„Palaukit, čia kažkas ne šiaip paprasto“: Romo Kalantos auka, atvėrusi akis ir įkvėpusi kovai už laisvę

Prieš 1 metus 51

Kai 1972 metais atrodė, kad dauguma lietuvių susitaikę su gyvenimu okupacijoje, Romas Kalanta nuėjo į Kauno centrą ir, sušukęs „Laisvė Lietuvai!“, susidegino. Šiemet, vasario 22 d., jam būtų sukakę 70.


Romas Kalanta labai mėgo Bitlus. Į savo užrašų knygutę jis buvo užrašęs ir Georgą Harrisoną, Jimį Hendriksą, „The Black Sabbath“ ir kitus garsius 7-ojo dešimtmečio Vakarų atlikėjus. Nežinia, ar jų tikrai klausėsi, galbūt tik nugirdo pavadinimus užsienio radijo stotyse. Gal sužinojo iš draugo. Tuo metu Lietuvoje gauti muzikos įrašų nebuvo taip paprasta. Ypač paaugliui iš paprastos šeimos. Su tėvais ir broliais jis gyveno mediniame name Kauno Vilijampolėje. Šeima daug pinigų neturėjo, nors tėtis dirbo partinį darbą. Kalantos švęsdavo katalikiškas šventes, pats Romas, kaip ir jo mama, buvo labai religingas ir svarstė stoti į kunigų seminariją.

Kaip tipinis to meto jaunuolis, Romas brazdino gitarą. Ant jos buvo užsiklijavęs dabar jau blankų lipduką su gražios merginos atvaizdu. „Jam buvo įdomu, kas gali būti įdomu turbūt kiekvienos kartos aštuoniolikmečiui devyniolikmečiui“, – sako menotyrininkė Rasa Žukienė. Uolus mokinys jis nebuvo, bet mėgo leisti laiką su draugais, kartu sportuodavo, negirtuokliavo, bet vyno išgerdavo, sako Dainius Pūras, psichiatras, kuris gilinosi į Romo Kalantos asmenybę. „Nebuvo etiška gilintis, bet toks įspūdis, kad turėjo dvi merginas, kurios nežinojo viena apie kitą“, – priduria jis.

Pasak bendraklasių, jis buvo taikaus būdo, uždaras, bet kartu draugiškas žmogus. Kartais per pamokas atsisakydavo atsakinėti, tačiau ne dėl to, kad nemokėdavo, o todėl, kad nematydavo prasmės. Draugai prisimena, kad jis domėjosi politika, istorija, filosofija, turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos pasakyti, net jeigu tai sukeldavo jam nemalonumų. Apie politiką jis galimai nugirsdavo klausydamasis užsienio radijo stočių.

Romas taip pat prijautė hipių judėjimui, kurie, pasak jo, kovojo su melu ir neteisybe. Jis turėjo ilgus banguotus plaukus ir nešiojo hipiškus rūbus. Dėl išvaizdos, kaip ir kiti ilgaplaukiai jaunuoliai, sulaukdavo mokytojų priekaištų, nes tokia išvaizda, pasak jų, buvo netinkama. Kartą, kaip pasakoja R. Žukienė, Romą mokytojai išjuokė ir pareikalavo plaukus nusikirpti, Romas į tai sureagavo jautriai.

Su vakarietiška muzika atėjo ir idėjos apie laisvesnį gyvenimą, sako menotyrininkė, ir visa tai kėlė klausimą: kodėl čia ne taip ir kodėl man peršama mintis, kad vakarai yra blogi ir supuvę? Pasak jos, to meto jaunimo, gyvenusio už geležinės uždangos (arba kaip dabar mokslininkai vadina už „Nailono uždangos“, nes per ją prasiskverbdavo muzika, mados ir kiti dalykai), ateities perspektyvos buvo be galo neaiškios. „Tas supratimas, kad tau niekada tai nenušvis, tu niekada to nepasieksi, veikė labai stipriai“, – sako R. Žukienė.

