Aktorius Savickas apie dabartinį automobilį: du kartus rankenėlė liko rankoje, teko grįžti su atsuktuvu

Žinomas aktorius Giedrius Savickas portalui LRT.lt sako, jog keista, kai žmogus sureikšmina automobilio markę, o beveik nesirūpina savo sveikata. Naujoje rubrikoje LRT VAIRAS jis kalba apie vairavimo patirtį, kodėl, turėdamas galimybę, uždraustų automobilių eismą net senamiestyje.

– Kuo kasdieniame gyvenime Jums yra reikšmingas automobilis?

– Nėra labai reikšmingas – gerai, kad yra, bet nieko tokio, jei ir nebūtų. Aš išsisukčiau. (...) Turiu seną, 1988 m. mašiną ir važiuoju. Taip, kartais reikia kažkur nuvažiuoti, bet aš ir autobusu, ir dviračiu vykstu. Man patinka sena mašina, palaikome draugiškus santykius, aš turiu lovą, o filmavimų metu tai yra labai gerai, nes galiu pamiegoti per pietų pertrauką.

Man labai keistas dalykas, kad automobilis yra labai svarbus, ypač mūsų visuomenei. Žmonės būna be dantų, bet su nauja mašina.

– Gal per daug sureikšminame automobilį ar naujesnę markę?

– Pas mus visi mėgsta Dakarą, visokios „Discovery“ laidos rodo labai daug apie automobilius, nes sako, Rytų Europoje (...) tai yra vienas svarbiausių dalykų. Man atrodo, yra likęs mentalitetas, bet aš nieko neturiu prieš žmones, kurie turi gerus automobilius. Jeigu turi galimybę [pirkti] naują automobilį, prašom, nes jie labai geri. Būna, žmonės gyvena dviejų kambarių bute trise, bet mašina yra didesnė ir tik tam taupo.

– Kad pasirodytų kitiems?

– Aišku, tik pasirodytų. Tikrai nieko, jeigu leidžia finansai, prašom. Nauji automobiliai man patinka: ir „Porsche“, ir „Audi“. Turėčiau pinigų, irgi pirkčiau. (...) Bet tik gyventi dėl automobilio ir nieko sau neleisti... Man didelė prabanga dabar važiuoti su viešuoju transportu, dviračiu, nes tave veža. Greitai viskas – galiu pasakyti, skaičiavau, su autobusu kartais būna net dvigubai greičiau. Nuo namų yra A linija ir ten būdavo Olandų [žiedo] kamštis. Tai mašina [trukdavau] 40 min., autobusu – 20 min.

– Ką vairuojate pastaruoju metu?

1988 m. „VW Caravelle“. Po to ją persidažiau, sugydžiau, ir man gerai. Buvo, kad du kartus liko rankenėlė rankoje nulūžusi, teko grįžti su atsuktuvu.

– Kodėl būtent šis pasirinkimas?

– Man atidavė už skolas ir vis neprisiruošiu kažką nusipirkti. Norėčiau mažytės elektrinės miestui, nes dabartinę remontuoju ir ji brangsta kiekvienais metais, čia jau yra investicija. Arba norėčiau „Volvo“, bet neturiu tiek pinigų. Kažkur juos galima kitur investuoti. Man atrodo, automobilis yra viena blogiausių investicijų.

Kadaise turėjau [tokį] automobilį, kai važinėjau dvi savaites dėl technikinės, draudimo. Su mašina važiavau dėl mašinos – mąsčiau, jergutėliau... Didžiausiuose šalių miestuose, kur esu buvęs, kokiame Tokijuje išvis nėra automobilių, nes jį turi nebent milijonieriai.

Man atrodo, būtų faina, jeigu būtų kuo mažiau automobilių mieste, ypač senamiestyje. Aš net uždrausčiau senamiestyje automobiliams važiuoti, nueiti galima. Yra kažkokia žmogaus logika, kad prekybos centre privažiuotų kuo arčiau. Kodėl? Paeik truputį. Ir ieško, laukia, sukinėjasi prie prekybos centro durų. Aš to niekaip nesuprantu. O gale pilna vietos – yra gal 30 metrų skirtumas. Važiuoji iš karto į galą ir pastatai – rami galva, nieko tokio, taigi paeiti sveika.

– O į ką verčiau investuoti?

– Į kokias keliones. Pasižiūrėkite, užsienyje paprastesnės mašinos. Gal aš irgi šneku iš pavydo, nežinau. Kažkada galvojau, kad „Volvo“ reikia nusipirkti.

– Kaip sekėsi mokytis vairuoti, kada gavote vairuotojo pažymėjimą?

– 2008 metais, man buvo 28-eri. Pirmą kartą neišlaikiau, antrąjį kartą pavyko. Mano pirmoji mašina buvo „VW Polo“, atidavė pusseserė, nes buvo gal šešerių metų senumo.

Senamiestyje gyvendavau, niekada nereikėjo tos mašinos. Išnaudodavau draugus, kurie veža, nes smagu, kai veža ir parveža, išvažiuoji į gamtą, gali išgerti ir parveš tave. Čia kaip su jachta – jeigu buriuoji, gerai, kad draugai turi, o ne savo laužyti. Mašiną reikia prižiūrėti – pilti tepalų, benzinas dabar brangus. Nors jeigu lygintume, prieš dešimt metų, kai vidutinis atlyginimas buvo 800 litų, benzinas buvo ir 5 litai [už litrą].

