„Nedrįskit prieštarauti, nes jūs esat vergai“: kas šiandien gina mobingą darbe patiriantį mediką?

Paskutinis Lietuvą sukrėtęs mobingo gydymo įstaigose atvejis – Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos Lauros Šilinskytės mirtis. Prieš mėnesį ikiteisminis tyrimas dėl jos mirties aplinkybių nutrauktas – teismo ekspertai mobingo prieš gydytoją įrodymų net neieškojo. LRT RADIJO kalbintas gydytojos brolis sako – tyrimas, akivaizdu, nebuvo atliktas iki galo, ir žada teisybės ieškoti ir toliau.

Gruodžio viduryje Panevėžio apygardos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos L. Šilinskytės savižudybės aplinkybių. Tyrimą atlikusi prokurorė nurodė, kad tyrimas nutraukiamas, nes nepadaryta nusikalstama veika. Per tyrimą buvo apklausta daugiau nei 60 liudytojų, nagrinėti medicininiai ir pokalbių telefonu įrašai, elektroniniai susirašinėjimai.

Ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai nurodė, kad mobingo faktas, kurį kėlė mirusios gydytojos artimieji, nagrinėtas apskritai nebuvo. Visgi ekspertizės išvadose teigiama, kad iš surinktos informacijos yra aišku, jog gydytoja Respublikinėje Šiaulių ligoninėje paskutinius 2 metus jautėsi nesaugi, patyrė psichologinį spaudimą.

Atleidimas iš darbo „už dokumentų klastojimą, dėl ko buvo diskredituotas gydytojo vardas ir visiškai prarastas kolegų pasitikėjimas“, ekspertų teigimu, medikei sukėlė ūmią reakciją į stresą. O tai jau yra medicininė diagnozė ir ši liga turi savo kodą. Kaip teigia medicinos ekspertai, ūmią reakciją į stresą patyręs žmogus negeba racionaliai priimti sprendimų.

Kaip įrašuose nurodo pati gydytoja, dokumentų klastojimu buvo pavadinta jos netyčinė klaida: pildydama ligos istorijos dokumentus ji tiesiog supainiojo pacientus ir vėliau savo padarytą klaidą pati ištrynė. Visgi ši klaida, virtusi dokumentų klastojimu, tapo priežastimi ją atleisti iš darbo ir kartu medikei užtrenkė duris įsidarbinti kitoje gydymo įstaigoje – ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kur iš gydytojo emigranto reikalaujama nepriekaištingos reputacijos.

Darbo ginčų komisija yra priėmusi sprendimą, kad gydytoja iš darbo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo atleista neteisėtai, nes jos atlikti veiksmai nebuvo laikytini šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Deja, sprendimas priimtas jau po gydytojos mirties.

Gydytojos brolis: negalime visko taip palikti

Gydytojos pradėtą kovą su mobingu šiandien tęsia medikės artimieji. Jie prokurorės sprendimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra patenkinti. Kaip LRT RADIJUI teigia gydytojos brolis Artūras Šilinskis, ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas iki galo – nebuvo nagrinėtas Darbo ginčų komisijos sprendimas, be to, kitos pusės įrašai, panašu, nagrinėti daugiau negu tie, kuriuos pateikė gydytojos šeima.

„Kad visiškai čia neieškota [kaltų], tai nėra, bet labai taip paviršutiniškai, sakyčiau. Mano nuomone, turėtų būti labiau ištirti visi šie aspektai, nes viskas turėtų būti sąžiningai tiriama, o ne taip, kad gal vienos pusės naudai. (...) Į mūsų skundą mes jau esame gavę atsakymą, jis irgi yra neigiamas – skundo netenkins. Tai mes žadame jį toliau skųsti“, – tvirtina medikės brolis.

„Negalime taip palikti. (...) Jeigu darbo neįdėsi, tai rezultatų ir nebus“, – priduria jis.