„Degtuką uždegti buvo lengviau, nei ištraukti plakatą“

Kai Romui Kalantai buvo 10 metų, 1963-aisiais, Vietname susidegino budistų vienuolis Thich Quang Ducas. Budistai susideginimą praktikavo ir anksčiau, tačiau šis sudeginimas tampa lūžiniu, nes šįkart tai politinis protestas prieš religinius suvaržymus. Susideginimo vietoje atsiduria „Associated Press“ žurnalistas Malcolmas Brownas ir padaro nuotrauką, kurioje vienuolis, apimtas liepsnos, ramiai sėdi lotoso pozoje. Nuotrauka netrukus išplinta Amerikos žiniasklaidoje ir pasaulyje, žmonės ją aptarinėja. Tai ir kitiems pasufleruoja mintį apie susideginimą, kaip protesto formą. Protestuodama prieš karą Vietname, 1965-aisiais susidegina moteris, jos pavyzdžiu paseka ir dar keli amerikiečiai. Visuomenėje kyla dar daugiau diskusijų apie karą Vietname.

Sovietai, atrodytų, irgi turėjo apie tai rašyti – JAV veržiasi į Vietnamą, o žmonės protestuoja degindamiesi, sako Vilniaus universiteto istorikas Marius Ėmužis. „Būtų puiki propagandinė priemonė, bet sovietinė spauda nieko panašaus nedaro“. Radijui „Svoboda“ priklausantis portalas „Current Time“ neseniai ieškojo, ar sovietinėje spaudoje buvo publikuota Browno nuotrauka, ir jos nerado. Tačiau, pasak istoriko, susideginimų banga 1965-aisiais Amerikoje ir vėlesni budistų vienuolių susideginimai Vietname paskatino sovietus nebetylėti. Pagrindiniuose laikraščiuose jie išspausdino trumpas žinutes ir 1967-aisiais vieną didesnį straipsnį. „Be kažkokio patoso, be darymo iš tų žmonių, kad tai sektinas pavyzdys ir panašiai, bet tą jau aprašo“.

Šias naujienas praneša ir Vakarų radijo stotys. Ir gali būti, kad tai pametėja idėją apie susideginimą ir žmonėms, gyvenantiems komunistiniame bloke. Netrukus seka pavieniai susideginimai Lenkijoje, Ukrainoje ir kitose socialistinėse šalyse.

1968-ųjų kovą Aleksandras Dubčekas, pirmą kartą kaip komunistų partijos lyderis, kreipiasi į čekoslovakus. Šalyje įsisiūbuoja Prahos pavasaris. Dubčekas su dideliu visuomenės palaikymu bando įgyvendinti socializmą žmogiškuoju veidu: panaikina cenzūrą, leidžia žmonėms rengti diskusijas, burtis į organizacijas, iškelia idėją įvesti žodžio laisvę, griežtai kontroliuoti saugumo institucijų veiklą, leisti veikti privačiam verslui.

Sovietų sąjunga akivaizdžiai tuo nepatenkinta. 1968-ųjų rugpjūtį, naktį iš 20 į 21 dieną, į Čekoslovakiją įžengia sovietų kariai su 7 tūkst. tankų. Vien per pirmąsias karinės intervencijos savaites žūsta apie 80 žmonių. Galiausiai Prahos pavasaris numalšinamas.

Po kelių mėnesių, 1969-ųjų sausį, protestuodamas prieš sovietų kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, susidegina Janas Palachas, 21-erių filosofijos studentas. Įvykis Čekoslovakijoje prasprogsta, nes laidotuvės gana viešos, į jas susirenka labai daug žmonių. Žiniasklaida nebegali tylėti. „Nepaisant to, kad vis tiek cenzūruojama, ji turi kalbėti ir pasuka į kontrpuolimą, kas visiškai būdinga sovietinei propagandai ir KGB veikimui: jeigu nesugebi neutralizuoti kažkaip kitaip, pereik į puolimą“, – sako M. Ėmužis. Spauda rašo, kad Palachas iš tikrųjų nenorėjo susideginti, jis ir kiti buvo suklaidinti Vakarų žvalgybos: esą subūrė grupelę žmonių ir apgavo juos, sakydami, kad cheminė medžiaga, kuria apsipils, sukels tik šaltą liepsną – atkreipsi dėmesį ir viskas. Šmeižto ir melo, būdingo propagandai, pasak istoriko, buvo ir daugiau, bet tai nebūtinai suveikė taip, kaip sovietai tikėjosi: „Gal ir neutralizuoji tą žinutę, bet tu vis tiek skleidi informaciją. Neigiama propaganda, antipropaganda ar kontrpropaganda gali suveikti dvejopai. Ji turi tą propaguojantį elementą, ypač kai žmonės netiki ar linkę netikėti tuo, kas oficialiai skelbiama“.

