Alergišką vaiką auginanti Vaiva: kreipdavausi pagalbos į specialistus, o man sakydavo – viskas normalu

Vos gimus sūnui Vaiva Lukošienė suprato, kad jam kažkas negerai. Berniuką nuolat berdavo, ant jo kūnelio atsirasdavo žaizdų, jį kankino kvėpavimo problemos, pilvo skausmai. Iš pradžių gydytojai į moters nuogąstavimus tiesiog numodavo ranka, sakė, kad tai normalu. Vis dėlto po kurio laiko Vaiva pagaliau išgirdo diagnozę – jos sūnus serga alergija.

LRT.lt laidoje „Raida“ asociacijos „Alergijos klubas“ vadovė pasakoja – sužinojusi, kas kamuoja jos sūnų, ji visų standartinių rekomendacijų nesilaikė, ėmėsi savų būdų, padedančių įveikti šį visą šeimą palietusį iššūkį. Dabar jos atžalai – beveik 11-lika, o jo gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo visiškai sveikų vaikų.

Gydytojai kartojo, kad berniukui viskas gerai

„Mūsų draugystė su alergija prasidėjo vos gimus vaikui. Pradžioje nežinojome, kas tai yra, nežinojome, kad tuos simptomus, kurie pasireiškia, mes galime sieti su alerginėmis ligomis. Konsultuojantys gydytojai taip pat nesiejo tų simptomų su kažkokiomis kitomis diagnozėmis“, – taip pasakojimą pradeda Vaiva.

Kiekvieną dieną akylai stebėdama savo naujagimį, moteris pajuto, kad jam kažkas negerai, tačiau kas būtent, niekaip negalėjo suprasti. „Vienintelis dalykas, ką žinai, tai kad taip neturi būti“, – teigia ji. Visgi sunkiausia buvo priversti tą suprasti ir gydytojus, į kuriuos moteris kreipėsi pagalbos, – šie Vaivą tikino, kad viskas yra tvarkoje.

„Nueini su tuo žinojimu, pagalbos, paguodos ieškodama, pas specialistą ir tau sako: „Ne, čia viskas gerai, čia taip normalu“. Bet aš tada žinojau, kad nenormalu 15 kartų per naktį plauti nosį vaikui, nenormalu, kad jo kūnas išbertas sausomis dėmelėmis, kad po kiekvieno skiepo būna žaizdos šlapiuojančios, atviros, kiekvieną mėnesį vis didesnės ir dažniau atsirandančios, sunkiau gydomos.

(...) Kai iš gydytojo gauni tokį atgalinį ryšį, kad „viskas čia gerai, dar viena prisigalvojanti mama“, tada tu pradedi tikėti, kad gal tu tikrai išsigalvoji. Bet kai tu matai vaiko žaizdas, kai tu matai, kaip jis dūsta, kaip jam niežti, kaip jam skauda pilvą, supranti, kad (...) tiesiog turi kažką daryt dėl to vaiko“, – aiškina pašnekovė.

Moteris apsilankė pas ne vieną specialistą, kol pagaliau išsiaiškino, kas yra jos sūnui, – berniukui diagnozuota alergija. Pasirodo, kad Vaivos sūnus jautrus daugeliui maisto produktų, vakcinų sudedamajai daliai (kiaušinio baltymui), tam tikriems aplinkos dirgikliams (skalbikliams, kremams, indų plovikliams).

Atrodo, jog išgirdus diagnozę, gyvenimas turėjo palengvėti. Tačiau moteris prisimena, kad taip nenutiko. Pasak jos, paaiškėjus, kad sūnui alergija, ji pasijuto palikta vienui viena.

„Sužinojome tą diagnozę ir viskas – niekas nesakė, kaip susitvarkyti namus, kaip koreguoti dietą. Standartinė tokia rekomendacija yra antihistamininiai vaistai ir viskas. Man, kaip medikei, netiko tas pasiūlymas – nusprendžiau eiti kitu keliu“, – atskleidžia laidos „Raida“ herojė.

Sukūrė vaikui visapusiškai saugią aplinką

Į šią situaciją moteris žiūrėjo taip: reikia užtikrinti, kad vaikas augtų maksimaliai visomis prasmėmis saugioje aplinkoje, kur nebūtų nei įkvepiamų, nei maistinių dirgiklių.

„Dažniausiai yra rekomenduojama laikytis tokios standartinės dietos, išiminėti po vieną produktą ir bandyti atspėti, kuriam [alergiškas]. Aš pasirinkau kitą kelią – aiškinausi, kurie produktai jam yra saugūs, ir juos įvedinėjau [į dietą]“, – savo filosofiją aiškina asociacijos „Alergijos klubas“ vadovė.

