net keliolika kartų“, – nurodo G. Ilekytė.

Ji atkreipia dėmesį, kad odontologų paslaugos sparčiai brangsta – nuo 2015 m. šių paslaugų kainos Lietuvoje vidutiniškai pakilo apie 50 proc. „Ši tendencija irgi nestebina, nes, kaip ir minėjau, didelę dalį paslaugų kainos sudaro atlyginimai, kurie pastaraisiais metais taip pat augo dviženkliu tempu“, – sako G. Ilekytė.