20 metų nuo pažado uždaryti Ignalinos AE: ekspertai primena – didelio pasirinkimo nebuvo, o turint elektrinę elektra nebūtinai kainuotų mažiau

Klausimas dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo buvo gana vienareikšmis, toks pat buvo ir atsakymas, LRT.lt sako energetikos ekspertas Arvydas Sekmokas. Anot jo, Lietuvai iš esmės teko rinktis tarp stojimo į Europos Sąjungą (ES) ir Ignalinos AE, kurią vėliau būtų tekę uždaryti savomis lėšomis. Apie tai kalba ir energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas. Anot jo, tarptautinių ekspertų ir politikų pozicija dėl Ignalinos AE buvo griežta, todėl vietos diskusijoms, ar derėtų uždaryti elektrinę, neliko.

LRT.lt kalbinti ekspertai taip pat primena, kad situacija elektros rinkoje per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė. Dalies kalbintų ekspertų vertinimu, nei Ignalinos AE uždarymas, nei naujos – Visagino AE – statybos, tikėtina, nebūtų apsaugojusios Lietuvos vartotojų nuo augančių elektros kainų. Netgi galėjo nutikti priešingai – nauja elektrinė Lietuvai būtų kainavusi labai brangiai, sako ekspertai.

Bene daugiausia diskusijų – dėl finansavimo

Uždaryti Ignalinos AE – vienas Lietuvos įsipareigojimų, kai siekta narystės ES. Toks sprendimas priimtas prieš bene du dešimtmečius. Nors elektrinė jau neveikia, galima sakyti, šis pažadas įgyvendinamas iki šiol.

2023 m. sausio 1 d. duomenimis, Ignalinos AE dirbo 1 612 darbuotojų. Kol teritorija taps vadinamuoju žaliuoju lauku, kuriame būtų galima vykdyti kitą veiklą, prireiks dar 15 m.

Bene didžiausiu diskusijų objektu, siekiant užsibrėžto tikslo, rodos, visada tapdavo finansavimas.

Ignalinos AE duomenimis, 2003–2013 m. ES šiam tikslui skyrė 837,4 mln. eurų, 2014–2020 m. – 450 mln. eurų, o 2021–2027 m. – 490 mln. eurų. Tai sudaro apie 86 proc. visų reikalingų lėšų. Likusi dalis atkeliauja iš kitur: valstybės biudžeto, įmonės investicinės veiklos, išmontuotos įrangos, medžiagų pardavimo ir kt.

Diskusijų dėl lėšų skyrimo ir jų panaudojimo kilo ne kartą. Ne kartą speciali komisija vyko į Lietuvą vertinti situacijos. Pavyzdžiui, dar 2012 m. suabejota, ar lėšos naudojamos tinkamai. 2014 m., kai kilo ginčų su Rusijos kapitalo Vokietijos įmone „Nukem Technologies“, atsakinga ir už panaudoto branduolinio kuro saugyklos statybą, finansavimas Lietuvai netgi buvo įšaldytas. Po bene metų, 2015 m. rugsėjį, kai rastas sutarimas, pradėta kalbėti apie tai, kad finansavimas galėtų būti atnaujintas.

Nuolat girdėta kritika, kad nereikėjo uždaryti Ignalinos AE, ar kad to nepadarius už elektrą Lietuvos gyventojai mokėtų mažiau. Tokios kalbos skambėjo ir 2022 m., kai dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje ėmė kilti energetikos išteklių, žinoma, ir elektros kaina.

Praėjusių metų vasarą energetikos ministras Dainius Kreivys teigė: jei būtų pastatyta Visagino AE, dėl kurios Lietuvos gyventojai sprendė referendume, dabar elektros energijos kainos būtų net kelis kartus mažesnės, o šalia, Baltarusijoje, nebūtų išdygusi Astravo AE.

„Visagino atominės elektrinės kaina projektavo apie 68 eurus megavatvalandei. Šią dieną rinkoje turime 6–7 kartus didesnę kainą. Plius turime Astravo atominę elektrinę. Jei turėtume Visagino – nebūtų Astravo. Saugumo požiūriu, manau, sprendimas tikrai abejotinas. Manau, tuo metu politinėje erdvėje buvo nemažai klaidinimo“, – tvirtino ministras.

