Mokesčių reforma ir „gyvulių ūkis“: kodėl viską veža „arkliai“

Mokesčių reformos svarstymai pavasario sesijoje turėtų atsidurti Seimo darbotvarkėje. Tai reikalauja platesnės diskusijos apie esamą Lietuvos mokesčių sistemą. Dažnas gali savęs paklausti, ar verta vėl imtis reformos, kai ankstesnė mokesčių reforma įsigaliojo vos 2019 metais?

Prieš kelis dešimtmečius prof. R. Kuodis, remdamasis Dž. Orvelo kūriniu, Lietuvos mokesčių sistemą pavadino „gyvulių ūkiu“. Daugelis žino, kad šiame „ūkyje“ visi yra lygūs, bet kai kurie lygesni. Tačiau retas įsivaizduoja, ką konkrečiai reiškia „gyvulių ūkis“ Lietuvos mokesčių sistemoje.

Apie mokesčių sistemos palyginimą su „gyvulių ūkiu“ ir šio palyginimo turinį su Kęstučiu Lisausku, iki praeitų metų vidurio buvusio „Ernst & Young Baltic“ mokesčių partneriu, kalbėjosi Vytautas Adomaitis. Jie bandė atsakyti į klausimą, kaip esama mokesčių sistema atsirado ir kaip ji vystėsi.

– Neseniai Lietuvoje lankėsi Pasaulio banko ekspertai. Jų epinis apibūdinimas apie Lietuvos mokesčių sistemą yra kiek kitoks, nei orveliškasis: Pasaulio bankas sako, kad Lietuva yra pažangi ekonomika, įstrigusi pereinamojo laikotarpio ekonomikoms būdingoje mokesčių sistemoje. Kas būdinga pereinamojo laikotarpio mokesčių sistemoms?

– Manau, kad šiame teiginyje kalbama apie pereinamąjį laikotarpį iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, kurį patyrė Lietuva ir kitos posovietinės šalys. Iki M. Gorbačiovo pertvarkos SSRS iš esmės visi gyventojai legaliai gavo vienos ir tos pačios rūšies pajamas – pajamas iš darbo santykių. Jos buvo apmokestinamos progresiniu tarifu nuo 10 iki 13 proc., buvo 80 rublių neapmokestinamas pajamų dydis.

Vėlyvojo sovietmečio mokesčių sistemoje buvo ir išimčių: autoriams, kariškiams, kolūkiečiams, pensininkams, studentams ir pan. Iš esmės nebuvo kapitalo pajamų, verslo veiklos, išskyrus smulkią turgaus prekybą, buvo draudžiamos. Taigi, nors tam tikros „gyvulių ūkio“ šaknys ateina iš sovietinių laikų, sistemos mastu tai buvo lašeliai darbo pajamų jūroje. Be to, totalitarinės kontrolės sistemoje žmonėms patiems keisti vieną pajamų rūšį kita dėl palankesnio apmokestinimo (pvz., įforminti, kad dirba ne darbingo amžiaus asmuo, o pensininkas ir mokėti per pusę mažiau pajamų mokesčio) buvo tiesiog neįmanoma. Tad piktnaudžiavimai išimtimis nebuvo jokia problema.

M. Gorbačiovo laikais ėmus steigti kooperatyvus ir užsiimti įvairiomis veiklomis, atsirado daug didesnes pajamas uždirbančių asmenų sluoksnis. Netrukus jiems buvo nustatytas atskiras mokestinis režimas su daug didesniu progresiniu tarifu pajamoms, viršijančioms tam tikrą dydį. Nors būtų buvę logiška nustatyti didesnį tarifą visiems, gaunantiems itin dideles pajamas, matyt, niekas net nepagalvojo, kad kas nors galėtų gauti itin dideles pajamas pagal darbo sutartį, nes juk iki tol taip niekada nebuvo.

