Profesorius Bumblauskas: šiandien, jeigu ne Kaunas, šnekėtume lenkiškai

Tarpukariu tapęs sostine, Kaunas šį titulą nešiojo laikinai, nes lietuviai be Vilniaus nebūtų nurimę. Nors Kaunas ir buvo etninės Lietuvos žemių centras, sostine matytas tik Vilnius. Net būta pasipiktinimo, kai svajota visavertę sostinę kurti Kaune. Šie miestai, pasak istoriko Alfredo Bumblausko, vienas kito nesuprato, tačiau sutinkama – Kaunas praėjusiame amžiuje buvo lietuvių kalbos ir katalikiškos kultūros židinys. Ir galbūt miestai vienas kito nepakeistų, bet galėtų papildyti.

Birželio 18 d. Kauno rotušės aikštėje esančioje „Kaunas 2022 vasaros scenoje“ vyko Nacionalinės ekspedicijos diskusijų savaitgalis. Viena iš tos dienos temų buvo: ar Kauno misija – būti alternatyva Vilniui? Diskusiją moderavo „Kaunas 2022“ ambasadorius, prodiuseris Edmundas Jakilaitis.

Ko ilgėjosi lietuviai netekę Vilniaus?

Istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas priminė naujųjų laikų šaltinius, kur Vilnius buvo žymimas metropoliu – Lietuvos sostine, o Kaunas tokio apibūdinimo neturėjo. O ir kauniečiams, anot jo, Vilnius buvo ne tas miestas, kurio pavyzdžiu sekė.

„Mano studentai atliko analizę, ko 1939 m. žmonės ilgėjosi Vilniuje. Penkių daiktų, ne daugiau. Tai yra Gedimino bokšto su Gediminu, Katedros su Vytautu, kurio nėra, šv. Kazimiero, Aušros vartų ir Jono Basanavičiaus. Šešto nėra. Net Vilniaus universiteto nėra. Kaip istorikas Adolfas Šapoka sakė, Vilniaus universitetas yra lenkinimo židinys“, – pasakojo A. Bumblauskas.

Jis pasidalijo apmąstymais, kuo skiriasi Vilnius nuo Kauno, remdamasis istoriniu žemėlapiu.

„Pusė Vilniaus, nuo Pilies gatvės į kairę, yra ruskučių miestas, per Vilniaus vidurį – katalikų miestas, neaišku, ar lietuvių, tarp kitko. Lietuviai yra krūmuose – Kalnų parke. Kuo Kaunas išsiskiria? Rotuše. Kaunas yra miestietiškesnis miestas negu Vilnius“, – aiškino profesorius.

Vienas kito nesupranta

Tapęs laikinąją sostine, Kaunas, pasak A. Bumblausko, staigiai per 20 metų aplenkė Vilnių.

„Vilnius tapo, galima sakyti, provincija, nors lenkai išlaikė Vilniaus kaip karalių miesto idėją. Ir ne bet kokių karalių: ne kunigaikščio Gedimino, o Jogailos ir jo įpėdinių. Kaip bešnekėtume apie didingą Vilniaus istoriją, Kaunas užsikūrė idėja ir tapo tikra lietuviakalbe Lietuvos sostine“, – teigė jis.

Kuo Kaunas išsiskiria? Rotuše. Kaunas yra miestietiškesnis miestas negu Vilnius.

A. Bumblauskas

A. Bumblausko teigimu, Kaunas dėl to nesuprato Vilniaus, nes nevykdė signataro Mykolo Biržiškos parėdimų. Tačiau ir Vilnius nesupranta Kauno.

„Jis 1920 m. sakė: neįleisti į Vilnių iš Kauno nė vieno, pradedant kiemsargiu ir baigiant prezidentu, kuris nemoka lenkiškai. Nesujungsime kitaip dviejų Lietuvų. Po šiai dienai Kaunas nesupranta šito Vilniaus bruožo, kariaudamas prieš W. Sakau, kariaukite. Atsikels Vytautas – jūs pamaus ant kuolo. Jo varde du kartus W užrašyta: Witowtus. Blogai bus“, – pasakojo istorikas.