Vis dėlto, ekspertai laikosi kito požiūrio. LRT.lt kalbinti specialistai neslepia abejojantys, kad Lietuvą Visagino AE būtų išgelbėjusi nuo aukštų kainų. Kalbėdami apie Ignalinos AE uždarymą primena, kad rinktis reikėjo tarp Ignalinos AE, kurią anksčiau ar vėliau būtų tekę uždaryti, ir narystės ES.

A. Sekmokas: ar Lietuva turėjo geresnį pasirinkimą?

Energetikos ekspertas Arvydas Sekmokas, 2009–2012 m. ėjęs energetikos ministro pareigas, kalbėdamas apie sprendimą uždaryti Ignalinos AE, teigia: pirmiausia reikėtų prisiminti derybas dėl Lietuvos stojimo į ES.

„Tų derybų metu ir buvo sutarta, kad Ignalinos AE dėl rusiško RBMK reaktoriaus turės būti uždaryta. Kai buvo vedamos derybos (kaip tik vienas vedusių tas derybas buvo dabartinis europarlamentaras Petras Auštrevičius), pasiektas susitarimas, kuris toliau jau negalėjo būti nevykdomas. Buvo gauta dalis ES lėšų, kiti įsipareigojimai iš ES atlikti. Lietuva neturėjo jokios galimybės ir tai būtų buvę labai nekorektiška, o to susitarimo nevykdymas būtų turėjęs labai rimtų teisinių pasekmių“, – tvirtina A. Sekmokas.

Anot jo, taip pat nereikėtų pamiršti – jei būtų nesiimta rimtų Ignalinos AE rekonstrukcijos darbų, kurie būtų užtikrinę saugų elektrinės veikimą, elektrinė būtų galėjusi veikti iki 2016 m. Vadinasi, nesutikus Ignalinos AE uždaryti anksčiau, vėliau uždarymo išlaidos būtų kritusios tik ant Lietuvos pečių.

„[Ignalinos AE veikla] hipotetiškai galėjo prasitęsti dar iki 2016 m., tačiau Lietuva būtų turėjusi atsisakyti visos europinės paramos Ignalinos AE uždaryti. Ko gero, būtų turėjusi grąžinti lėšas, jau skirtas uždarymui. Tokia finansinė našta Lietuvai, matyt, būtų buvusi nepakeliama. Kalbėti apie tokią galimybę, kad Lietuva tariamai galėjo to susitarimo nevykdyti, nerealu“, – sako A. Sekmokas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad iš esmės Lietuvai teko rinktis tarp dviejų kelių – tapti ES nare, tačiau uždaryti Ignalinos AE. Arba neuždaryti Ignalinos AE, bet neprisijungti ir prie sąjungos.

„Ar Lietuva turėjo geresnį pasirinkimą nei prisiimti tam tikrus įsipareigojimus – ir dėl Ignalinos AE, ir dėl kitų dalykų – ir atsisakyti stojimo į ES? Matyt, klausimas vienareikšmiškas, tad toks ir atsakymas“, – teigia A. Sekmokas.

„Antra vertus, matome infliaciją, viskas labai smarkiai pabrangę. Lygiai taip pat pabrangs ir IAE uždarymo darbai. Laukia labai sunkios derybos su ES, kiek ES, kurią dalį tų išlaidų padengs. Čia politikams labai plačios galimybės, labai plati erdvė kuo geriau atstovauti Lietuvos interesams“, – priduria ekspertas.

Priėmus sprendimą uždaryti Ignalinos AE, šalies planuose iškilo kita – Visagino AE. Dėl šios elektrinės spręsta patariamajame referendume, tačiau šalies gyventojai pasisakė prieš.

Referendume 2012 m. spalio 14 d. dėl naujos atominės elektrinės statybų dalyvavo 52,58 proc. rinkėjų. Iš jų 34,09 proc. pasisakė už Visagino AE statybas, 62,68 proc. atėjusiųjų balsuoti buvo prieš.

Paklaustas, ar būtų galima teigti, kad Lietuvos visuomenėje apskritai vyravo nuomonė prieš branduolinę energetiką, ar gyventojai nepalaiko tik šio projekto, tuometis energetikos ministras teigia, kad neabejotinai vyravo nusistatymas prieš atominę energetiką. Jo teigimu, prie to smarkiai prisidėjo kiek anksčiau – 2011 m. pavasarį – Japonijoje įvykusi Fukušimos AE avarija.

