„Siekiama sunaikinti ukrainiečių tautą“, – iš Ukrainos į Rusiją išvežta mažiausiai 230 tūkst. vaikų

Nebekyla abejonių, kad tikrasis Rusijos karo tikslas yra ne vadinamoji „demilitarizacija“, NATO grėsmė ir panašiai, o noras sunaikinti ukrainietišką tapatybę, rusifikuoti ukrainiečių vaikus, kad jais būtų galima manipuliuoti, Rusijai siekiant savų interesų.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.

Nuo pat pradžių plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą lydėjo gerai žinomi Rusijos naratyvai apie „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“. Tačiau iš tiesų kare prieš Ukrainą Rusija kelia visiškai kitokius, kur kas rimtesnius tikslus.

„Mes visi puikiai žinome, kokie iš tikrųjų yra Rusijos tikslai. Daugiau nei metus ji grasino pradėti karą, jei Ukraina įstos į NATO. Tačiau Ukraina netapo NATO nare, o Rusijos plataus masto karas prieš mūsų šalį vyksta jau septintą mėnesį – po aštuonerių metų karo Donbase. Tad kodėl visi dešimtmečius tikėjo, kad būtent NATO savo veiksmais gali išprovokuoti Rusiją imtis veiksmų?“ – klausė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Norėdami suprasti tikruosius Rusijos tikslus, turėtume paanalizuoti statistinius duomenis. Iš viso Rusijos kariuomenė daugiau nei 22 tūkst. kartų smūgiavo į civilinius objektus ir tik apie 300 kartų į karinius objektus. Galima teigti, kad iš tiesų vyksta civilinės infrastruktūros naikinimas ir teroras prieš gyventojus.

Deja, labiausiai kenčia Ukrainos vaikai. Vaikai yra priversti mėnesius gyventi slėptuvėse, palikti namus, kai kurie netenka tėvų, yra sunkiai sužalojami, susiduria su Rusijos kariuomenės smurtu ir žiaurumu arba netenka gyvybės. Iki Rugsėjo 7 d. dėl Rusijos kariuomenės veiksmų buvo sužeisti 1125 vaikai, iš jų 383 žuvo, o 742 patyrė įvairaus sunkumo sužalojimus.

Ukrainos duomenimis, Rusija deportavo daugiau nei 200 tūkst. vaikų, tai yra beveik 6 procentai visų Ukrainos vaikų, o Rusijos duomenimis, šis skaičius siekia net 350 tūkst. Šiuo metu nustatyta 7297 deportuotų vaikų tapatybė, 53 vaikai jau grąžinti į namus, o 230 vaikų laikomi dingusiais Ukrainoje.

„Mažiausiai 230 tūkst. ukrainiečių vaikų pagrobimas kartu su 1,4 milijono ukrainiečių, priverstinai deportuotų į Rusiją, yra nusikaltimas, kuriuo siekiama sunaikinti ukrainiečių tautą, atimant iš jos jaunesnes kartas, – tai yra moderni kolonializmo apraiška“, – sako nuolatinis Ukrainos atstovas prie Jungtinių Tautų Serhijus Dvornykas.

Tiesą sakant, statistika šokiruoja. Štai kokia ta vadinamoji Rusijos „demilitarizacija“.

Rusija pirmiausia paverčia ukrainiečius vaikus našlaičiais, nužudydama jų tėvus, išskiria šeimas trėmimų metu, atima iš jų pagrindines teises, o tada apgyvendina šeimose su svetimais žmonėmis svetimoje žemėje.

Įdomu tai, kad Rusijos Federacija ruošia teisės aktų pakeitimus, kurie leis supaprastinta tvarka įvaikinti vaikus iš Ukrainos. Gegužės pabaigoje Rusija supaprastino pilietybės įgijimo tvarką okupuotose teritorijose gyvenantiems vaikams ir tokiu būdu sudarė galimybę rusams juos įsivaikinti. Pasak Rusijos valdžios atstovų, ukrainiečiai vaikai pirmuosius Rusijos Federacijos pasus gavo jau liepą.

„Savo dekretu Vladimiras Putinas įteisino vaikų grobimą iš Ukrainos teritorijos“, – sakoma Ukrainos užsienio reikalų ministerijos pranešime.

Norėdama paskatinti rusus įsivaikinti nelegaliai iš Ukrainos išvežtus vaikus, valstybė jiems siūlo „vienkartinę vaiko priežiūros ir valstybės pagalbos išmoką“. Rusija žada savo piliečiams kasmet mokėti po 20 000 rublių (apie 335 eurų) už kiekvieną įvaikintą vaiką iš Ukrainos ir daugiau nei 150 000 (apie 2500 eurų) už vaiką su negalia, vyresnį nei septynerių metų vaiką arba kelis tos pačios šeimos vaikus.

Remiantis Krasnodaro krašto Šeimos ir vaiko departamento interneto svetainėje pateikta informacija, vien Krasnodaro krašte buvo galima įvaikinti daugiau nei 1000 ukrainiečių vaikų, neteisėtai išvežtų iš rusų okupuoto Mariupolio. Pranešama, kad šie vaikai nuo šiol gyvens Tiumenėje, Irkutske, Kemerove ir Altajaus srityje. Be to, daugiau nei 300 ukrainiečių vaikų šiuo metu laukia eilėje, kad būtų įvaikinti. Taip pat vienoje iš Rostovo srities stovyklų šiuo metu yra 540 našlaičių iš Donecko srities, tarp jų vaikai iš Mariupolio ir Volnovachos – Rusijos visiškai sunaikintų miestų.