Paklaustas, ar, jo nuomone, teisingumą pagaliau pavyks pasiekti, A. Šilinskis sako, jog nuspėti, kaip bus, yra sudėtinga. Visgi vyras džiaugiasi, jog kai kuriuos sesers keltus tikslus, panašu, jau pavyko įgyvendinti.

„Mūsų tikslas buvo ne vien nuteisti tuos asmenis. Mūsų tikslas buvo pratęsti jos tikslus – kad Šiaulių ligoninėje susitvarkytų insultų klasteris, kad nebūtų ten betvarkė. Tas pavyko, gavau paskui informacijos iš ligoninės, kad ten su tuo insultų klasteriu jau viskas gerai, (...) nebedirba tie seni daktarai, sugrįžta tie geri daktarai, kurie normaliai gydė.

Dabar mūsų tikslas yra įrodyti mobingą. (...) Aišku, čia tas mobingas yra akivaizdus, bet nuteisti tuos asmenis, kurie ją privedė prie savižudybės... Mes esame paprasti žmonės, o jie yra visokie vadovai, turi pažinčių, kaišios pagalius ir taip toliau. Kaip čia kas išeis, sunku pasakyti“, – neslepia pašnekovas.

A. Šilinskis savo seserį Laurą prisimena kaip ypatingų gabumų žmogų medicinoje, ji kolegų dažnai vadinta savo srities profesionale. Kaip pasakoja medikės brolis, iš pradžių L. Šilinskytė planavo karjeros siekti Lietuvoje, tačiau pamačiusi, su kokia nepagarba čia žiūrima į gydytoją, nusprendė darbintis užsienyje.

„Rašai skundus, visur viską darai, bandai kažką, niekas nereaguoja, darbdavys tavęs negerbia, nors visi sako, kad esi profesionalas. Tai, įsivaizduokite, kam tada čia toje Lietuvoje vargti? Ji pasirinko pabandyti Vokietijoje, turėjo kolegų, grupiokų, kurie išvažiavę į užsienį, bendravo su jais, žinojo, kokia ten situacija, kaip pagarbiai elgiasi. Dėl to ir pasirinko užsienį“, – sako A. Šilinskis.

Medikų bendruomenės atstovė: bylos nutraukimas pateisina galios naudojimą

Prokuratūros nutrauktas ikiteisminis tyrimas kelia pasipiktinimą ir medikų bendruomenei. Anot LRT RADIJO kalbintos Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkės Auristidos Gerliakienės, tikėtasi, jog byla bus išnagrinėta nuosekliau, bus įvertinti visi liudininkų parodymai. Moterį stebina, jog nebuvo rasta nusikaltimo sudėties.

„Yra įvairių pamąstymų, kodėl taip galėjo nutikti, kodėl priėmė prokurorė tokį sprendimą. Manome, kad dar nepasibaigė procesas ir bus toliau siekiama išaiškinti teisingumą“, – pabrėžia ji.

Kaip liudija telefoninių pokalbių įrašai ir elektroniniai susirašinėjimai, vienas tiesioginių L. Šilinskytės vadovų planavo pamokyti gydytoją už tai, kad ji buvo nepatogi, nubraukdamas dalį jos atlyginimo. Paaiškėjus, kad to padaryti nepavyks, planuota skirti nepatogius budėjimo grafikus, kad gydytoja pati savo noru pasitrauktų iš darbo. A. Gerliakienės manymu, tai ir yra mobingas, smurtas bei galios panaudojimas prieš žemesnį statusą turintį darbuotoją.

„Mane iš tikrųjų gąsdina tai, kad bylos nutraukimas tarsi įteisina, pateisina tą galios naudojimą ir bendruomenei siunčia žinutę: „Užsičiaupkit, būkit nuolankūs, tylėkit, tegul už jus aukštesnes pozicijas, aukštesnį statusą turintys kolegos daro taip, kaip jiems patinka ir tinka. Jūs nedrįskit jokių klausimų kelti, nedrįskit to viešinti, nedrįskit prieštarauti, nes jūs esat vergai“, – piktinasi Lietuvos medikų sąjūdžio atstovė.