„Matyt, tai buvo lemiamas smūgis, nors projektas toliau vystytas, tačiau įtaka visuomenės nuomonei apie atominę energetiką tikrai buvo didžiulė. Ta visuomenės nuomonė gerokai pasikeitė į neigiamą pusę, o tai atvedė prie to, kad referendume nubalsuota prieš“, – sako A. Sekmokas.

Vis dėlto, jis priduria, kad būtent Visagino AE projektas turi ir kitą pusę – šią elektrinę norėta statyti kaip regioną ir Baltijos šalis aptarnaujančią elektrinę. Tai, anot eksperto, retai sėkmės sulaukiantys projektai, nes įprastai kelią pastoja valstybių, o ne regiono interesai.

„Tokio masto energetinių projektų sinchronizacija (kaip Visagino AE), turiu galvoje regioninius projektus, vyksta labai sunkiai, jei išvis galima tikėtis jų sėkmės, nes nacionaliniai interesai dažnai gerokai viršija regioninius interesus, valstybės labiau linkusios paisyti, ginti nacionalinius interesus, mažiau dėmesio skirti regioniniams interesams, projektams. Matėme, kaip suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas liko vien Lietuvos projektas (net kai buvo pabaigtas). Nors su Latvija tartasi, kad SGD terminalas būtų paskelbtas regioniniu projektu“, – kalba A. Sekmokas.

Jo aiškinimu, Visagino AE gaminamos elektros kiekis būtų buvęs per didelis vien Lietuvai, tad šią elektrinę ketinusi statyti Japonijos bendrovė „Hitachi“ esą nebuvo linkusi projekto įgyvendinti vien su Lietuva.

„O Latvija ir Estija nebuvo suinteresuotos tokiu projektu, kokiu buvo suinteresuota Lietuva. Vėlgi nulėmė nacionaliniai interesai, Estijos energijos konkurencija su tuomete Lietuvos energija (dabartiniu „Igničiu“). Svarstyta, kuri iš kompanijų bus dominuojanti Baltijos šalių energetikoje. Daugybė veiksnių.

Taip pat labai sudėtingas klausimas, kaip pasidalinti branduolinę atsakomybę avarijos atveju, kaip sutarti dėl galimo žalos atlyginimo, kadangi projektas vykdomas Lietuvoje pagal Lietuvos įstatymus, todėl Latvija ir Estija nebuvo linkusios, nebuvo suinteresuotos prisiimti bent minimalios atsakomybės už branduolinę saugą. Visa eilė veiksnių ir nulėmė, kad tas projektas taip ir nepakilo“, – argumentuoja A. Sekmokas.

Jo vertinimu, šiandien matyti, kad projektas vis dėlto būtų buvęs perspektyvus ne tik Lietuvai, bet visoms Baltijos šalims. Tačiau paklaustas, ar atominės elektrinės – Ignalinos ar Visagino – turėjimas Lietuvai būtų užtikrinęs žemas elektros energijos kainas, pašnekovas tvirtina, kad dabar situacija gerokai pakitusi.

„Visų pirma, reikia suprasti, kad tuomet nebuvo bendros Baltijos šalių rinkos. Buvo Lietuvos elektros rinka. Lietuvos rinkoje, be abejo, tai turėtų didelę įtaką ir būtų daug žemesnės kainos. Bet reikia atsiminti, kad iki šiol mes tapome europinės rinkos dalimi. <...> Ir kainas lemia regioninė rinka, o ne vienas didelis gamintojas. Be abejo, tai būtų pozityvus veiksnys, bet kainų lygiui tai turėtų nelabai didelę įtaką. Gyvename rinkos sąlygomis, vienas gamintojas nenulemia kainų visoje rinkoje“, – sako A. Sekmokas.

V. Jankauskas: nebuvo galima nieko pakeisti

Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas teigia, kad vienu žodžiu atsakyti, ar sprendimas uždaryti Ignalinos AE teisingas, sudėtinga. Nors tuo metu, tvirtina V. Jankauskas, ir atrodė, kad Lietuva sau daro didelę skriaudą, nes elektrą Ignalinos AE gamino labai pigiai ir galėjo tai daryti dar ne vienus metus, vėliau elektrinės uždarymo našta būtų tekusi vėlesnėms kartoms.