– Kitaip tariant, laisvoji verslininkystė paskatino mokesčių sistemos evoliuciją. Tačiau struktūriniai jos pamatai buvo kuriami įsivaizduojant, kad kiekviena veiklos rūšis reikalauja atskiro jai skirto apmokestinimo?

Lietuvai ir kitoms posovietinėms valstybėms liberalizavus ekonomiką atsirado daug naujų teisinių santykių ir pajamų rūšių, su kuriomis 50 metų iki tol niekas nesusidūrė. Kita vertus, anais laikais nebuvo pajamų deklaravimo principo ir tam reikiamos infrastruktūros. Pajamas apmokestindavo prie šaltinio, t. y., mokestį išskaitydavo ir pervesdavo į biudžetą pajamas išmokantis asmuo, o ne pajamų gavėjas.

Matyt todėl buvo bandoma kiekvieną pajamų rūšį administruoti ir apmokestinti atskirai ir taip ilgainiui susiformavo ydingos pajamų mokesčio sistemos, grindžiamos ne pajamų dydžiu, o jų šaltiniu. Deja, Lietuvoje tokią sistemą tebeturime iki šiol.

Todėl neatsitiktinai „gyvulių ūkio“ užuomazgas rasime jau pirmojoje Laikinojo gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 1991-01-01. Darbo pajamos iš pagrindinės darbovietės, viršijančios 600 rublių per mėnesį, buvo apmokestinamos progresiniu tarifu nuo 18 iki 33 proc. O štai pajamoms iš antros darbo sutarties, tais laikais tokios pareigos juokingai vadintos „antraeilėmis“, buvo taikomas skirtingas režimas: neapmokestinamas pajamų dydis tik 200 rublių, progresijos laipteliai žemesni ir tarifas didesnis, iki 35 proc. Kiekvienai kitai pajamų rūšiai buvo taikomas kitoks režimas.

– Ar galime mūsų mokesčių sistemoje įžvelgti anuomet įtakingų visuomenės narių lobistinės veiklos pėdsakų?

Sąjūdis į valdžią atvedė daug menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ir žurnalistų, tad nenuostabu, kad atsirado atskiras 13 proc. tarifas autoriniam atlyginimui be jokio progresyvumo. Deja, neilgai truko, kol autorinius atlyginimus vietoje darbo užmokesčio pradėjo mokėti ne tik redakcijos žurnalistams, bet ir eilinės UAB savo darbuotojams, taip slėpdamos ne tik GPM, bet ir „Sodros“ įmokas.

Labai sunku pasakyti, kodėl, tačiau nuomos pajamoms, palūkanoms ir kai kurioms kitoms pajamų rūšims buvo nustatytas 20 proc. tarifas be jokio progresyvumo. UAB pradėjo nuomotis iš darbuotojų automobilius ir kitokį turtą, vėlgi taupydamos GPM ir „Sodros“ sąskaita.

Sekant sovietine tradicija, buvo 50 proc. sumažintas pajamų mokestis nepilnamečiams ir pensininkams.

Gal dėl to kad „sugriovė kolūkius“, ankstyvos nepriklausomybės politikai bandė kažkaip įsiteikti tai rinkėjų grupei, neapmokestindami pajamų iš žemės ūkio, išskyrus kailinių žvėrelių ir gėlių auginimą. Natūralu, kad šiandien žemės ūkio atstovai net nesuvokia, kad jų veikla nėra kažkuo išskirtinė ir kad jie turėtų mokėti mokesčius ir „Sodros“ įmokas daugmaž taip pat, kaip visi kiti.

– Jūsų paminėta formuluotė, man regis, apibūdina vieną mūsų mokesčių sistemos principų: neapmokestinamos pajamos iš žemės ūkio, išskyrus kailinių žvėrelių ir gėlių auginimą. Tai mokestinės privilegijos suteikimo forma: žemės ūkio atstovams suteikiama pajamų mokesčio lengvata, tačiau tame pačiame sakinyje daroma išlyga, kam lengvata netaikoma. Suprask, kad žvėrelius ir gėles auginantieji gerai gyvena, tai galėtų ir mokesčius mokėti. Ar mokesčių sistema Lietuvos politiniame gyvenime evoliucionavo, atskiroms visuomenės grupėms kaip privilegijas dalinant mokestines lengvatas?