Tačiau, pasak jo, Vilnius kartais pamiršta, kad lietuvių kalba atėjusi revoliuciniu keliu.

„Dėl to šiandien, jeigu ne Kaunas, šnekėtume lenkiškai. Tuo esu įsitikinęs“, – pridūrė A. Bumblauskas.

„Mes be Vilniaus nenurimsime“

Architektas Linas Tuleikis mano, kad klausimas, ar Kaunas yra alternatyva Vilniui, keistas.

„Alternatyva atrodo tarsi būtų kaip atsarginė padanga bagažinėje ir gulėtų iki tol, kol jos prireiks. Kiekvienam laisvam miestiečiui toks klausimas būtų tam tikras įžeidimas. Į klausimą būtų galima atsakyti, kad tikrai ne. Sostinės buvo Kernavė, Trakai, Vilnius, tarp šitų sostinių nematome Kauno. Ir tada, kai jis buvo laikinoji sostinė, buvo sakoma, kad be Vilniaus nenurimsime“, – kalbėjo L. Tuleikis.

Tačiau jis priminė, kad šiemet sausį įstatyme Seimas sutarė įtvirtinti, kad istorinės sostinės teritorijos statusą turės Kauno senamiestis, Kauno miesto istorinė dalis, vadinama Naujamiesčiu.

Ar laikinosios sostinės titulas buvo stabdys?

Istorikė Vilma Akmenytė-Ruzgienė mano, kad turėtume kalbėti ne apie skirtį, o apie papildymą ir pratęsimą. Galbūt miestai turėtų būti partneriai, o ne alternatyva.

„Kaunas ir Vilnius neturėtų skirtis, bet galėtų vienas kitą papildyti. Jie iš tikrųjų labai susieti, ypač 20 a. istorijoje“, – teigė V. Akmenytė-Ruzgienė.

Ji taip pat abejotų dėl terminų „laikinoji sostinė“ ir „istorinė sostinė“. Istorikė svarsto: ar „laikinosios sostinės“ terminas Kaunui neuždėjo stabdžių?

„Bendrajame plačiajame pasakojime, Kauno istorija sutraukiama į 20 metų laikotarpį. Bet Kauno istorija daug platesnė, miestas daug platesnis“, – pridūrė ji.

V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, Kaunas tarpukario pradžioje atrodė varganas, o Vyriausybės priverstinis persikėlimas iš Vilniaus tapo milžiniška galimybe.

„Bet laikinumo aspektas reiškė, kad nieko čia neinvestuosime, nes labai greitai grįšime atgal. Ir penkerius metus miestas tikrai buvo laikinąja sostine. Kas atsitinka vėliau? 1925 m. pirmą kartą paminima gedulo dėl Vilniaus diena, ji minima iki 1938 m. Tai yra priminimas apie Vilnių, bet kartu ir įsisąmonimas apie skirtį tarp nuolatinės ir laikinosios sostinės“, – aiškino istorikė.

Pasipiktinimas dėl noro kurti visavertę sostinę Kaune

Vis dėlto, jos teigimu, nuo 1925 m. imta galvoti, kad reikia visavertę sostinę kurti Kaune. Vienas tokių klausimų buvo pagrindinių valstybės institucijų pastatų statybos.

Bet laikinumo aspektas reiškė, kad nieko čia neinvestuosime, nes labai greitai grįšime atgal.

V. Akmenytė-Ruzgienė.

„Pradėta kalbėti naujų rūmų prezidentui, Seimui, Vyriausybei. Informacija buvo nutekinta, pasirodė žiniasklaidoje. Buvo didelis pasipiktinimas: jeigu turime politinį nusistatymą, kad sostinė yra Vilnius ir jos sieksime, tai ką tai reiškia? Kad liekame Kaune ir atsisakome šio pamatinio tikslo?“ – pasakojo istorikė.

