Pakistanietis, dirbantis skubios pagalbos skyriuje Kėdainiuose: „Man patinka padėti žmonėms, tai suteikia man laimės“

Prieš septynerius metus iš Pakistano į Lietuvą atvykęs Masrooras Ahmadas Qamaras šiandien dirba Kėdainių ligoninėje ir studijuoja Vilniaus universitete. Mūsų šalyje pakistanietis sukūrė šeimą, o laisvu laiku savanoriauja ir padeda kitiems. Slaugytojas neslepia – Lietuva yra jo namai.

Sužavėjo studijų kokybė

M. A. Qamaras į Lietuvą atvyko 2015-aisiais. Interviu su LRT.lt jis atskleidė, kad jį sužavėjo įprastas jaunam žmogui svertas – geras studijų kokybės ir kainos santykis: „Palyginau Lietuvą ir kitas Europos šalis, kiek reikės mokėti, koks bus studijų lygis. Tai Lietuva man buvo geriausias variantas.“

Slaugytojas sakė, kad nors Lietuvoje studijuoti pigiau, studijų lygis ir kokybė yra panaši tiek Vokietijoje, tiek Skandinavijos šalyse. „Tiesą sakant, aš turėjau praktiką Suomijoje ir Vokietijoje. Žinote, kai kurie dalykai pas mus Lietuvoje net geresni“, – atvirauja jis.

Prieš atvykdamas į Lietuvą, M. A. Qamaras Pakistane baigė dantų technologijos mokslus ir pradirbo ten metus. Nusprendęs pakeisti aplinką, pakeitė ir specialybę – Kauno kolegijoje pradėjo studijuoti slaugą.

„Norėjau studijuoti, bet nebuvau tikras, ar man bus įdomus šis darbas. Bet kai atvykau į Lietuvą ir pradėjau dirbti, supratau, kad būtent šioje srityje ir noriu būti, nes turiu tiesioginį kontaktą su žmonėmis, – pasirinkimą paaiškina slaugytojas. – Aš galiu jiems padėti iš karto ir iškart matau rezultatą. Mane tai motyvuoja, todėl ir pradėjau studijuoti, o dabar dėl to noriu mokytis vis daugiau ir daugiau.“

Atlikęs praktiką Kėdainių ligoninėje, čia ir pasiliko – jį pakvietė dirbti. Tiesa, kartu su lietuve žmona iš pradžių gyveno Kaune, tačiau, kaip pasakoja M. A. Qamaras, tik pabaigus slaugą gauti darbą Kauno klinikose yra sunku, ypač užsieniečiui: „Dabar mano lietuvių kalba tikrai patobulėjusi, moku susikalbėti, bet kadangi esu užsienietis, darbdaviai šiek tiek dvejojo, ypač dėl to, kad norėjau dirbti skubios pagalbos skyriuje, o ten nėra laiko kam nors paskambinti ir paprašyti pavertėjauti.“

Vis dėlto Kėdainiuose jam buvo suteiktas šansas praktikuotis ligoninės greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Šiuo metu M. A. Qamaras dirba skubios pagalbos skyriuje ir padeda žmonėms, kuriuos atveža greitoji. Jis taip pat toliau mokosi – studijuoja išplėstinę slaugą Vilniaus universitete.

Nėra kada miegoti

Slaugytojas M. A. Qamaras pasakoja, kad skubios pagalbos skyriuje tenka greitai spręsti iškilusias problemas. Anot jo, kartais po ranka neturi ir tinkamų instrumentų, bet procedūrą turi atlikti čia ir dabar.

„Nežinau, kaip kiti žmonės pasakytų, bet, mano nuomone, skubios pagalbos skyriuje dirbti gali tik tada, jei toks darbas tau patinka, – teigia jis. – Man labai patinka mano darbas, žinoma, jis intensyvus, reikia padėti žmonėms nelaimėje, visada turi būti pasiruošęs.“

Slaugytojas neslepia – miegoti skubios pagalbos skyriuje nėra kada.

„Nežinau, kaip didžiuosiuose miestuose, bet regionų ligoninėse retai kada turi galimybę pamiegoti, nes mūsų komanda yra tikrai nedidelė. Pamainoje dirba 5 žmonės – gydytojai, slaugytojai ir pagalbininkai, – pasakoja M. A. Qamaras. – Taigi, net jei turime tik du pacientus, yra daug darbo.“

Pasak slaugytojo, per dieną Kėdainių ligoninės skubios pagalbos skyriuje apsilanko per 50–70 pacientų, turinčių įvairių problemų – širdies, smegenų, skrandžio sutrikimų. „Kartais tenka ir gaivinti“, – priduria jis.