Netrukus po J.Palacho susidegina dar keli žmonės Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Ukrainoje.

„Per Prahos pavasarį buvo atgijusi viltis, bet po kelių mėnesių jį galiausiai žlugo“, – sako Latvijos žydas Elijas Ripsas, kuris tuo metu studijavo matematiką Rygos universitete. 1969-ųjų balandžio 13-ąją, praėjus maždaug 3 mėnesiams po J. Palacho susideginimo, jis irgi nusprendė pasekti jo pavyzdžiu: „Manyje ilgai kaupėsi noras pasakyti, ką aš iš tikrųjų galvoju, bet niekaip negalėjau to padaryti, nes tai būtų sugriovę mano gyvenimą. Jaučiausi pažemintas. Taigi pasirinkau viską išsakyti tokiu būdu ir kas bus, tas bus“. Susideginti jis bijojo, bet dar labiau bijojo būti tardomas: „Todėl man ir atrodė, kad lengviau mirti“.

Kai Elijas jau apsisprendė, jam buvo telikę pasirūpinti priemonėmis ir parašyti protesto plakatą. Niekas gyvenime nebuvo taip sunku, kaip išvynioti tą plakatą, sako jis. „Degtuką uždegti buvo lengviau, nei ištraukti plakatą. Aš taip labai bijojau išsakyti savo nuomonę“.

Po kelių minučių Eliją pradėjo gesinti praeiviai. Jis pats to jau nebepamena. Galiausiai prie jo priėjo žmogus, parodė dokumentą ir suėmė. Nutiko tai, ko jis bijojo labiausiai: Eliją tardė, vėliau įkalino ir tyrė jo psichinę sveikatą. „Privalėjau su tuo susitaikyti“, – sako jis.

„Ir tada susidegina Kalanta“

„Tai buvo visiškai asmeninis protestas, nemaniau, kad tai ką nors pakeis, – apie savo poelgį, praėjus daugiau nei 50 metų, sako Elijas, – Sovietų režimas tada atrodė be pabaigos, nebuvo jokių ženklų, kad jis pasibaigtų“. Atrodė, kad žmonės Latvijoje, Lietuvoje ir kitose okupuotose šalyse su tuo susitaikę ir prisitaikę. 1972-aisiais augo gimstamumas, o vaikus žmonės gimdo, kai jaučiasi stabiliai, sako psichiatras D. Pūras. „Lietuviai suprato, kad taip, aš pridursiu: „taip blogai“, bus ilgai. Na, bet gyvename. Turime butelį, mažas algas ir viskas. Gimdome vaikus ir kolaboruojame. Į mišką gi nebeisi. Ir tada susidegina Kalanta“.

Iš Romo užrašų galima spręsti, kad savižudybę jis planavo kurį laiką. Atrodo, prie tokių minčių jį privedė santvarka. Jis rašė: „Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save… Čia niekada nebus laisvės. Net žodį „Laisvė“ uždraudė“.

„Jis tiktai sau kartais papriekaištaudavo, kad vis negali to padaryti. Vadinasi, apsisprendimas buvo, bet buvo ir noras gyventi – kaip jaunas žmogus, jis norėjo gyventi. Bet buvo ir nusprendęs pasiaukoti“, – sako D. Pūras.

Sušukęs „Laisvė Lietuvai!“, Romas pasidegė gegužės 14-ąją, sekmadienį, Kauno miesto sode.

„Palaukit, čia kažkas ne šiaip paprasto“

Tą pavasario sekmadienį seniausioje Kauno ligoninėje, tada vadintoje „Raudonojo kryžiaus“, dirbo seselė Vanda Šakickaitė. Ji prisimena šurmulį ir kaip kažkas pasakė: „Kažkoks durnelis miesto sode susidegino“. Ištarus šiuos žodžius įvažiavo greitoji.