– Taip, kartais kaip privilegijas, kartais – kaip paskatas. Pavyzdžiui, motyvuojant poreikiu skatinti privataus verslo kūrimąsi ir kapitalo formavimą, pagal minėtą įstatymą, buvo neapmokestinami gauti dividendai ir pajamos už parduotas akcijas. Kadangi jokių turinio prieš formą taisyklių neatsirado dar labai ilgai, per paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį per šias skyles buvo išplautos milijoninės gyventojų pajamų mokesčio, o kartais ir „Sodros“ įmokų sumos. Tiesa, dividendai buvo apmokestinti gana greitai, tačiau akcijų pardavimas liko neapmokestinamas labai ilgai.

– Paminėjote turinio prieš formą viršenybę. Ar teisingai prisimenu, kad šie principai Lietuvos teismų praktikoje susiformavo nagrinėjant būtent mokesčių bylas?

– Iš pradžių Mokesčių administravimo įstatyme atsirado šio principo apibrėžimas, tada mokesčių administratorius pradėjo jį taikyti, o teismai padėjo suformuoti praktiką, kuria šiandien jau mažai kas abejoja.

Turinio prieš formą viršenybės principas mokesčių praktikoje atsirado, bet forma daugeliui atrodo svarbesnė. Pavyzdžiui, svarstant, ar tikrai reikalingos dvi savarankiškos veiklos apmokestinimo formos – verslo liudijimai ir savarankiška veikla pagal pažymą – atsakoma, kad panaikinus verslo liudijimus, kaip apmokestinimo formą, jais besinaudojantis verslas būtų priverstas išnykti.

Jeigu verslas priverstas išnykti pasikeitus apmokestinimo tvarkai, gal su tuo verslu kažkas negerai. Juk pajamos iš individualios veiklos pagal pažymą apmokestinamos viso labo 5–15 proc. pajamų mokesčio tarifu, be to, yra galimybė atimti menamas išlaidas – 30 proc. nuo pajamų. Tad efektyvus tarifas yra 3,5–10,5 proc. nuo pajamų. Teoriškai pagrindinis verslo liudijimų privalumas – paprastumas tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui. Tačiau atimti menamas išlaidas ir apmokestinti likusias pajamas mažu tarifu tikrai nėra sudėtinga. Todėl sunku sutikti, kai teigiama, kad panaikinus verslo liudijimus visi sulįs į šešėlį. Kas nelinkęs mokėti mokesčių, tas ir dabar šešėlyje. O kas moka už verslo liudijimą, veikiausiai sumokės ir pagal pažymą.

Antras verslo liudijimų privalumas – galimybė savivaldybėms reguliuoti fiksuoto mokesčio dydį jų teritorijose. Tačiau jeigu efektyvus mokesčio tarifas yra vos 3,5–10,5 proc. nuo pajamų ir priklauso nuo jų dydžio, tai ar tikrai dar reikia diferenciacijos pagal savivaldybes? Nemanau.

Tad verslo liudijimus naikinti tikrai būtų galima. Juolab kad ir į juos jau pradeda smelktis „gyvulių ūkis“. Veikiausiai turint geraų norų nustatyta, kad studentai gauna 70 proc. nuolaidą nuo verslo liudijimo kainos. Kai tai taikoma aktyviai veiklai, galima suprasti. Tačiau ta pati taisyklė taikoma ir nekilnojamojo turto nuomai. Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek nuomojamų butų tėvai padovanojo studentams vaikams tam, kad šeima sutaupytų 70 proc. verslo liudijimo mokesčio? Beje, kadangi dovanojimas artimiems giminaičiams neapmokestinamas, žmonės tai vadina ne dovanojimu, o perrašymu.