Pasak jos, sūnui alergija buvo tokia stipri, kad būdamas pusantrų metukų, jis galėjo valgyti tik 2 produktus – obuolius ir tapijokos krakmolą. „Kitą pusmetį jis jau galėjo valgyti 5 produktus ir su tais 5 produktais mes gyvenom gal 4–5 metus“, – sako Vaiva. Dabar jos sūnui – beveik 11-lika, jis gali valgyti maždaug 70 produktų.

Nemažiau svarbu mamai buvo ir pasirūpinti tuo, kad namuose, kuriuose augo berniukas, nebūtų jokių galimai jo organizmą erzinančių medžiagų.

„Pačioje pradžioje, kai mes nežinome, kam konkrečiai vaikas jautrus, reikia pašalinti visus galimus aplinkos dirgiklius: atsisakėme kilimų, užuolaidų, minkštų žaislų, minkštas lovas, sofas dengėme užklotais, kad galėtume išskalbti, kad ten nesikauptų dulkės. Reikia atsisakyti visų namų higienos produktų, valiklių, indų ploviklių, stiklų valiklių, pasilikti tik natūralių dalykų. (...) Kūno priežiūros priemonės, prausikliai, kremai irgi turi būti patikrinti, kad kosmetikos sudėtis būtų tinkama. (...) Visi šitie dalykai buvo iš mūsų namų buvo pašalinti, vien tam, kad jis gerai jaustųsi“, – pasakoja Vaiva.

Nors tokie žingsniai nebuvo lengvi, laidos „Raida“ herojė džiaugiasi, kad tokios priemonės – griežta dieta ir saugi aplinka – leido išspręsti sūnaus sveikatos problemas: berniuko daugiau nebekamuoja kvėpavimo problemos, jo jau neberia.

„Jis toks vaikas kaip ir visi, tik kad valgo kitaip, – šypsosi Vaiva.

Asmeninė patirtis paskatino padėti kitiems

Savarankiškai įveikusi visą sūnaus alergijos kelią moteris nusprendė padėti kitiems ir įkūrė asociaciją „Alergijų klubas“, kurioje patarimų ir pagalbos randa kitos alergiškus vaikus auginančios šeimos. Vaiva pastebi, kad neretai tokie tėvai tikisi, kad su vaikų liga pavyks susitvarkyti žaibiškai. Tačiau tam iš tiesų reikia įdėti daug pastangų.

„Didžiausias nusivylimas tėvams būna tai, kad jiems reikės dirbti, kad nėra stebuklingos tabletės, nėra kažkokio stebuklingo patarimo, yra juodas darbas. Mes, kaip tėvai, turime stebėti kiekvieną jo gyvenimo aspektą: ką jis valgo, kaip jis miega, kaip psichologiškai jaučiasi, ir visus simptomus sudėję į vieną dienoraštį mes galim kaip žemėlapyje pamatyti, kas vyksta su tuo vaiku“, – sako Vaiva.

Moteris ragina tėvus nepasiduoti, net jei gydytojai ir aiškina, kad jų vaikui viskas gerai, nes kiekvienas simptomas iš tikrųjų parodo, kad jų atžalą kažkas kamuoja.

„Nenuleiskit rankų, nepasiduokit tai savigraužai, savigailai ir nepasiduokit tam kaimynų, tetų, draugių ir kai kurių medikų pasiūlymams palaukti, kol iššauks, arba kad tai yra normalu. Nė vienas simptomas nėra normalu, (...) nė viena diagnozė nėra normalu ir su daugeliu jų mes galime dirbti. Sąžiningai, struktūrizuotai, planuotai dirbdami mes pakankamai greitai galime pamiršti, kad ta problema, ta diagnozė, ta liga išvis buvo mūsų gyvenime“, – optimizmo neslepia pašnekovė.

Kaip jaučiasi alergija sergantis vaikas ir jo tėvai?

Psichologė-psichoterapeutė Jelena Lukoševičienė aiškina, kad tėvai, išgirdę diagnozę, jog jų vaikas serga alergija, į naująją savo realybę reaguoja tikrai nevienodai.

„Įvairių situacijų yra. Vieni pasimeta, nes nežino, nuo ko pradėti, ir iš tikrųjų, sakyčiau, tikra tiesa, nes, na, kur eiti? Man pasako diagnozę, aš išeinu iš kabineto ir aš nežinau, kur man eiti, nes nėra kažkokios, sakykim, eilės, kur turėčiau ką veikti ir ką daryti. Kiti tėvai labai paprastai reaguoja – tai čia yra niekis, susitvarkysim. Kiti tėvai išvis tarsi nemato, tarsi tai yra kažkoks, na, paprasčiausias kosulys, nes galbūt nėra susidūrę su tuo savo gyvenime“, – įžvalgomis dalinasi specialistė.

Psichologės teigimu, tos situacijos, kuomet gydytojai nenurodo tėvams, ką jiems toliau daryti, ženkliai prisideda prie sumaišties, kurią viduje jaučia alergišką vaiką auginantys tėvai. J. Lukoševičienė pažymi, kad neretai gydytojai tiesiog neturi laiko dalinti patarimų – jie skubiai išrašo vaistų ir toliau tvarkosi su juos užgriuvusiais popieriais. „Per 20 minučių konsultaciją ne visada spėjama paaiškinti, kad reikėtų galbūt nueiti dar kažkur“, – akcentuoja pašnekovė.

