Ar dirbtinė šypsena suteikia laimės: ką rodo naujausi tyrimai?

Ar dirbtinė šypsena leidžia jaustis laimingesniems? Diskusijos šiuo klausimu netyla nuo tada, kai 1872 m. garsusis gamtininkas Charlesas Darwinas išleido knygą šia tema, rašo „Science Alert“. 

„Laisva emocijų raiška išoriniais ženklais jas sustiprina... Net emocijos simuliacija dažnai ją sužadina mūsų galvose“, – tuomet rašė Ch. Darvinas.

Populiarioji kultūra įamžino šią idėją. Pavyzdžiui, 1954 m. Nat King Cole`o dainoje „Smile“ yra žodžiai: „Šypsokis, nors tau plyšta širdis […] Pamatysi, kad gyventi verta / Jei nepaliausi šypsotis“.

Tačiau ar šis populiarus įsitikinimas turi mokslinį pagrindimą? 1988 m. atliktame tyrime dalyvių buvo paprašyta laikyti rašiklį tarp dantų, taip imituojant šypseną, arba lūpomis imituoti neutralią veido išraišką.

Tyrimas atskleidė, kad šypsodamiesi ir to nesuvokdami žmonės jautėsi linksmesni, kai jiems buvo rodomas animacinis filmas.

Tačiau 2016 m. atlikta metaanalizė, kurioje buvo surinkti 17 tyrimų duomenys, nustatė, kad naudojant tarp dantų įspraustą rašiklį nepavyksta pakartoti ankstesnio tyrimo išvadas.

Per daugelį metų mokslininkai, naudodami įvairius metodus, atliko ne vieną tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip mūsų veido išraiška veikia mūsų savijautą. 2019 m. atlikta 138 tyrimų apžvalga parodė, kad šypsena iš tikrųjų daro įtaką emocijoms, tačiau jos poveikis labai nežymus.

Dabar mokslininkai sutelkė tūkstančius žmonių iš viso pasaulio, kad vėl kruopščiai ištirtų šypsenos efektą.

Žurnale „Nature Human Behavior“ paskelbtame tyrime maždaug 3800 savanorių iš 19 pasaulio šalių buvo paprašyta šypsotis arba išlaikyti neutralią išraišką, atitinkamai kaitaliojant šias mimikas, priklausomai nuo tyrėjų raginimų, o tada įvertinti savo emocinę būseną.

Jei savanoriai būtų žinoję, ką tyrinėja mokslininkai, tai būtų galėję turėti įtakos jų emocinės būklės šypsantis vertinimui. Taigi, mokslininkams teko išrasti tam tikrus eksperimento metodus, leidusius užtikrinti, kad dalyviai nieko nesuuos.

Jie apsimetė tirią, kaip smulkūs judesiai ir blaškymasis veikia matematinio sprendimo gebėjimus, ir davė klaidinančių nurodymų, pavyzdžiui, „Padėkite kairę ranką už galvos ir mirksėkite kartą per sekundę 5 sekundes“.

Trys skirtingos 5 sekundžių šypsenos intervencijos atsitiktine tvarka buvo įterptos į klaidinančias užduotis.

Atlikdami vieną iš šių užduočių, savanoriai turėjo įsikišti rašiklį tarp dantų arba laikyti jį lūpomis. Tai buvo nukopijuota nuo 1988 metų tyrimo su tam tikromis korekcijomis – nebuvo rodomas animacinis filmas, o užduoties pabaigoje buvo matuojamas laimės pojūtis, o ne linksmumas.

Antroje užduotyje savanoriai turėjo atkartoti nuotraukoje matomo besišypsančio ar neutralios veido išraiškos aktoriaus emociją.

Trečiojoje užduotyje tyrėjai paprašė dalyvių pademonstruoti laimingą veido išraišką, judinant lūpų kampučius link ausų ir pakeliant skruostus, arba išlaikyti neutralią veido išraišką.

Siekiant nuslėpti tyrimo tikslą, po kiekvienos užduoties (įskaitant ir klaidinančiąsias) dalyviai turėjo išspręsti nesudėtingą matematikos uždavinį ir užpildyti laimės ir nerimo klausimyną bei pykčio, nuovargio ir sumišimo anketą.

Laimės jausmas šiek tiek sustiprėjo, atliekant su šypsena susijusias užduotis, tačiau poveikis buvo didesnis imituojant mimikas ir veido išraiškas nei įsispraudus rašiklį tarp dantų.

„Kaip ir ankstesnės metaanalizės, šio tyrimo rezultatai rodo, kad grįžtamasis ryšys veide gali ne tik sustiprinti nuolatinį laimės jausmą, bet ir sukelti laimės pojūtį iki tol neutraliame kontekste“, – rašo mokslininkai.

Gali būti, kad aktyvi užduotis (pavyzdžiui, veido išraiškos mėgdžiojimas) buvo tiesiog ne tokia nuobodi kaip pasyvi užduotis (pavyzdžiui, neutrali veido išraiška) ir tai turėjo įtakos tyrimo dalyvių laimės pojūčiui.

Norėdami kontroliuoti šį poveikį, tyrėjai palygino nervų ekspresijos užduotis su aktyviomis klaidinančiomis užduotimis. Tai parodė, kad šypsena turėjo daugiau įtakos laimei nei kita paprasta veikla, susijusi su raumenų judėjimu.

Pusė dalyvių eksperimento metu atlikdami su šypsojimusi susijusias užduotis žiūrėjo linksmus vaizdus. Taip buvo patikrinta, ar šypsenos įtaka laimei yra didesnė, esant teigiamiems dirgikliams.

Rezultatai parodė, kad laimės pojūtis atsirado tiek esant emociniams dirgikliams, tiek jiems nesant.

Tyrėjai rašo, kad dirbtinė šypsena gali turėti įtakos mūsų nuotaikai, kadangi žmonės galvoja, kad jie yra laimingi, nes šypsosi, arba šypsena automatiškai suaktyvina su emocijomis susijusius biologinius procesus.

Tad ar įmanoma pasikelti nuotaiką kiekvieną rytą penkias sekundes šypsantis sau veidrodyje? Na, apie tai vis dar diskutuojama.

„Gali būti, kad santykinai nedideli grįžtamojo ryšio veide elementai laikui bėgant gali akumuliuotis į reikšmingus savijautos pokyčius, – rašo mokslininkai. – Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad panašaus dydžio teigiamų vaizdų poveikis laimei nebuvo rimta intervencija, sustiprinusi gerą savijautą, daugelis (bet ne visi) šio dokumento autoriai mano, kad mažai tikėtina, jog tam gali turėti įtakos veido grįžtamojo ryšio intervencijos.“

Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Nature Human Behavior“.