– Minėjote, kad iš sovietinės tradicijos buvo paveldėtas principas, kad nepilnamečiai ir pensininkai apmokestinami mažesniu pajamų mokesčio tarifu. Taigi, anuomet kurta mokesčių sistema atliko ir socialinės rūpybos funkciją?

– Taip, panašu, kad mokesčių sistemai buvo primesta nebūdinga jai funkcija – socialinė rūpyba. Ir tą tradiciją mes tebematome Lietuvoje iki šiol. Ką tik paminėtas pavyzdys su verslo liudijimais puiki iliustracija.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip paprasčiau ir pigiau. Nereikia kurti socialinės rūpybos sistemos ir infrastruktūros, pakanka sumažinti mokesčius tam tikroms socialinėms grupėms.

Tačiau tai didelė klaida, neišvengiamai vedanti į piktnaudžiavimą.

Nuo sovietmečio iki dabar pilna mokesčių išimčių ir lengvatų neįgaliesiems. Vėlgi, tai lyg ir atrodo teisinga, tačiau tampa dirva piktnaudžiavimui, nes paskatina kai kuriuos žmones už kyšius gauti neįgalumą.

Kita klaida, kurią nuolat siūlo tai vienas, tai kitas politikas, – neapmokestinamas pirmas arba pagrindinis būstas. Nesunku suskaičiuoti, kiek žmonių yra deklaravę gyvenamąją vietą Neringoje vien tik tam, kad keltųsi perkėla be eilės. Nors jų darbo vieta ne Neringoje, o Vilniuje, Kaune ar kitur. Lygiai taip pat, nustačius lengvatą pirmam nekilnojamajam turtui ar gyvenamajai vietai, daugybė žmonių perrašytų nekilnojamąjį turtą arba deklaruotų gyvenamąją vietą taip, kad bendra mokesčio suma būtų mažiausia.

Taigi, kiek įmanoma, socialinės rūpybos funkcijos turėtų būti „išravėtos“ iš mokesčių sistemos.

– Grįžkime prie mokesčių sistemos palyginimo su „gyvulių ūkiu“. Kaip laikui bėgant keitėsi šio ūkio gyventojai?

Kaip matome, „gyvulių ūkis“ susikūrė vos po kelių mėnesių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Dž. Orvelo apysakoje viską veža arkliai, mūsų ūkyje „arkliai“ nuo pat pradžių yra dirbantieji pagal darbo sutartis. O štai su „kiaulėmis“ šiek tiek sudėtingiau. Dalis – ūkininkai ir autoriai – yra „ūkio“ gudručiai nuo pat pradžių. Nepriklausomybės pradžioje buvo daug žurnalistų, gaunančių autorinius atlyginimus, ilgainiui mokesčių inspekcijos pastangomis daugelis grįžo prie darbo sutarčių. Kiti gudručiai prie lovio prasibrovė kiek vėliau.

Vieni pirmųjų, gerai suprasdami teisės niuansus, buvo advokatai. Advokatūrą reguliuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta, kad ne tik advokatas, bet ir advokato padėjėjas negali dirbti pagal darbo sutartį. Pasirodo, studentas ateina į šimto advokatų kontorą ir joje vykdo ... individualią veiklą! Daugumoje ES šalių verslo veiklą vykdančiais paprastai laikomi advokatų kontoros partneriai, bet tai dažniausiai neturi reikšmės GPM prasme, nes pajamų mokestį visi moka vienodai, nesvarbu, pagal kokią sutartį tos pajamos gautos. O mūsų „ūkyje“ – kitaip. Advokatais pasekė notarai, antstoliai ir kitų profesijų atstovai. Vieni – bent jau teisėtai, nes kai kurie asmenys tikrai vykdo individualią veiklą ir, jei įstatymai kvaili, kodėl gi jais nepasinaudoti. Kiti nuėjo piktnaudžiavimo keliu, ypač IT, žiniasklaidos, statybos ir remonto bei kituose sektoriuose, kur darbdaviai priversdavo darbuotojus nutraukti darbo sutartis ir pasirašyti paslaugų sutartis.