Pasak A. Gerliakienės, kaip ir rodo L. Šilinskytės atvejis, medikai, net ir patys aktyviai ieškodami pagalbos, kreipdamiesi į atsakingas institucijas, neretai yra paliekami likimo valiai, su problemomis turi tvarkytis patys.

„Iš principo tokios buvo tradicijos: ar tai būtų santykis tarp kolegų, ar su artimiausios aplinkos vadovais, ar tai būtų santykiai su pacientais, medikai visą laiką palikti spręsti tas konfliktines situacijas patys, be jokių algoritmų, be jokių konkrečių aprašytų tvarkų.

Kalbant apie Respublikinę Šiaulių ligoninę, jau buvo nustatytas ne vienas pažeidimas, kur buvo aiškiai administracijos klaidos daromos ir nesužiūrėtos tvarkos. Aš nesu girdėjusi, kad kažkas turėjo dėl to atsakyti ar kažkokią atsakomybę prisiimti“, – tvirtina medikų bendruomenės atstovė.

Moteris priduria, jog L. Šilinskytės padaryta žmogiška klaida, kuomet ji, pildydama ligos istorijos dokumentus, sumaišė pacientus, „realiai neturėjo jokios įtakos nei paciento gydymui, nei jo būklei ir niekaip nepakenkė“. Dėl to, pasak A. Gerliakienės, „įvardinti tokį pažeidimą šiurkščiu buvo perteklinis dalykas“.

LRT RADIJUI Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė teigia, kad įrodyti, jog sveikatos priežiūros įstaigoje buvo vykdytas mobingas, sudėtinga dėl to, kad nėra aiškių kriterijų, kas apskritai tai yra. Žinių apie šią problemą ir iniciatyvos, anot jos, trūksta ir patiems medikams.

„Net iki Lauros, kai buvo suicidiniai atvejai Vilniuje, mes, Lietuvos medikų sąjūdis, pradėjome kalbėti apie mobingą ir dauguma net nežinojo, ką tai reiškia, kas tai per sąvoka. Kas mane visą laiką stebina ir šiuo atveju, kad kolegos, net ir profsąjungos, vietoje to, kad būtų padėję Laurai siekti jos tikslo, t.y., skaidrinti visą veiklą, tuos pačius grafikus, tų pačių vadovų veiksmus, (...) tylėjo. Toks priėmimas, toleravimas, kad čia viskas yra normalu, tiesiog turi būti išguitas iš mūsų visuomenės. Mes turime žinoti, kas yra smurtas, kuo jis pasireiškia ir ką konkrečiu atveju mes turime daryti“, – akcentuoja A. Gerliakienė.

Paklausta, o kas turėtų nustatyti gaires, kaip elgtis mobingo atveju, specialistė įvardija tiek įstaigų vadovus, tiek Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM). „Administracija ir ministerija turėtų konkretizuoti, kas yra smurtas, kuo jis pasireiškia, kaip jį nustatyti ir kur kreiptis. Kiekvienam, atėjusiam į darbą, turi būti aišku, kaip elgtis. Tuos aprašus turi paruošti administracija ir supažindinti visus darbuotojus“, – tvirtina ji.

„Reikėtų ir patiems medikams, jau ne pirmą kartą kalbu, ugdyti savo teisinį, psichologinį raštingumą ir mokėti apsisaugoti galbūt neprieinant jau iki ryškių konfliktinių situacijų. Akivaizdu, kad tų žinių trūksta įvairiose situacijose, tiek patiriant fizinį smurtą, tiek psichologinį smurtą, tiek seksualinį smurtą“, – priduria medikų bendruomenės atstovė.

VDI specialistė: visada lieka teismas

LRT RADIJO kalbinta Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja Liudmila Mironovienė aiškina, jog mobingo sąvoka teisinėje platformoje dar nėra įteisinta. Ji neretai tapatinama su psichologinio smurto samprata, tačiau iš tikrųjų yra šiek tiek siauresnė.