Na, o kaip jaučiasi patys alergija sergantys vaikai? Pasak psichologės-psichoterapeutės J. Lukoševičienės, neretai tokią diagnozę turintiems vaikams smarkiai sumažėja savivertė: „vaikai labai prisigalvoja, kad „aš pabaisa, aš netikėlis, aš nubaustas“, visokių žodžių jie man pasako“.

„Mūsų simpatinė sistema dirba taip: kada ji kovojimui paruošia žmogų, žmogus susikūprina, (...) mūsų nugaros raumenys trumpėja, nes jie yra priekyje. Mes tarsi įprantame tokioj būsenoj apsiginti, mums yra labai patogu ir tada smegenys sako: „Tu negali, tu nesusitvarkysi“. Tai norim nenorim, mes einam į didelį nerimą, į saugumą, į vengimą ir į depresiją“, – pasakoja specialistė.

Anot jos, nemažiau neigiamai alergija sergantį žmogų gali paveikti ir aplinkinių nenoras pripažinti tokią jo diagnozę.

„Turiu labai gerą pavyzdį, kada mergina sirgo alergija, ją tėvai irgi labai prižiūrėjo, labai rūpinosi. Vėliau ji susirado vyrą karininką, o jis pasakė: „Jokių sirgimų nebus“. Ir ji susirgo rimta depresija, kurią mes po to tvarkėme ir vaistais, ne tik psichoterapija“, – patirtimi dalinasi J. Lukoševičienė.

Kas žmogui sukelia alergiją?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorė, Kauno klinikų vaikų alergologė Laimutė Vaidelienė LRT.lt laidai „Raida“ aiškina, kad alergija yra imuninės sistemos sutrikimas, „kuomet imuninė sistema per smarkiai reaguoja į aplinkos veiksnius“.

„Tikra alergija yra alergija baltymams. Kalbant apie mažus vaikus, dažniausiai alergija yra maisto baltymams, vyresniems vaikams ir suaugusiems tai gali būti alergija įkvepiamų alergenų sudėtyje esantiems baltymams“, – teigia L. Vaidelienė.

Organizmas, pernelyg smarkiai reaguodamas į šiuos alergenus, pradeda gaminti antikūnus, kurie, į organizmą patekus tokiam baltymui, pradeda su juo kovoti.

Nors alergija nėra įgimta, tačiau polinkis jai yra paveldimas. Anot profesorės, maždaug ketvirtadalis populiacijos turi genetinį polinkį vienokioms ar kitokioms alerginėms reakcijoms.

„Tačiau tam, kad išsivystytų alergija, reikia dar ir tam tikros aplinkos“, – priduria specialistė. Dabar, pasak jos, alergiškų žmonių yra itin daug, mat pačioje aplinkoje atsiradę daugybė alergenų.

„Dabar mes turime maiste labai daug priedų, konservantų, įvairių cheminių medžiagų, mes turime aplinkoje išmetamąsias automobilių dujas, daug teršalų, valiklių, dezinfektantų ir taip toliau. Visa tai veikia mūsų imuninę sistemą – imuninė sistema pradeda hiperaktyviai reaguoti į šią aplinką ir žmonės darosi alergiški“, – pabrėžia vaikų alergologė.

Specialistė pažymi, kad siekiant diagnozuoti alergiją kyla tam tikrų keblumų – „negalime rasti to tikrojo kalto alergeno, nes, deja, tyrimai mums rodo tiktai vadinamą tikrąją alergiją“, kurią sukelia baltymai. O juk žmogų veikia daug vadinamų pseudoalergenų, dėl kurių simptomai atsiranda tokie patys. Tokiais netikrais alergenais žmogui gali būti šokoladas, citrusiniai vaisiai, ryškiaspalvės uogos, spalviklių turintys guminukai ir saldainiai.

„Mes visada sakome, kad reikia vengti tų alergenų, kam esi alergiškas. Kol tai yra maistas ir vaikas yra mažas, tą gana paprasta padaryti – galima bandyti išimti iš dietos. Pradžioje mama vargsta, nevalgo daug produktų ir maitina kūdikį savo pienu. (...) Vėliau pačiam vaikui stengiamasi neduoti tų alergenų, kurie labiausiai alergizuoja. Bėda tik tai, kad vėliau atsiranda kvėpavimo alergija ir tada jau, na, labai sunku apsisaugoti, nes tikrai negali išvengti, negali neįkvėpti alergenų, jeigu kažkur aplinkoje jų atsiranda“, – dėsto LSMU profesorė.

Plačiau apie vaikų alergijas klausykitės LRT.lt laidos „Raida“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.