Po nepriklausomybės atkūrimo vieni pirmųjų, kurie įsitvirtino pasaulio rinkoje, buvo garsūs krepšininkai ir kiti sportininkai. Pagrasinę nebežaisti rinktinėje, emigruoti ir pan., netrukus prisijungė prie tų, kurie moka mažiau GPM ir „Sodros“ įmokų, arba pastarųjų nemoka visai. Vienu metu per krepšinio rungtynes netgi buvo galima stebėti, kaip po aikštelę laksto dešimt individualių įmonių, po penkias už kiekvieną komandą. Gal ir sudėtingiau, bet mokesčiai kur kas mažesni… Juk jeigu notarų biure ar antstolių kontoroje visi dirba individualiai, tai kodėl negalima krepšinio komandoje?

Jūrininkams pradžioje buvo taikomas dvigubai mažesnis GPM tarifas negu visiems kitiems, vėliau jis tapo nuliniu. Labai bijota, kad nebeliks laivų su Lietuvos vėliava. Bet, tiesą sakant, koks skirtumas ta vėliava? Jeigu Klaipėdoje besišvartuojančių laivų įgulos nemoka Lietuvai jokių mokesčių, tai ar tikrai svarbu, kokios ten įgulos? Juk kol uoste yra krovinių, bus ir laivų, ir įgulų. Na, bet tuometinėje Finansų ministerijoje, matyt, nugalėjo jūrų romantikai ir Seimui buvo pateiktas būtent toks įstatymo pakeitimas.

Motyvuojant verslo administravimo supaprastinimu, nuo 2003 m. individualiai veiklai įvesta galimybė atskaityti menamas išlaidas – 30 proc. nuo pajamų. ES yra dar dvi šalys – Prancūzija ir Bulgarija – kuriose yra panaši galimybė, tačiau ten maksimali suma yra ribojama. O štai Lietuvoje deklaruok kad ir 10 mln. EUR pajamų iš individualios veiklos, gali be jokių dokumentų atimti 30 proc. tariamų sąnaudų, o „Sodros“ įmokas kažkodėl mokėti tik nuo 90 proc. likusios sumos. Jei esu prakutęs profesionalas, kam man dirbti pagal darbo sutartį arba steigti UAB? Juk galiu tiesiog teikti paslaugas ir mokėti mokesčius mažesniu tarifu nuo mažesnės pajamų bazės. Jokių išlaidų nepatiriu, o atimu 30 proc. pajamų kaip tariamas sąnaudas. Beje, advokatų padėjėjams taip irgi galima.

2012 metais atsirado mažosios bendrijos, kurių nariai ir vadovai gali gauti nemažas pajamų sumas, nemokėdami nuo jų „Sodros“ įmokų. Per kelis metus mažųjų bendrijų prisisteigė tiek, kad veikiausiai jau viršija kitų formų juridinių asmenų skaičių. Kas suskaičiuos, kiek pinigų prarado „Sodra“? Bet kam skaičiuoti, „arkliai“ viską išveš…

Įdomu tai, kad „arklių“ – dirbančių pagal darbo sutartis ir privačiame sektoriuje, ir valstybės tarnyboje – yra nepalyginamai daugiau tarp rinkėjų, negu tarp turinčių išskirtines sąlygas „kiaulių“. Visi Seimo nariai ir visi ministerijų tarnautojai taip pat yra „arkliai“. Taigi labai sunku suprasti, kam jie atstovauja ir kodėl niekas nesikeičia?

– Ar yra nebeegzistuojančių gyventojų rūšių „gyvulių ūkyje“?

– Dauguma privilegijuotų „ūkio“ gyventojų tebėra tie patys.

Tiesa, dingo neapmokestinami dividendai ir neapmokestinamas akcijų pardavimas. Tarifas dividendams (įvertinus pelno mokestį, jeigu įmonė jį moka) efektyviai sudaro 27,75 proc., tad šiandien UAB akcininkas yra daug arčiau „arklių“ negu „kiaulių“.