„Įspūdis buvo žiaurus, negalėjai įsivaizduoti, kad tai buvo gyvas žmogus, kad prieš kelias minutes vaikščiojo. Nuodėgulys kažkoks“, – prisimena ji. Romą apžiūrėjęs tą dieną budėjęs traumatologas Mečislovas Obelenis pamena, kad Romas dar buvo sąmoningas, bet nieko nekalbėjo apie savo poelgį, tik prašė padėti greičiau pabaigti savo kančias. Jis sako nežinantis, kiek laiko Romas išbuvo sąmoningas ir ar dar ką nors kalbėjo. „Saugumiečiai iškart prisistatė su savo [kasetiniais] magnetofonais ir visą laiką prie jo buvo ir viską įrašinėjo. Artimųjų, kiek pamenu, motina buvo atvažiavusi, neįleido“, – prisimena gydytojas.

Praėjus 16 valandų, 5-tą paryčiais, Romas Kalanta mirė.

Sovietų spauda apie šį įvykį pranešė tik po savaitės, paskelbdama trumpą žinutę. Joje rašoma, kad psichiatrų komisija „Padarė išvadą, jog Romas Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė, būdamas liguistos būsenos“. Netrukus sovietai propagandai išnaudojo ir Romo mamą Eleną Kalantienę, įrašę su ja radijo interviu, kad „Paneigtų daugybę gandų ir prasimanymų apie šeimą ištikusią nelaimę“, kuriuos, pasak jų, skleidžia užsienio žiniasklaida. Per interviu R. Kalantienė pasakė, kad nei Romas, nei kiti šeimos nariai neturėjo nieko bendro su bažnyčia, pridūrė, kad, kaip ir kiti vaikai, Romas buvo komjaunuolis. Tai padarė esą dėl emocinės sveikatos: „Jis daug rašė, kad gyvenimas beprasmiškas ir negalėjo atsikratyti tos minties“.

Tačiau žmonės kalbėjo ir mąstė kitaip, nei skelbė sovietinė spauda. V. Šakickaitė prisimena po kelių dienų sužinojusi, kad jis pasidegdamas sušuko „Laisvė Lietuvai!“. „Tai kai šitą dalyką visur paskleidė, tada jau [pagalvojau]: „palaukit, čia kažkas ne šiaip paprasto“. Tada jau visiems, kas norėjo, atvėrė akis, o kas nenorėjo, tas visiškai užsimerkė“, – sako ji.

Vandai nuo vaikystės mama pasakodavo apie gyvenimą laisvoje tarpukario Lietuvoje. Nors pati Vanda ir neįsivaizdavo, kas ta laisva Lietuva, tačiau nujautė, kad tokioje šalyje gyventi geriau. Ją su 7 broliais ir seserimis mama augino viena, nes vaikų tėtį, kai Vandai buvo treji, sušaudė už tai, kad šeima, pati neturėdama ką valgyti, nesuruošė baliaus į namus įsiveržusiems sovietams. „Atvažiavo paryčiui trim vežimais, įėjo ir [klausia], kur šnapsas. Nieko nėra ir pasakė tėveliui „Einam pasikalbėti“. Mamą su mumis visais septyniais uždarė į kitą kambarį ir pasakė: „Dvi valandas nebandyk durų pradaryti, nes ir tave nudėsim, ir tuos tavo šunyčius ištaškysim“. Tokia buvo realybė“, – susigraudinusi pasakoja ji.

Po Romo Kalantos susideginimo Kaune prasidėjo sujudimas. Miesto valdžia ir KGB pareigūnai, bijodami protestų, specialiai keliomis valandomis paankstino Romo laidotuvių laiką. Tačiau Vanda suspėjo nueiti atsisveikinti. Ji prisimena, kad aplinkui buvo pilna žmonių – jaunimas buvo ir ant stogų susikarstęs. Netrukus žmones pradėjo vaikyti uniformuoti pareigūnai. Vanda su draugais spėjo pasprukti. Milicininkai įėjo, uždarė karstą, įkėlė į mašiną ir visu greičiu išvežė jį į Romainių kapines.