Kitiems padeda ir po darbo valandų

Slaugytojas M. A. Qamaras po 24 valandų pamainos ligoninėje ir nuotolinių paskaitų nesėdi rankų sudėjęs. Jis ir toliau padeda žmonėms – išeidamas pasivaikščioti užeina į parduotuvę ir apiperka savo vyresnio amžiaus kaimynus.

„Jei aš galiu padėti kitiems, kodėl gi ne? Nemėgstu pasilikti sau energijos ar laiko. Nes jei turiu laisvo laiko, turiu jį paskirti kam nors kitam, man jo nereikia, – pasakoja slaugytojas. – Man patinka padėti žmonėms. Tai suteikia man laimės.“

M. A. Qamaras savanoriauja asociacijoje „Ahmadija Lietuvoje“ – padeda užsieniečiams musulmonams integruotis Lietuvoje, organizuoja įvairius renginius. „Esu patenkintas, nes žinau, kad prieš 3–4 metus iš užsienio atvykę studentai dabar gana laisvai kalba lietuvių kalba“, – teigia jis.

Slaugytojas džiaugiasi ir pastebimu progresu. 2017-aisiais pirmą kartą surengę tvarkymosi akciją Vilniaus Katedros aikštėje, ją tęsia iki šiol. „Jei neklystu, pirmus metus surinkome 7 tonas šiukšlių, antrais metais – 3 ar 4 tonas, trečiais metais net 1 tonos nebuvo. Taigi, tai yra atsakas, kurio sulauki iš žmonių“, – sako jis.

M. A. Qamaras nemėgsta laisvo laiko leisti prie kompiuterio, jis jį paskiria žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Slaugytojas savanoriauja nuo vaikystės, to jį išmokė tėtis. Prieš atvykdamas į Lietuvą, Pakistane jis vykdavo padėti į atokias religines stovyklas.

Pabėgėliai vertina lietuvių pagalbą

Slaugytojui teko 3 mėnesius dirbti Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje ir ten teikti medicinos pagalbą. Jis pasakoja, kad į Ruklą vyko kaip savanoris, nes sužinojo, kad centrui trūksta sveikatos priežiūros darbuotojų, tačiau centras paprašė padirbėti ir pabūti mediku.

„Bet tada jie man pasakė, kad neturi savanorio mediko pozicijos, ir paprašė manęs tapti darbuotoju, – kalbėjo M. A. Qamaras. – Aš teikdavau pirmąją pagalbą – suduodavau vaistų, tvarsčiau sužeidimus. Prieš man pradedant dirbti, jie kviesdavo tik greitosios pagalbos medikus.“

Jis neslėpė, kad vietiniai darbuotojai bijojo dirbti centrą užplūdus pabėgėlių srautui: „Tai natūralu, nes ten buvo 500 ar 700 žmonių. Nieko blogo neįvyko, bet jei būtų kas nors atsitikę, greitai pagalbos nebūtumėte sulaukę.“

M. A. Qamaras patikino, kad kol jis dirbo, konfliktų tarp darbuotojų ir pabėgėlių nebuvo. „Žinoma, pabėgėliai buvo uždaryti kelis mėnesius, todėl buvo pikti. Bet jie labiau nesutardavo tarpusavyje nei su darbuotojais“, – pažymi jis.

„Dauguma pabėgėlių buvo iš Irako, Sirijos, kitų šalių. Natūralu, kad bijai, nes nepažįsti tų žmonių, – teigia slaugytojas. – Bet kai su jais susipažįsti, supranti, kad jie tikrai džiaugiasi ir dėkoja visiems, kurie stengiasi jiems padėti.“

Kalba sunki, bet išmokstama

M. A. Qamaras pripažįsta, kad lietuvių kalba yra sunki, tačiau per 7 metus jam pavyko ją išmokti B2 lygiu. „Kai atvykau į Lietuvą, supratau, kad reikia išmokti šią kalbą, nes kitaip man bus sunku gyventi. Ne dėl to, kad reikia susirasti darbą. Pirmiausia reikia susikalbėti su žmonėmis tam, kad būtum laimingas“, – tvirtina jis.