Ji pridūrė, kad šie sumanymai buvo nugesinti, bet užsiminė, kad 1939 m. Žaliakalnyje planuota statyti prezidento ir valstybės tarybos rūmus. Projektas nebuvo sustabdytas net atgavus Vilnių.

Be to, V. Akmenytė-Ruzgienė pastebėjo atsitiktinę, bet panašią detalę tarp Kauno ir Vilniaus, kai sostinės simbolinį vaizdą galima įžvelgti ir mieste, kuris vienu metu buvo laikinoji sostinė.

„Vilniaus katedros ir Gedimino pilies vaizdiniai, kurie yra absoliučiai unikalūs ir visada buvo kartoti Kaune kaip siekiamybė. Siūlau atkreipti dėmesį į Karo muziejų Kaune ir Prisikėlimo bažnyčią. Karo muziejaus fasadas ir tūris primena katedrą, o šalia dar yra karilionas, bet kitoje pusėje. O ant kalno yra Prisikėlimo bažnyčia tarsi Gedimino pilis. Tai tikriausiai atsitiktinumas, bet turime tam tikrą peizažo atsikartojimą“, – kalbėjo V. Akmenytė-Ruzgienė.

Lietuvos taryba dvejojo dėl Vilniaus?

Diskusijoje dalyvavęs profesorius Antanas Kulakauskas mano, kad Lietuvos taryba Nepriklausomybės akte paminėjo Vilnių, nes nebuvo tikra, kad šiame mieste pavyks ilgai išsėdėti.

„Kaunas, šiaip ar taip, buvo etninės Lietuvos žemių centras. Vilniuje 20 a. pradžioje lenkiškas nacionalizmas turėjo kur kas stipresnes pozicijas negu lietuviškas. Vilniaus aplinka mažai kalbėjo lietuviškai. Bet mieste dominavo lenkiška bendruomenė. O Kaunas nuo 20 a. pradžios buvo lietuvių katalikiškos kultūros pagrindinis židinys. Perkelta kunigų seminarija buvo sulietuvėjusi, skirtingai negu Vilniaus kunigų seminarija, kuri buvo lenkybės centras“, – pasakojo A. Kulakauskas.

„Kaunui tapti centru buvo natūralesnis dalykas“, – pridūrė jis.

Vilniuje 20 a. pradžioje lenkiškas nacionalizmas turėjo kur kas stipresnes pozicijas negu lietuviškas.

A. Kulakauskas

Jis pabrėžė, kad ne ką mažesnį vaidmenį suvaidino Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. pervadintas Vytauto Didžiojo universitetu.

„Čia buvo smegenų centras ir, galima sakyti, tai buvo nacionalinės kultūros dirbtuvės. Viena biurokratija tokių sukurti negalėjo“, – minėjo jis.

Kaunas po 50 metų

Paklaustas, kokiose srityse Kaunas galėtų lenkti Vilnių po 50 metų, A. Bumblauskas mano, kad Vilnių Kaunas pralenks su „Via Baltica“ ir „Rail Baltica“.

„Vilnius links provincijos miestas, o Kaunui to linkėčiau“, – sakė profesorius.

Architektas Linas Tuleikis tikisi, kad Kaunas atrodys panašiai kaip dabar.

„Kad nebus išgriauta tai, kas užgyventa per šimtmečius. Todėl tikiuosi, kad 70 proc. miesto išliks toks kaip dabar“, – pridūrė jis.

V. Akmenytė-Ruzgienė įsivaizduoja, kad Kaunas turi potencialą ir pramonei vystyti.

„Manau, Kaunas galėtų labiau išnaudoti universitetinį potencialą, tapti moderniųjų technologijų miestu“, – svarstė ji.

O A. Kulakauskas pabrėžė, kad Lietuvai reikia trijų nacionalinių, regioninių, tarptautinio svorio centrų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.