– Kokių smagių situacijų prisimenate iš kelionių automobiliu?

– Faina miegoti šitoje mašinoje ant Kuršių marių kranto, pasistatau ir geras vaizdas į marias. Mano mašina neturi kondicionieriaus, kartais termostatas sugenda, pučia karštą orą, reikia kojas aukštai laikyti. Yra reikalų.

Yra buvusi avarija. Išėjau į kiemą, mąsčiau: „O, sekmadienis, nė vienos mašinos.“ Atbulas važiavau, buvo viena ir į ją atsitrenkiau. Kažkaip jos nemačiau.

Man būnant stovėjimo aikštelėje, įvažiavo moteris. Išlipau, pasakiau, kad įvažiavo. Sako: „Tikrai? O, tikrai.“ Susiėmiau už galvos, sakiau, [kad iškviestų] greitąją, matyt, susitrenkiau smegenis. Parklupau. Klausė, kas? 50 eurų ir bus gerai.

Man yra ir neįgalusis įvažiavęs, išlipo, bet pasakiau, kad važiuotų namo. Ten metalas, chebra... Yra žmonės, kurie visą dieną stebi per langą. Jie dantų nesusitvarko, bet mašina blizgės. Žmogus mano: „Ai, kad kepenys [kenčia], blogą dešrą valgau, nieko tokio, o mašina...“ Kai reikia dantis taisyti, sako: „Žinai, kiek kainuoja?“ Bet kad mašinai babyna kainuoja 400 eurų, ką darysi – reikia.

– Kada pastarąjį kartą gavote baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą?

– Už greičio viršijimą būna, bet ten 10 eurų. Va, išsilaikiau motorolerio teises, tą B1 kategoriją, kur neseniai leido. Su savo mašina aš nelabai galiu viršyti greičio. Būna, už stovėjimą aikštelėje – nepamačiau, kad rezervuota, sumokėjau.

Aš ne chuliganas – rodau posūkius. Nekenčiu žmonių, kurie nerodo posūkių. Mūsų žmonės dažnai nerodo – kas atsitinka? Vienas naktį važiuoju kokiame tuščiame greitkelyje, vis tiek rodau posūkį. Ilgame kelyje esi vienas, bet vis tiek rikiuojiesi, parodai posūkį.

Norvegijoje žmonės praleidžia išsukančius, kad iš namų greičiau išvažiuotų. Vairuotojui gal reikia pristabdyti 0,1 sekundės, o žmogus dar lekia, pypina, tai pravalas. Aš jam rodžiau įsijungti šviesas, tada jis pralėkė, nė posūkio [nerodo] per šviesoforą, sustojo prieš mane, išlipo. Sakau: „Pone, jūs neįsijungėte šviesų, juk suaugę žmonės, galima šiek tiek pristabdyti.“ Aš gi matau, kad žmogus nori išvažiuoti, o yra sunku, nes [didelis] eismas. Gal taisyklėse tai yra, bet mūsų supratimas irgi [turi būti]. Šitie abu dalykai ir yra geras eismas.

Aš esu buvęs Pekine gal vienuolika kartų, ten nėra kamščių. Žinote, kodėl? Visi važiuoja 50 km/val., niekas nevažiuoja 60 km/val., nė 55 km/val. Visi supranta, kad kitaip bus kamštis. (...) Būna, nori rikiuotis, o iš galo spaudžia, pypina. Kodėl taip reikia daryti? Įsileiskite, nes tau tai yra geriau negu sustoti ir leisti rikiuotis, kai tavęs neįleidžia, ir tada stabdai visą kamštį, praleidi, bet reikia šiek tie pristabdyti. Pone, gal tave pristabdė nuo kokios galimos avarijos, pamąstykite apie tai.

– Galbūt kartais pasitaiko situacijų, kai vyksta reidas ir sustabdo? Kaip reaguoja policijos pareigūnai, kai Jus atpažįsta?

– Reikėjo pūsti [į alkotesterį] per Jonines, buvo 0,00 promilės. Kai policija stabdo, atrodo, kad kažką padarei. Eismas, girdi sirenas, iš karto svarstau, ar aš kažką ne taip padariau, būna kažkoks šokas.

Anksčiau buvo gėda važiuoti su saugos diržais, o dabar neužsisegęs diržo negali [važiuoti]. Žinote, kas važiuodami dviračiu šalmą dėvėdavo? Mąstydavo, o kam? Dabar be šalmo nevažiuosime dviračiu – gerai gyvename ir norime gyventi ilgai.

– Ar ko nors klausotės, kai važiuojate transporto priemone?

– Kartais, bet man smagu pamąstyti. Mėnesį išvis nejungiu radijo, nenoriu. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu ir dviračiu važiuodamas klausytis muzikos, man labai trukdo, nesiorientuoju. Aš muzikos klausausi vakare, jos reikia klausytis 100 proc. Būna, žmonės išvažiuoja į gamtą ir klausosi muzikos. Nesuprantu, kam gulėti gamtoje, tarp medžių, prie jūros ir klausytis muzikos? Arba tie, kurie ateina į pliažą su muzika. Aš bausčiau juos labai didele bauda. Tu nori pasiklausyti jūros ošimo, o čia tau groja kolonėlė. Tai yra keista.