Remiantis Darbo kodeksu, psichologiniu smurtu gali būti laikomas ir vienetinis atvejis, o štai mobingas yra „ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras darbe, kurį dažniausiai taiko grupė vienam asmeniui, siekiant jį pažeminti ir išstumti iš organizacijos“.

Kaip pabrėžia specialistė, mobingą prieš darbuotoją nebūtinai taiko tik vadovaujantis asmuo – „Iš tikrųjų mes matome tą nekorektišką bendravimą ir horizontaliame lygyje“. Visgi, anot L. Mironovienės, dažniausiai VDI pasiekia skundai dėl netinkamo tiesioginio vadovo elgesio.

Tokiu atveju, kuomet prieš darbuotoją psichologiškai smurtauja tiesioginis jo vadovas, VDI atstovės teigimu, darbuotojas turi teisę kreiptis į visos įstaigos vadovą.

„Kiekvienas darbdavys turi pasitvirtinti savo įmonės, įstaigos ar organizacijos pranešimų apie smurtą ar priekabiavimą, įskaitant psichologinį smurtą, teikimo ir nagrinėjimo tvarką. Vadinasi, kiekvienoje įmonėje, nepriklausomai nuo darbuotojų skaičiaus, turi būti ta tvarka ir kiekvienas darbuotojas turėtų elgtis būtent ta tvarka, kuri yra reglamentuota įstaigos vidiniuose dokumentuose“, – dėsto L. Mironovienė.

Jeigu įstaigos vadovybė į darbuotojo skundus nereaguoja, palaiko tą pusę, kuri vykdo mobingą, o patį darbuotoją įvairiais būdais baudžia, tuomet, anot pašnekovės, darbuotojas turėtų pagalbos kreiptis į išorės institucijas.

„Jeigu darbdavys nereaguoja į darbuotojų nusiskundimus, nesiima jokių įstatyme numatytų pareigų, siekdamas užtikrinti darbuotojams psichologiškai saugias darbo sąlygas, tai tuomet darbuotojas gali kreiptis į VDI su skundu.

Lygiagrečiai, jeigu dėl darbdavio nepakankamos kontrolės, neveiklumo, ignoravimo, pareigų nevykdymo darbuotojas patiria turtinę arba neturtinę žalą, jis gali kreiptis į Darbo ginčų komisiją su prašymu atlyginti neturtinę ir turtinę žalą.

(...) Lygiai taip pat iš darbuotojo neatimama galimybė kreiptis į įstaigos steigėją. Jeigu mes kalbame apie sveikatos priežiūros įstaigą, tai galima kreiptis su nusiskundimais ir į SAM, kuri, be abejo, gali sudaryti savo tyrimo komisiją, gali kreiptis tarnybinės pagalbos į Darbo inspekciją“, – aiškina L. Mironovienė.

Paklausta, o ką daryti tuomet, kai nei viena iš šių įstaigų pagalbos nesuteikia, kaip ir buvo L. Šilinskytės atveju, VDI specialistė tvirtina, jog „visada lieka teismas“.

„Darbo ginčų komisija yra ta pirminė instancija, į kurią darbuotojas privalo kreiptis, nes kitaip jis į teismą negalės pakliūti. (...) Darbuotojas, nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą.

(...) Mes nagrinėdami skundus ir pranešimus dėl psichologinio smurto vertiname darbuotojų pateiktus vaizdo ir garso įrašus arba kitus jo surinktus įrodymus. Įrodymais gali būti įvairūs dokumentai: ir SMS žinutės, ir elektroniniai laiškai, įvairios nuotraukos ir panašiai. Teismai yra pasisakę, kad jeigu darbuotojas kitais būdais negali apginti savo teisių, kaip tiktai įrašinėdamas garso įrašus, tai garso įrašai yra laikytini teisėta įrodinėjimo priemonė“, – sako pašnekovė ir priduria, jog tokiais atvejais informuoti vadovo, jog jis yra įrašinėjamas, nėra privaloma.

Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.