Valdžia bijojo protestų, bet jie kilo, nes žmones papiktino saugumo elgesys per laidotuves. Per dvi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. žmonių, daugiausia jaunimas. Jie skandavo antisovietinius politinius šūkius ir reikalavo laisvės Lietuvai. Susirinkusius taikius žmones gaudė, mušė ir suiminėjo dvigubai gausesnės milicininkų ir karių pajėgos, jų buvo 7 tūkstančiai.

Jeigu neras psichikos sutrikimo, tada didvyris?

1972 metais sudaryta psichiatrų komisija nustatė Romui Kalantai šizofreniją, tuo metu įprastą diagnozę. Tokią pat diagnozę gavo ir E. Ripsas. Apie pusantrų metų jis praleido kalėjime ir psichiatrinėje ligoninėje. Galiausiai išsigelbėti jam padėjo rusų disidentas Vladimiras Bukowskis, kuris kartu kalėjo. Jis surinko slaptą informaciją apie kitus žmones, kuriems dėl politinių priežasčių buvo pripaišytos psichinės ligos. Šių žmonių bylas, tarp jų ir Elijaus, Bukowskis nusiuntė į Tarptautinį psichiatrijos kongresą. „Tada nutiko medicininis stebuklas – visi mes stebuklingai pasveikome“, – prisimena jis. Kaip pats sako, sovietiniais standartais sumokėjęs labai mažą kainą, po pusantrų metų nelaisvėje Elijas buvo paleistas.

Prasidėjus atgimimui, visuomenė reikalavo reabilituoti ir Romą Kalantą. 1989-ųjų vidurvasarį tada dar jaunas psichiatras D. Pūras vasarojo savo tėčio gimtinėje Pasvalio rajone. Vieną dieną į vienkiemyje esančią sodybą įvažiavo tarybinis džipas, iš jo išlipo psichiatras Eugenijus Mikaliūnas ir pasakė, kad išsiveža Pūrą, nes šis įtrauktas į pakartotinę Romo Kalantos psichiatrinę ekspertizę. „Tokie laikai buvo, – sako jis, – teko nutraukt atostogas ir mes ilgokai darbavomės“.

Ši komisija turėjo pasakyti savo nuomonę, ar Romas Kalanta sirgo psichikos liga ir įvertinti pirmosios komisijos išvadą. Pūras prisimena jautęs spaudimą išteisinti Kalantą ir paneigti pirmosios komisijos verdiktą, dėl to psichiatrai labai skrupulingai nagrinėjo kelis paskutinius Kalantos gyvenimo mėnesius, kad nustatytų, kaip buvo iš tikrųjų. Romo draugai antrajai komisijai kalbėjo atviriau. Pirmajai, bijodami pasekmių, sakė, kad jie su Romu nepolitikuodavo, o antrajai pripažino, kad diskutuodavo apie politiką, kaip ir dauguma žmonių to meto Kaune.

„Mūsų atsakymas nebuvo, kad jis buvo absoliučiai sveikas. Mūsų atsakymas buvo toks, kad mes neradome jokių požymių, kad jis būtų sirgęs psichikos liga. Ar jis sirgo, ar ne – mes nežinome, mes tik neradome jokių požymių“, – sako D. Pūras.

Jo nuomone, pirmoji komisija tikėjo savo išvadomis: „Aš esu absoliučiai įsitikinęs, kad nereikėjo jokio saugumo spaudimo tiems psichiatrams. Sovietų sąjungoje buvo prirašyta daugybė monografijų, kad žmonės, kurie domisi Rytų filosofija ar Tibetu, yra ligoniai. Bet koks išskirtinumas buvo ligos požymis“. Kalantos atveju akivaizdūs ligos požymiai jiems buvo ilgi plaukai ir rašinyje parašytas sakinys „Vieną dieną Lietuva bus laisva“. „Nes kiek žmonių 1972 metais taip būtų galvoję ir parašę? Komisija tą sakinį pabraukė raudonai ir tai buvo vienas iš jo išprotėjimo įrodymų“, – sako psichiatras.