„Iš principo ji negalėjo toliau veikti, nes buvo tvirta tarptautinė užsienio ekspertų nuomonė, kad ji nesaugi, kad iš principo jos konstrukcija nesaugi ir todėl ją reikėtų uždaryti. Kad ir kiek Lietuva dar stengėsi <...>, ją teko uždaryti.

Sakyčiau taip, tas uždarymas mums gal ir buvo nuostolingas. Kai pagalvoji, kaip brangiai kainuoja ją uždaryti... Girdėjote, milijardai jau išleisti ir dar reikės. Tai gal ne mums, bet mūsų vaikams ar anūkams ją vis tiek būtų tekę uždarinėti. Aišku, tarptautinių ekspertų nuomonė buvo vyraujanti ir nebuvo galima nieko pakeisti“, – sako V. Jankauskas.

Vis dėlto, jis laikosi nuomonės, kad tuo metu Lietuvos gyventojų požiūris į atominę energetiką nebuvo blogas. Anot V. Jankausko, tai, kad gyventojai referendume nepalaikė Visagino AE statybų, rodo tik prieštaravimą būtent šiam projektui.

„Šiaip pasakyčiau, kad Lietuvoje požiūris į atominę energetiką buvo neblogas. Neprisimenu, ar buvo tokia apklausa, tačiau atrodo, dauguma žmonių palaikė ir manė, kad galėtų ir toliau dirbti Ignalinos AE. Dabar dėl naujosios jau buvo skirtingos nuomonės. Pasakyčiau, kad buvo įvairūs argumentai“, – sako V. Jankauskas.

Jo teigimu, dalis žmonių laikėsi pozicijos, kad Lietuva turėtų pasinaudoti tuo, ką turi – atominės energetikos ekspertais ir jų patirtimi. Kiti, teigia ekspertas, vis dėlto skaičiavo, kiek tai kainuos ir kokia bus pati elektrinė.

„Tais laikais buvo skaičiuota, kad kainuos mažiausiai milijardą eurų. Skaičiavimai buvo tokie, kad elektrinė būtų buvusi labai brangi. Dar nuo savęs pasakyčiau, kad nebuvo netgi tikrų garantijų, kad pastatysime per 5–7 m. Matome, daugelyje šalių ta statyba vyksta labai ilgai. Pavyzdžiui, Suomija nelabai seniai paleido trečiąjį atominį bloką, kurį statė 15 ar 20 m. Buvo tikrai labai daug tokių argumentų. Tada irgi palaikiau, kad neturėtume statyti, nes tai būtų labai brangu“, – prisimena V. Jankauskas.

Jo vertinimu, Visagino AE būtų buvusi naudinga nebent praėjusiais metais, kai elektros kainos ėmė sparčiau kilti, tačiau, neabejoja ekspertas, visu likusiu laikotarpiu ši elektrinė Lietuvai būtų kainavusi labai brangiai.

„Galbūt tik praėjusiais metais, kai elektra tapo labai brangi, ji būtų galėjusi dirbti visa galia, nes atominė nepriklauso nuo kuro kainos – ten kuro kaina sudaro tokią menką dalį, kad ji puikiausiai galėtų varžytis, bet tai tik vienas laikotarpis. Visu kitu laiku ji mums būtų brangiai kainavusi. Mes būtume turėję gana brangiai mokėti už elektrą Lietuvoje“, – sako V. Jankauskas.

Svarstyti kito varianto – kokios elektros energijos kainos vyrautų, jei nebūtų uždaryta Ignalinos AE – rodos, neverta. Ekspertas primena: tuo metu vyravo gana griežta nuomonė, kad Lietuvoje veikiantis RBMK reaktorius, veikęs ir Čornobylio atominėje elektrinėje, privalo nutraukti veiklą.

