Amerikiečių ekspertas Bugajskis: Rusijos subyrėjimas vyks ir jis nebus taikus

Rusijos suirimo procesas prasidėjo dar prieš invaziją į Ukrainą, tačiau karas jį pagreitino. Tikėtina, kad bandydamas išlaikyti byrančią valstybę Kremlius ieškos priešų užsienyje, todėl galimos provokacijos prieš Baltijos šalis ir Lenkiją, išskirtiniame interviu LRT.lt sakė Vašingtono analitinio centro „Jamestown Foundation“ ekspertas Januszas Bugajskis.

Jo tėvas buvo kilęs iš Lietuvos, per karą ištremtas į Sibirą. J. Bugajskis dirbo JAV Europos politikos analizės centre (CEPA) ir Strateginių ir tarptautinių studijų centre (CSIS), konsultavo įvairias JAV agentūras, yra daugybės mokslinių knygų autorius, naujausia iš jų – „Žlugusi valstybė: Rusijos iširimo gidas“ – pasirodė pernai rugsėjį.

J. Bugajskis teigia jau fiksuojantis diskusijas Rusijoje ir tarp emigrantų iš Rusijos, kurios rodo, kad respublikose stiprėja suvereniteto ir nepriklausomybės siekiai, tačiau valstybės iširimas nebus taikus – primins įvykius, regėtus per Jugoslavijos ir Sovietų Sąjungos suirimus.

„Per keletą artimiausių metų mes pamatysime didžiulius Rusijos pokyčius“, – sako ekspertas.

– Maskvai pradėjus invaziją į Ukrainą, pastaruosius metus ne kartą girdėjome apie Rusijai gresiantį iširimą, tačiau Rusija tebėra valstybė, režimas tebevaldo. Kokius irimo ženklus matote jūs?

– Yra daug požymių, kad Rusija atsidūrė prie didelio vidinio skilimo slenksčio. Aš apie tai rašiau dar prieš karo Ukrainoje pradžią, tai įvyksiant projektavau per ateinantį dešimtmetį, dabar procesas pagreitėjo. Aišku, tai neįvyks pernakt. Nebus taip, kad pabusime vieną rytą ir pamatysime, kad skirtingos [Rusijos] Federaciją sudarančios šalys paskelbė nepriklausomybės deklaracijas.

Svarbus [iširimo] elementas būtų, jei ukrainiečiams pavyktų išstumti visas rusų pajėgas iš Ukrainos teritorijos ir priversti Rusijos kariuomenę patirti triuškinamą pralaimėjimą. Tai turėtų labai neigiamų pasekmių Rusijos viduje, Putinui būtų sunku tai nuslėpti, ypač Krymo praradimą. Tai labai pagreitintų ir jau matomus procesus – vidines kovas dėl galios tarp skirtingų elito grupių: saugumo tarnybų, privačių armijų, FSB. Atidžiau reikia stebėti regionų lyderius, juos Maskva vis labiau spaudžia ne tik tiekti rekrutus kariuomenei, bet ir vis didesnę regioninių biudžetų dalį skirti karinėms reikmėms.

O didesniu mastu svarbus ekonominis spaudimas. Šiemet Rusijos ekonomikos laukia didelis nuosmukis, kurį sukels sankcijų režimas, prastas tvarkymasis šalies viduje bei korupcija. Tai prognozuoja ne tik Vakarų ekonomistai, bet ir Rusijos ekspertai, buvę Putino patarėjai.

Taigi ekonominis spaudimas, sankcijos, krintantys pelnai iš energetikos kartu su vidinėmis grumtynėmis dėl valdžios, karo pralaimėjimas, daugybė žuvusių vyrų, didėjanti visuomenės militarizacija ves prie įvairių konfliktų, net sprogimų šalies viduje.

Per keletą artimiausių metų mes pamatysime didžiulius Rusijos pokyčius.