Tuo metu buvo normalu prisitaikyti ir kolaboruoti, priduria jis. „Aš studijavau mediciną, po to likau dėstyti universitete ir kiekvieną kartą turėjau pagalvoti, ką šneku, rašau. Savicenzūra buvo, aš tą pripažįstu. Ir štai atsiranda žmonių, kurie meta iššūkį režimui“. Tada, pasak D. Pūro, iškyla klausimas, kurie yra sveiki. Sveikas protas sakytų, kad sveiki tie, kurie prisitaiko. Tie neprisitaikantys, pagal tradicinį mąstymą, neturi savisaugos instinkto – juk žino, kad mirs ar turės kentėti. „Ta dauguma atranda daugybę pasiteisinimų, kad jie normalūs, kad nebūtų sąžinės graužimo. Kodėl tas vienas procentas taip keistai elgiasi – filosofinis klausimas. Galima jiems paminklus statyti, galima sakyti, kad jie ligoniai“, – priduria psichiatras.

Jo nuomone, apskritai nė vienos iš šių komisijų nereikėjo: „Čia tas balta juoda – jeigu komisijos rastų kokį psichikos sutrikimą, viską nurašome jam. Tada jis joks ne didvyris, o psichinis ligonis. Jeigu neras, tada didvyris“. D. Pūras pateikia Žanos d’Ark pavyzdį, kuri, pasak jo, turėjo žymiai daugiau psichikos ypatumų nei Kalanta: ji regėdavo vizijas ir panašiai. „Na, neateina prancūzams į galvą jos psichiatrinę pomirtinę ekspertizę padaryti. Nes jeigu tai buvo psichikos sutrikimai, tai ji čia viską darė dėl savo vizijų. Aš vėl ironizuoju, bet jiems į galvą neateitų“, – sako jis.

„Išsišoko beprasmiškai ar prasmingai?“

Išeivijos spauda Romą Kalantą vadino didvyriu. Periodinis leidinys „Europos lietuvis“ jį iš karto paskelbė metų žmogumi. Apie Romą Kalantą rašė italai, prancūzai, o antai amerikiečių dienraštis „Chicago Tribune“, praėjus savaitei po susideginimo, parengė išsamų straipsnį apie Romos Kalantos susideginimą ir vėliau kilusius protestus.

Lietuvoje žmonės irgi toliau reiškė palaikymą Romo protestui. Praėjus savaitei, Panevėžyje grupė ketvirtokų sudegino savo pionierių kaklaraiščius, o profesinės mokyklos moksleiviai nešiojo juodas gedulo juosteles.

Dar po savaitės Varėnoje turgavietės aikštėje susidegino 23 metų šaltkalvis pavarde Stonys (jo vardas nežinomas). Yra žinoma, kad dieną prieš mieste vykusioje mugėje su trimis draugais jis iškėlė trispalvę. Birželio pradžioje Kaune susidegino vyresnio amžiaus darbininkas A. Andriuškevičius. Birželio pabaigoje Šiauliuose tą patį padarė keturiasdešimtmetis Juozapas Baracevičius. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, kuris tyrė KGB dokumentus, po Kalantos tais pačiais metais iš viso susidegino 13 žmonių. Tik trijų paminėtų vyrų pavardės žinomos. KGB ir partinės struktūros dėjo visas pastangas, kad informaciją apie susideginimus nuslėptų. Kiekvienu atveju buvo kartojamos išvados apie sirgusius šizofrenija, alkoholizmu ar tiesiog psichiškai nenormalius žmones.

Savižudybės reiškinį tyrinėjęs prancūzų sociologas Emilis Durkheimas dar XIX a. pabaigoje kaip vieną iš formų išskyrė altruistinę savižudybę – kai žmogus nusižudo ne dėl asmeninių priežasčių, bet siekdamas kokio nors kolektyvinio tikslo. „Gyvybė yra daugiausia, ką mes turime, atiduodamas gyvybę, tu siunti žinutę: aš atidaviau viską, ką turėjau, jūs irgi galite ryžtis. Jeigu jūs nesiryžtate tokiam kardinaliam žingsniui, ryžkitės kažkam daugiau, negu jūs darote, netylėkite, nes aš atidaviau viską. Tai ir jūs kažką atiduokite“, – altruistinės savižudybės sąvoką aiškina istorikas M.Ėmužis.