„Ji [Ignalinos AE] tikrai galėjo dar dirbti, tačiau buvo labai tvirta tarptautinė nuomonė, kurios buvo neįmanoma pakeisti, nors Lietuvoje tikrai daug argumentuota, buvo ir Lietuvos energetikos instituto studijos, kad nereikėtų uždarinėti, ji galėtų dirbti, galbūt vienas blokas, bet dar galėtų dirbti. Jei prisimintume, netgi siųstas specialus pasiuntinys į Briuselį, ponas Abišala, kad bandytų dar kartą įrodyti, jog vis dėlto mums ta elektrinė labai svarbi. Bet tarptautinių ekspertų, o kartu ir politikų nuomonė buvo tvirta. <...> Buvo argumentas, kad niekaip negalima perkalbėti jokių ekspertų, politikų. Tada jau teko eiti į kalbas ir kalbėti apie detales, kaip vyks uždarymas, kiek kainuos. Kad taip brangiai kainuos, turbūt niekas negalvojome, bet matome, kad labai brangu ją uždaryti“, – sako V. Jankauskas.

Jis svarsto, kad pratęsus elektrinės uždarymo laiką, procesas galbūt būtų kainavęs pigiau, tačiau pasirinkta greičiau uždaryti. Tiesa, tai reiškia, kad vadinamuoju žaliuoju plotu Ignalinos AE teritorija taps 2038 m.

A. Abišala: tikrai buvo galima išsiderėti vėlesnį terminą

2008–2009 m. sudarytai komisijai vadovavęs, derybininko su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo pareigas ėjęs Aleksandras Abišala šiandien sako, kad sprendimas uždaryti Ignalinos AE buvo suprantamas.

„Šitas RBMK elektrines, kurios neturi betoninio gaubto ir jų technologija šiek tiek rizikinga, ypač po Čornobylio AE avarijos, ES norėjo uždaryti visas. Ne tik ES viduje ar stojant, bet ir aplinkui, kiek įmanoma. Tik tiek, kad su tomis šalimis, kurios nebuvo ES narės ir nestojo, nebuvo svertų. Manau, tas sprendimas (net negalėčiau pasakyti, ar teisingas) tikrai suprantamas“, – sako A. Abišala.

Jo teigimu, terminas, kada būtų uždaryta Ignalinos AE, galėjo būti koreguojamas, tai galėjo būti padaryta vėliau.

„Terminą tikrai buvo galima išsiderėti vėlesnį, nes per tą laiką buvo suinstaliuota ir toliau instaliuojama įvairių saugumo technologijų, kurios tikrai labai stipriai pagerino saugumą. Tas ilgesnis laikotarpis galėjo būti 3–5 m. Susumavus atrodo, kad neužtektinai teisingas uždarymo terminas, bet pats sprendimas mažų mažiausiai suprantamas ir, ko gero, būčiau linkęs jį laikyti teisingu“, – tvirtina A. Abišala.

Jis taip pat primena, kad komisija, kuriai vadovavo jis pats, neturėjo tikslo Ignalinos AE neuždaryti. Jos tikslas – Lietuvos energetinis saugumas.

„Vienas elementas, kol mes sutvarkysime jungtis, kol pastatysime Elektrėnuose devintą bloką, galėjo būti [veiklos] pratęsimas, užtikrinęs saugų tiekimą. Tos dalies nepavyko [pasiekti], bet visa kita pusė dėl komisijos ir finansavimo, koordinavimo derybų, dėl jungčių su Švedija, Lenkija, dėl dujų jungčių, dėl to paties devintojo bloko finansavimo – visa tai buvo pasiekta ir suderėta“, – primena A. Abišala.

Paklaustas apie Visagino AE projektą, A. Abišala įsitikinęs, kad tuo metu Lietuvos visuomenė nebuvo nusistačiusi prieš atominę energetiką, nors, jo pastebėjimu, ją ir bandyta taip nuteikti. Anot pašnekovo, idėja skelbti referendumą nebuvo teisinga.

„2008 m., kai bandėme įtikinti ir Europos Komisiją, ir šalis nares, kad sutarties nepažeidžiame, tik darome pataisą dėl termino, nes bandyta pratęsti terminą, manau, daugiausia suveikė ne tiek Lietuvos nusistatymas prieš, kiek ES narių, kurios, nors ir toli, vis dar Čornobylį prisiminė ir nedrįso rizikuoti rinkėjų nuomone“, – sako A. Abišala.

Jo teigimu, tada inžinieriai ir kiti ekspertai vertino, kad Ignalinos AE darbas be didesnių investicijų galėjo būti pratęstas dar dvejiems metams, iki 2011 m.