Slaugytojas pažymi, kad, gyvenant svetimoje šalyje, labai svarbu suprasti, kaip vietiniai žmonės mąsto ir juokauja: „Visi galvoja, kad, išvykus į kitą šalį, pagrindinė problema bus susirasti darbą ar išmokti kalbą, tačiau ne. Kai kurie posakiai mano gimtojoje šalyje gali būti suprasti kaip pokštas, o Lietuvoje – ne. Būtent šių dalykų mokymasis užima daugiausia laiko.“

Pakistanietis pabrėžia, kad anksčiau užsieniečiams Lietuvoje buvo kur kas sunkiau: „Einu apsipirkti – niekas nekalba angliškai. Didelė problema buvo seni žmonės, jie bijojo manęs dėl Lietuvos istorijos – jei atvyko užsieniečiai, jie čia su blogais ketinimais.“

M. A. Qamaras tikina, kad dabar jis jaučiasi integravęsis į Lietuvos visuomenę ir Lietuvą vadina namais.

Nuo piktųjų apgina kolegos

Slaugytojas atvirauja, kad kėdainiečiai į jį žiūri tik teigiamai, visada smalsiai klausia, kodėl jis atvyko būtent į šį miestą: „Tiesą sakant, dauguma tikrai džiaugiasi, kad kažkas iš kitos šalies dirba būtent Kėdainiuose. Nes Kaune ir Vilniuje rasi dirbančių užsieniečių, bet Kėdainiuose aš, tikriausiai, esu vienintelis.“

M. A. Qamaro teigimu, kėdainiečiams patinka, kad jaunas žmogus atvyksta iš kitos šalies ir čia dirba.

Tiesa, kartais tenka susidurti ir su mažiau maloniais žmonėmis. „Kartą kažkas man pasakė: „Tu net ne lietuvis, kaip tu gali mane gydyti.“ Bet mano kolegos, nors to ir neprašiau, atsakė jam: „Jis labiau lietuvis nei tu, nes tu esi girtas ir šauki ant žmonių, o jis – malonus.“

Nors tokių pacientų slaugytojui tenka sutikti, anot jo, daugiau yra žmonių, kurie jam padeda, patekus į nemalonias situacijas.

Paklaustas, ar dažnai pastebi, kad kiti į jį ilgai žiūri, M. A. Qamaras atsakė, kad tokių atvejų pasitaiko, tačiau žmonės spokso ne iš blogos valios.

„Su įvairiomis asociacijomis esame organizavę seminarų, į juos pakviesdavome užsieniečių ir lietuvių ir diskutuodavome apie tai, kaip bendrauti vieniems su kitais, – kalba slaugytojas. – Taigi, aš supratau, kad dažniausiai žmonės į tave žiūri ne todėl, kad tu jiems nepatinki, o todėl, kad jiems įdomu, kas tu esi, iš kur tu esi. Jiems tiesiog įdomu, todėl jie ir žiūri.“

Skirtinga kultūra ir skirtingi žmonės

Slaugytojas sako, kad pakistaniečių ir lietuvių kultūra ir gyvenimo būdas labai skiriasi.

„Pakistane galiu bet kada ateiti pas draugą, jam nepaskambinęs prieš tai, pabelsti į duris ir pakviesti kur nors nueiti, – pasakoja M. A. Qamaras. – O čia tokius dalykus reikia planuoti.“

Jo nuomone, lietuvius reikia gerai pažinti, tik tada jie pradės atvirai kalbėtis: „Ir dabar skaitau įvairiose užsieniečių grupėse, kad lietuviai nenori kalbėti. Bet aš žinau realybę – viskas priklauso nuo to, kiek laiko čia gyvenate ir ar jau integravotės į bendruomenę.“

„Apskritai, Lietuvos žmonės yra malonūs, draugiški, bet tu turi pirmas pradėti pokalbį, – tikina slaugytojas. – Jei manai, kad lietuvis pirmas prieis, to nebus.“

Pakistanietis sako, kad tą padarytų nebent jaunas lietuvis, kuriam maždaug 17–22 metai, nes tokio amžiaus žmonės puikiai kalba angliškai.

M. A. Qamarą žavi ne tik Lietuvos žaluma ir ežerai, kuriuos, anot jo, lietuviai puikiai išsaugojo: „Labai aukštas išsilavinimo lygis, aukšti stojimo į universitetus ir kolegijas rodikliai. Lietuviai nori tobulėti, nori tapti geresni.“