Jie nesigriebs branduolinės savižudybės su masinio naikinimo ginklais prieš Vakarus, tai absoliuti dūmų uždanga.

– Apie tai kalbėti pradėjote dar prieš invaziją. Kas tuomet pradėjo šį procesą, ar tai tebesitęsianti Sovietų Sąjungos griūtis?

– Tai ir nauja, ir sena. Iš pradžių matėme byrantį carizmą, tada bolševikams pavyko išsaugoti dalį šalies, nors, kaip žinote, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Lenkija tapo nepriklausomos. Tai buvo pirmoji Rusijos imperijos griūtis.

Antroji griūtis buvo socialistinio bloko ir Sovietų Sąjungos, kai Lietuva ir kitos šalys atkūrė nepriklausomybę. Jūs nebuvote jos praradę, bet Rusija buvo ją pajungusi. Dabar mes matome trečią fazę. Per 30 metų po Sovietų Sąjungos griūties Rusija, priešingai nei dauguma kitų šalių, likusių po SSRS suirimo, nesugebėjo transformuotis į normalią valstybę. Apie tai kalbu savo knygoje, Rusija nėra pilietinė valstybė, nėra etninė valstybė, nėra ir nacionalinė valstybė ir net ne moderni imperija, nors imperijos jau ir yra istorinė atgyvena. Šalis nesugebėjo transformuotis į stabilią valstybę.

Tai puikiai parodė Ukrainos atvejis. Ukrainos užpuolimas rodo, kad nors [Rusija] imperiškai yra išalkusi, ji nesugeba kontroliuoti įgytų teritorijų. Paradoksalu, kad kai [Rusija] ims prarasti teritorijas Ukrainoje, tai paskatins kitas tautas, regionus net ir pačioje Rusijoje skelbti suverenitetą, tautos apsisprendimą ir net nepriklausomybę, ir tai jau matome.

Nors daug kas to nebepamena, po Sovietų Sąjungos griūties daug Rusijos federalinių subjektų skelbė suverenitetą, buvo raginimų skelbti ir nepriklausomybę, pavyzdžiui, Čečėnijoje, Tatarstanas ir kiti [regionai] nepasirašė federalinės sutarties, tai padarė tik po kelerių spaudimo metų. Todėl yra daug latentinio nepasitenkinimo, kad, turėjusi būti federacija, šalis tapo labai centralizuota personaline diktatūra.

Būtent tai artimiausiais metais ir sprogs.

Artimiausi keleri metai bus labai neramūs ne tik Europai, bet ir Azijai, Tolimiesiems Rytams.

– Bet ar idėjos siekti daugiau suverenumo ar net nepriklausomybės yra paplitusios Rusijos regionų visuomenėse, o valstybės byrėjimas nereikštų tik skirtingų grupių, karo vadų kruvinų kovų?

– Bus viso to kombinacija ir nemanau, kad būtinai procesas bus taikus. Prisiminkime Jugoslavijos byrėjimą 10-ajame dešimtmetyje, iš dalies tai buvo žiaurus procesas, bet ne visoms respublikoms. Sovietų Sąjungos suirimas buvo gana taikus. Nors Gorbačiovas griebėsi teroro, pavyzdžiui, prieš protestuotojus Vilniuje, Rygoje, Armėnijoje ir kitur, bet Sovietų Sąjungos nebuvo mėginama išlaikyti masiniu teroru.

Manau, pamatysime, kaip centras, t. y. Maskva, griebsis smurto, kad išlaikytų šias respublikas, regionus Rusijos sudėtyje, panašiai kaip Miloševičius elgėsi Jugoslavijoje. Juk smurtą prieš regionus pradėjo Miloševičius, o ne atvirkščiai. Bet kartu matysime ir taikių atsiskyrimų. Maskva paprasčiausiai nesugebės sustabdyti prasidėjusio proceso, susitvarkyti su kiekvienu regionu, ypač kai tokia didelė saugumo ir karinio aparato dalis buvo ištempta ir sunaikinta Ukrainoje.