„Po to būtų reikėję keisti elektrinės kanalus, o to tokiose elektrinėse niekas nebuvo daręs, nebuvo aišku nei kiek tai galėjo kainuoti, nei kokios saugumo garantijos.

Dabar kai kas sakytų: turime labai didelę atsinaujinančios energetikos plėtrą, gal tai ir per brangu, ir tokių elektrinių lankstumas per mažas, bet čia dar labai daug abejonių. Kaip žinia, EK pripažinusi atominę energetiką švaria, žaliąja energetika. Yra ir vienokių, ir kitokių nuomonių. Jei man reikėtų būtinai apsispręsti, sakyčiau, kad vis dėlto reikėjo statyti [Visagino AE]“, – sako A. Abišala.

Paklaustas, ar būtų galima sakyti, kad derybose, kada ir kaip uždaryti Ignalinos AE, labiausiai koją pakišo tai, jog elektrinėje naudotas būtent RBMK tipo reaktorius, veikęs ir Čornobylio AE, A. Abišala su tuo sutinka.

„Komisija nereikalavo uždarinėti atominių elektrinių. Jų ir dabar daug veikiančių. Vokiečiai tik dabar keistai apsisprendė. Matote, atominės elektros kaina pirmiausia yra pinigų kaina, nes pati gamyba, savikaina labai maža. Jei esi seniai pastatęs elektrinę ir ji vis dar tarnauja, tai bendra tokios energijos savikaina, įsiskaitant ir nusidėvėjimą, labai maža.

Jei mums būtų pavykę prasikasti, dar kelerius metus būtume turėję tikrai pigią energiją. Jei būtume pastatę atidirbtos technologijos, patikimos technologijos „Hitachi“ elektrinę, iki dabar būtume didelę dalį grąžos gavę, kaina po truputį galėtų mažėti. Dėl to gailiuosi. Nelabai stipriai, bet gailiuosi“, – sako A. Abišala.

Per 26 m. pagaminta 307 mlrd. kilovatvalandžių

Dar 1999 m. patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyta, kad pirmasis Ignalinos AE blokas bus sustabdytas iki 2005 m., atsižvelgiant į ES, G7 valstybių ir kitų valstybių ir tarptautinių finansų institucijų ilgalaikės ir esminės finansinės pagalbos sąlygas, internetinėje svetainėje primena Ignalinos AE.

2000 m. įkurta Eksploatavimo nutraukimo tarnyba. Tai pats jauniausias Ignalinos AE padalinys.

2002 m. atnaujintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje teigiama: atsižvelgiant į tai, kad ES šalys pripažino, jog uždaryti Ignalinos AE truks ilgiau nei leido tuometės finansinės perspektyvos, ir kad tai išskirtinė, neatitinkanti šalies dydžio ir ekonominio pajėgumo finansinė našta Lietuvai, antrasis Ignalinos AE blokas bus sustabdytas 2009 m., esant finansavimo šaltiniams ir reikiamam finansavimo mastui.

Kaip primenama Ignalinos AE internetinėje svetainėje, pasaulyje įprasta po truputį didinti atominės elektros energijos kainą ir taip per elektrinės darbo metus sukaupti lėšų eksploatavimui nutraukti.

„Pirmąjį darbo Ignalinos AE dešimtmetį energijos kaina nebuvo didinama ir lėšos eksploatavimui nutraukti nebuvo kaupiamos. Lėšos elektrinei sustabdyti valstybės įmonės Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fonde (ENF) pradėtos kaupti nuo 1995 m. – šiek tiek padidinta didmeninė elektros energijos kaina. Tačiau Nacionaliniame fonde sukauptų lėšų nepakanka, todėl Ignalinos AE eksploatavimui nutraukti reikalinga finansinė parama ir iš kitų šaltinių“, – nurodoma Ignalinos AE internetinėje svetainėje.

Vykdant Vyriausybės nutarimus, pirmasis IAE blokas sustabdytas 2004 m. gruodžio pabaigoje, antrasis blokas – 2009 m. gruodžio 31 d. Kai stabdytas pirmasis Ignalinos AE blokas, dirbo 3 517 darbuotojų, stabdant antrąjį – 2 354.

Per 26 eksploatavimo metus Ignalinos AE pagaminta 307,1 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos, o iš viso parduota 279,8 mlrd. kilovatvalandžių.