Bet kas pasikeitė po Kalantos? „Niekas. Netgi į blogąją pusę pasikeitė, nes kilo represijos – jeigu žiūrime realistišku požiūriu. Bet aš vis tiek laikausi to vertybinio požiūrio“, – sako istorikas. Pasak jo, dar reikėtų ištirti, ar jo poelgis galėjo turėti įtakos, pavyzdžiui, disidentams ir rezistentams. Bet ir tie, kurie liko tylūs, pasak jo, viduje galėjo dar labiau antisovietiškai nusiteikti arba kaip tik, jei iki tol nebuvo, pakeisti požiūrį.

Romas Kalanta, pasak M. Ėmužio, buvo viena iš daugelio aukų šalia tremtinių, partizanų ir kitų kelyje į laisvę. „Gali sakyti, kad tos aukos nėra beprasmės, nes mes atkuriame valstybę ir įprasminame tas aukas. Tos aukos ir yra tai, dėl ko mes atkuriame tą nepriklausomybę ilgainiui. Pati imperija, sakykime, užduso nekaltų žmonių krauju. Čia vėlgi labai poetiškai, bet tokių poetiškai mąstančių žmonių yra visada. To meto politikai atėjo iš poetų, intelektualų ir panašiai“, – teigia istorikas.

„Vis dar bandome palaikyti tą siaurą laisvės sampratą, kad laisvė apie nacionalinį išsivadavimą“, – sako psichiatras D. Pūras. Jo nuomone, Kalanta, kaip ir jis pats, laisvę suprato žymiai plačiau ir mano, kad iki šiol nesame visiškai laisvi. „Aš susiduriu su studentais, kurie bijo pasakyti, kad yra kažkokia neteisybė, nes tada jie nukentės. Aš sakau: „Palaukit, Stalinas seniai mirė. Ko jūs bijote?“ O jie: „Ką jūs nežinot, jeigu išsišoksi, tai...“ [Klausiu]: „Tai jums tėvai iki šiol aiškina, kad neišsišokinėtumėte?“. [Jie atsako]: „Tai žinoma! Sako, vaikeli, čia į Vilnių kai atvažiuoji, tik tu neišsišokinėk. Jeigu nori ką nors gyvenime pasiekti, neišsišokinėk“. Tai Kalanta prieš tai buvo. Jis išsišoko. Išsišokti reikia! Mano tokia interpretacija. O kiti sakė: „Išsišoko durnius. Pridirbo mums čia“. Tai dabar klausimas, jis išsišoko beprasmiškai ar prasmingai?“.


Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba

Kontaktai

Emocinė parama teikiama jaunimui

Budi savanoriai konsultantai

Atsako per 2 darbo dienas

Emocinė parama vaikams, paaugliams

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai

Pagalba suaugusiesiems

Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai

Atsako per 3 darbo dienas

Atsako per 3 darbo dienas

Pagalba moterims ir merginoms

Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

Atsako per 3 darbo dienas

Emocinę paramą teikia savanoriai moksleiviai (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)

Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per „Skype“ arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).

Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.

I-V 16:00–20:00

VI 12:00–16:00

(išskyrus švenčių dienas)

Emocinė parama pilnamečiams vyrams telefonu.

Internetiniai pokalbiai I-V nuo 18-21val.

Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Gali atvykti į vietą sutartu metu bei konsultuoti nuotoliniu būdu.

Paslauga nemokama ir teikiama visoje Lietuvoje.

Konsultuojami vyrai iš visos Lietuvos.

Psichologinės konsultacijos

Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.

Atsako per 2 darbo dienas

Draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms

Atsako per 1 darbo dieną

Darbo dienomis 8:00–22:00

Savaitgaliais ir švenčių dienomis 11:00–19:00

Pagalba nusižudžiusių artimiesiems

Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt

Atsako per 2–3 darbo dienas

Respublikinis priklausomybės ligų centras

Respublikinis priklausomybės ligų centras yra gydymo įstaiga, teikianti medicinines, psichologines ir socialines paslaugas asmenims, žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines medžiagas ar tabaką, bei jų šeimos nariams.

tuesi.lt interneto svetainė, skirta savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui

Informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam asmeniui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu. Norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Svetainėje taip pat publikuojamos savižudybės krizę išgyvenusiųjų istorijos. tuesi.lt

Skaityti visą pranešimą