Kai nebeliks Putino, režimas bus labai nestabilus ir žmonės tiek centre, tiek regionuose sieks valdžios, kuri, anot seno posakio, gulės tiesiog gatvėje. Ir žmonės bandys ją pačiupti.

Saugumo pajėgų nepakaks siekiant išlaikyti šalies vienybę. Aišku, bus bandoma tai padaryti kai kuriose vietose, resursų turtinguose regionuose, bet daug periferinių regionų, pirmiausia – Šiaurės Kaukaze, galų gale teks paleisti. Neįsivaizduoju, kaip jie išlaikytų Šiaurės Kaukazą, Volgos vidurupį ir Tolimųjų Rytų dalis.

– Michailas Chodorkovskis teigia, kad vienintelė alternatyva Rusijai – virsti tikra federacija, ne tik pavadinimu. Ar tai alternatyva, Rusija gali tapti tokia valstybe?

– Sutinku su juo tik iš dalies. Taip, jei Rusija būtų buvusi tikra federacija arba jei turėtų šansą tokia tapti. Dabar to nematau, dabar tai labai centralizuotas režimas, kuris nenori perduoti jokių galių regionams, išnaudoja turtingesnių kraštų resursus, pavyzdžiui, iš Vakarų Sibiro, Arkties ar rytų Ramiojo vandenyno pakrantės. Bet nematau, kad šis režimas siektų federalizmo. Jei ateitų vyriausybė, kuri įvestų tikrą federalizmą, taip, tada didelė šalies dalis galėtų išlikti vieninga. Tik tai mažai tikėtina, o net jei ir būtų tikėtina, ar Maskva paleistų kraštus, kurie sakytų, kad nenori būti federacijos dalimi, nenori būti toliau išnaudojami, nes nėra tikri, kad centro politika po kelerių metų vėl nepasikeis, kad tai nėra tik laikina priedanga, kaip buvo Jelcino laikais, kai jis leido suverenumo paradą, o tada recentralizavo federaciją, o Putinas vėliau tai pratęsė.

Tad bus daug įtarumo. Pastaruoju metu tai girdėjau ir viešuose debatuose Vašingtone tarp emigrantų iš Rusijos. Tiek tų, kurie nori išlaikyti šalį kartu, tiek ir atvykusių iš kitų [Rusijos] respublikų, tarp jų ir ingušų bei čečėnų, kurie norėtų nepriklausomybės. Girdėjau nepasitikėjimo maskviečių ar Sankt Peterburgo atžvilgiu, abejonių, ar jie galėtų decentralizuoti imperiją, paversti ją tikra demokratija.

Labiau tikėtinos yra grumtynės dėl valdžios, tam tikrų regionų tolimas, tam tikras Jugoslavijos ir sovietinių scenarijų mišinys.

– Ką tai reikštų Rusijos kaimynams Vakaruose ir Centrinei Azijai ar Kinijai?

– Aš raginu kiekvieną vyriausybę planuoti, stebėti įvykius Rusijoje, spręsti regioninius, socialinius, etninius klausimus. Palaikyti ryšį su šalimis ar agentūromis, kurios atidžiai stebi, kas vyksta Rusijos viduje. Ir analizuoti situaciją bei planuoti atsaką, nes neabejoju – apie tai rašiau straipsnyje leidinyje „The National Interest“ – Maskva bandys projektuoti konfliktą į kaimyninius regionus. Bandys mobilizuoti visuomenę prieš bendrą priešą.

Tradiciškai Baltijos šalys yra bendras Rusijos priešas. Todėl įsivaizduoju, kad gali būti provokacijų prieš Estiją, Latviją, Lietuvą ar Lenkiją. Tai nebus atvira ataka, nes sukeltų NATO atsaką, bet kokia nors provokacija, sabotažas, hibridinis karas, kurį Rusija vysto jau daug metų, bet dabar juo bandytų nukreipti dėmesį nuo savo skilimo.