Neteisėtas įvaikinimas nėra nauja praktika Rusijoje. 2014 metais buvo įgyvendintas projektas „Vilties traukinys“. Traukiniai su suaugusiaisiais, kurie buvo pasirengę tapti „įvaikintojais“, vyko į įvairius Rusijos Federacijos regionus ir į okupuotas Ukrainos teritorijas, pirmiausia į aneksuotą Krymą.

Tvirtos pasaulėžiūros dar nesusiformavę vaikai tampa lengvu manipuliacijų taikiniu, yra „perauklėjami“ ir naudojami propagandos tikslais. Kadangi šie vaikai neturi pasirinkimo laisvės, jų padėtis tampa tikra tragedija. Verta paminėti, kad vienas iš genocido požymių yra priverstinis vaikų perkėlimas iš vienos žmonių grupės į kitą. Tai pabrėžiama 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Masiškai deportuodama vaikus Rusija bando sunaikinti ukrainietišką tapatybę, pažeisdama visas tarptautinės teisės normas.

Rusijos strategija šiuo atžvilgiu gali būti vertinama trijų etapų kontekste. Pirma – teritorijos užėmimas, antra – visiškas universitetų, kolegijų, vaikų darželių ir kitų socialinės rūpybos įstaigų perorganizavimas pagal rusišką sistemą ir trečia – teisinės jurisdikcijos perdavimas.

Švietimas, kartu su religija ir žiniasklaida, yra vienas iš paveikiausių Rusijos propagandos komponentų. Vaikai nuo mažens mokomi aklai garbinti prezidento kultą ir tikėti, kad jų šalis yra pranašesnė už visas kitas. Tokiu būdu vaikų darželiai, mokyklos, universitetai ir neformalios jaunimo asociacijos papildo plačią Rusijos Federacijos propagandos sistemą.

Jau daug metų Rusijos mokyklose dėstoma iškreipta pasaulio istorija, ugdomas „ideologiškai teisingas“ jaunimas, kuris, kaip tikimasi, tęs šalies raidos kursą. Propaganda švietimo įstaigose dar labiau sustiprėjo, Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje.

Maskva bando visiškai rusifikuoti švietimą okupuotuose miestuose, įveda savo standartus, naikina ukrainietiškas knygas, kultūros paminklus ir pan. Tačiau čia nėra nieko stebėtino – kaip teigė Rusijos propagandistų idealas ir artimiausias Hitlerio bendražygis Josephas Goebbelsas, „jaunimo niekam negalima atiduoti“.

Pavyzdžiui, vadinamosios Donecko Liaudies Respublikos bendrojo vidurinio ugdymo programoje teigiama, jog švietimas turėtų siekti, kad „mokiniai jaustųsi įsitraukę į Rusijos ir DLR gyvenimą, būtų pasirengę tarnauti tėvynei ir ją ginti“. Šiame kontekste rusų kalba apibrėžiama kaip „pilietinės tapatybės pagrindas ir pagrindinis tautinio apsisprendimo veiksnys“. Taip pat būtina mokinius „ugdyti patriotizmo, pagarbos daugianacionalinei Rusijos valstybei dvasia“. Nenuostabu, kad pasitelkę tokį imperinių ideologinių štampų arsenalą, rusai pirmiausia užvaldo okupuotose teritorijose gyvenančių vaikų protus.

Šiuo metu vien pietuose daugiau nei 885 mokyklos yra atsidūrusios okupuotose zonose. „Adaptuojant“ tokias mokyklas prie rusiškų programų, jose dėstomi tik trys dalykai: rusų kalba ir literatūra, Rusijos istorija ir matematika.

Donbasą kuruojantis Kremliaus atstovas Sergejus Kirijenka sakė, kad okupuotose Donecko ir Luhansko sričių teritorijose moksleiviai mokysis su karine palyda. Jis pažymėjo, kad Vladimiras Putinas asmeniškai nurodė užtikrinti ginkluotą apsaugą vadinamųjų „liaudies respublikų“ mokyklose.

Be to, rusai mokyklą apibrėžia kaip režimo objektą. Tėvai praktiškai neįleidžiami į ugdymo įstaigas, prieš įeinant į klasę iš vaikų surenkami telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai, kurie grąžinami pasibaigus pamokoms. Tai rodo, kad jie siekia pasinaudoti vaikais kaip gyvuoju skydu, o ne suteikti jiems žinių.

Okupuotame Mariupolyje kolaborantai verčia tėvus leisti vaikus į rusiškas mokyklas. Atsisakiusieji pirmiausia įspėjami, o vėliau jiems gresia 40 000 rublių (apie 670 eurų) bauda ar net tėvystės teisių atėmimas.

Pažadėję būstą ir gerą atlyginimą, į Melitopolį okupantai „importavo“ apie 500 mokytojų iš Rusijos, kurie turi organizuoti mieste ugdymo procesą. Jie taip pat rengia „organizacinius ir metodinius“ ugdymo procese bendradarbiauti priverstų mokytojų susirinkimus. Nesutinkantiems gresia „nemalonumai“ – nuo „filtravimo stovyklų“ iki „humanitarinės“ pagalbos apribojimo.

Nebekyla abejonių, kad tikrasis Rusijos karo tikslas yra ne vadinamoji „demilitarizacija“, NATO grėsmė ir pan., o noras sunaikinti ukrainietišką tapatybę, rusifikuoti ukrainiečių vaikus, kad jais būtų galima manipuliuoti, Rusijai siekiant savų interesų.

Akivaizdu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą apvertė milijonų vaikų gyvenimus aukštyn kojomis, palikdamas jiems gilias traumas visam gyvenimui. Šis karas sukėlė bene didžiausią vaikų judėjimo bangą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kurios skaudžias pasekmes greičiausiai jaus ne viena karta.