Aš manau, kad turime būti tam pasirengę, nors NATO jau stiprėja, bet turi tai tęsti. Vienas svarbiausių dalykų pastaraisiais metais yra Suomijos prisijungimas prie NATO. Aljanso siena su Rusija pailgėjo, tai pridėjo ir labai svarbų karinį bei strateginį komponentą Aljanso planuose.

Bet galima daryti dar daugiau. Pirmiausia, siekiant suvaldyti padėtį, reikia planuoti, kaip pripažinti tas respublikas, kurios paskelbs nepriklausomybę, kai centras nusilps iki tokio lygio, kad nebesugebės jų kontroliuoti. Tai padaryti reikia užmezgant kontaktą su dariniais, kurie, tikėtina, judės link suvereniteto ir nepriklausomybės. Aišku, reikia artimai veikti su kitomis šalimis, kurias tai smarkiai paveiks, pavyzdžiui, Turkiją paveiks įvykiai Šiaurės Kaukaze, Kazachstaną ir Mongoliją – įvykiai pietų Sibire ir Volgos regione, Kiniją ir Japoniją – pokyčiai Tolimuosiuose Rytuose.

Visos šios valstybės turi labai glaudžiai planuoti ir pasirengti skilimui, apie kurį kalbu. Kitaip būsime užklupti visiškai nepasirengę, lakstysime tarp variantų, kaip efektyviausiai reaguoti, ir nesugebėsime apsaugoti savo valstybių nuo neramumų, besiliejančių iš Rusijos, pabėgėlių, vidaus karų, kriminalinių gaujų. Artimiausi keleri metai bus labai neramūs ne tik Europai, bet ir Azijai, Tolimiesiems Rytams.

– Kaip vertinate dabartinį požiūrį, kai daug Vakarų lyderių viešai atsisako svarstyti bet kokius pokyčius Rusijoje, išreiškia nuogąstavimų dėl to, kam per neramumus į rankas patektų branduoliniai ginklai. Ar diskusijos vyksta bent už uždarų durų?

– Žinau, kad kai kuriose šalyse už uždarų durų apie tai tikrai kalbama, veikiausiai ir Lietuvoje. Šalys, kurioms labiausiai atsilieps, turi ne tik apie tai galvoti, bet ir planuoti.

Bet problema yra tai, kad daug Vakarų lyderių, įskaitant lyderius Vašingtone ir Briuselyje, kitur Vakarų Europoje, norėtų išlaikyti status quo. Ir ne tiek jį išlaikyti, bet grįžti į ankstesnį status quo. Jie įsivaizduoja, kad įmanoma grįžti į 10-ąjį dešimtmetį, kai Rusija bendradarbiavo tokiose srityse kaip ginklų kontrolė, branduoliniai ginklai, energetika, dvišaliai santykiai buvo saugesni.

Vis dėlto šis karas galbūt labiausiai atskleidė tai, kad sugrįžti nebeįmanoma. Putinas ir jo režimas buvo paskelbti karo nusikaltėliais, nors prieš teismą dar nestojo. Įdomu, kad daug rusų jau kalba apie dezintegraciją. Manau, rusų reikėtų klausyti.

Kalba ne tik etniniai rusai, bet ir kiti, tiek emigrantai, tiek gyvenantys savo šalyje. Net ir netikintys [iširimu] staiga supranta, kad turi ginti nuomonę, jog Rusija išliks vieninga. Man tai rodo baimę, kad šalis ims byrėti, net tarp Rusijos analitikų, kurie nori, kad ji išliktų vieninga.

Labiau tikėtinos yra grumtynės dėl valdžios, tam tikrų regionų tolimas, tam tikras Jugoslavijos ir sovietinių scenarijų mišinys.

O dėl branduolinių ginklų, nemanau, kad tai toks svarbus faktorius, kaip grasinama. Į ką jie [rusai] juos paleistų? Jei šalis ims byrėti viduje, juk nešaus į savo regionus ir respublikas, nes tai būtų katastrofa valstybės viduje. Ar šaus į Vakarus? Kodėl [turėtų tai daryti], juk mes karinėmis priemonėmis neįsikišome. Nesvarbu, kiek apie tai kalba jų propaganda, tai tiesiog netiesa. Trečia, jei griebtųsi strateginių branduolinių ginklų prieš Vakarus, Rusija paprasčiausiai būtų sunaikinta. Bent jau didieji miestai, o tai tik sukurtų daugiau galimybių respublikoms ir regionams ištrūkti į laisvę. Ketvirta, jie nesigriebs branduolinės savižudybės. Tai korumpuoti, valdžios ištroškę pareigūnai, kurie nori išsaugoti kuo daugiau prisivogto turto, kuo daugiau savo galios, net jei Rusija ir susitrauks. Taip buvo ir su Miloševičiumi. Jie nesigriebs branduolinės savižudybės su masinio naikinimo ginklais prieš Vakarus, tai absoliuti dūmų uždanga.

– Bet jei karas Ukrainoje įstrigs arba Putinas pasieks kažką, ką sugebėtų pristatyti kaip pergalę, Rusijos irimo procesas būtų atidėtas, režimas sugebėtų išgyventi ilgiau?

– Putinui nepavyko užimti Kyjivo, nuversti Zelenskio valdžios, užimti Charkivo ir Odesos, išlaikyti Chersono, užimti teritorijų iki pat Moldovos sienų. Kai jam nepavyko, pergalė turėjo būti visų Donecko ir Luhansko sričių užėmimas. Kariuomenė tai turėjo padaryti iki gegužės 9-osios. O dabar jie beviltiškai tebebando užimti vieną miestą – Bachmutą, kuris nė nėra strategiškai svarbus.

Kada nors žmonės tai permatys. Net jei padėtis kuriam laikui įstrigtų, net jei Ukrainos kontrpuolimas – vadinčiau tai specialiąja antiteroristine operacija prieš Rusijos pajėgas – užsitęstų ir truktų kelis mėnesius, net metus, Rusijos pajėgos visą šį laiką bus atsitraukusios. Kaip tai pavaizduoti kaip pergalę? Jau matome, kaip buvę Rusijos karininkai, Prigožinas ir kiti, skundžiasi Rusijos karine struktūra, Gynybos ministerija, sako, kad režimas padarė klaidą. To tik daugės. Dabar matome tik ledkalnio viršūnę, po ja vyksta didelės grumtynės dėl valdžios.

Pažvelkime, kiek buvo pakeista karinių vadų, kiek oligarchų mįslingai iškrito pro langus arba dingo, kiek karininkų buvo paskirti kitur. Tai ir yra grumtynių dėl valdžios ledkalnio viršūnė, jos tęsis Rusijai prarandant vis daugiau teritorijų Ukrainai.

– O pats režimas, jei neliktų Putino, išgyventi negalėtų?

– Priklauso nuo to, kaip apibrėšime režimą. Dabar jis nėra toks kaip komunizmas, turėjęs didelę partinę struktūrą ir kontroliavęs kiekvieną gyvenimo aspektą. Jis labiau primena centralizuotą suasmenintą fašistinį režimą, kurio centre – Putinas. Jei Putinas būtų nustumtas, vyktų kova, kas jį pakeis. Aiškių įpėdinių nėra, nors net ir komunistai politiniame biure diskutuodavo ir galų gale rasdavo kandidatą, kuris tiktų visiems.

Viso to šiandien Rusijoje nėra, nėra nei partinės struktūros, nei ideologinės, kuri sugebėtų išlaikyti šalį neskilusią. Kai nebeliks Putino, režimas bus labai nestabilus ir žmonės tiek centre, tiek regionuose sieks valdžios, kuri, anot seno posakio, gulės tiesiog gatvėje. Ir žmonės bandys ją pačiupti.