Tarifas kapitalo prieaugio pajamoms, jei parduodi UAB akcijas ir jeigu ta UAB mokėjo pelno mokestį, irgi bus panašus. Tačiau jei parduodi, pvz., nekilnojamąjį turtą, moki tik 15 proc. nuo pelno. Tai galioja ir palūkanoms, apmokestinamoms mažesniu tarifu, nei buvo nepriklausomybės pradžioje (20 proc.).

Vienu metu buvo įvestas skirtingas individualios veiklos apmokestinimas: laisvosioms profesijoms – 15 proc., visiems kitiems – 5 proc. Laisvosiomis profesijomis buvo laikomi teisininkai, finansininkai, architektai – išsilavinę žmonės, kurie labiausiai linkę gudrauti, jei tik mokesčių sistema leidžia.

Tačiau po kelių metų sistema vėl suvienodinta ir rūpintojėlių drožėjui, ir notarui taikant mokesčių kredito sistemą. Kitaip tariant, nustatytas didėjantis efektyvus tarifas nuo 5 proc. iki 15 proc. pasiekus nustatytą pajamų ribą.

– Jei teisingai suprantu, dabar kalbate apie 2018 metais įgyvendintą mokesčių reformą ?

– Darbo pajamos nuo 2009 iki 2018 m. Lietuvoje buvo apmokestinamos 15 proc., kaip ir dauguma kitų pajamų rūšių. Tad tuo metu „gyvulių ūkis“ Lietuvoje buvo likęs praktiškai tik „Sodros“ įmokų srityje, kur vykdantys individualią veiklą turėjo ir sumažintą apmokestinamųjų pajamų bazę, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, ir įmokų „lubas“. Ūkininkai tuo laikotarpiu apskritai mokėjo juokingo dydžio įmokas, o gaunantys pajamas pagal darbo sutartį mokėjo 31 proc. nuo visų pajamų be jokių „lubų“.

2019 m. įsigaliojo valstiečių ir žaliųjų koalicijos reforma. Darbo pajamoms įvestos „Sodros“ įmokų „lubos“, tačiau pačios įmokos nesuvienodintos su vykdančiųjų individualią veiklą įmokomis. Ką jau kalbėti apie ūkininkus. Tuo pačiu metu GPM nuo pajamų, viršijančių „lubas“, padidintas pradžioje iki 27 proc., o vėliau – iki 32 proc.

Taipogi, darbo pajamoms pagrindinis GPM tarifas padidintas iki 20 proc., o individualiai veiklai paliktas 15 proc. Tokiu būdu „arkliai“ grąžinti ten pat, kur ir buvo iki 2009 m., – į kvailių vietą. Ir vėl dirbantieji pagal darbo sutartis moka daug daugiau negu visi kiti. Ir vėl tyli. Ar jiems tai tinka, ar jie tik nesupranta?

– Kas lėmė, kad didžiausia GPM našta teko būtent darbo pajamoms, o kapitalas buvo apmokestintas mažiau?

– Nepriklausomybės pradžioje, manau, lėmė noras motyvuoti žmones imtis verslo, skatinti kapitalo formavimąsi. Todėl buvo neapmokestinami dividendai, akcijų perleidimo pajamos. Kita vertus, įmonių pelno mokestis tada buvo 29 proc., o gyventojų pajamų mokestis – 33 proc. Ne toks ir didelis skirtumas.

Kapitalo apmokestinimas pradėjo mažėti Lietuvai bandant pritraukti užsienio, vėliau – ir vidaus investicijas. Atsirado daugybė pelno mokesčio išimčių ir lengvatų. Todėl vis mažėjo ir efektyvus tarifas, ir pelno mokesčio įplaukos į biudžetą. Finansų ministerijai supratus, kad greitai mokestį taps brangiau administruoti, negu iš jo surenkama įplaukų, 2002 m. įsigaliojo naujas pelno mokesčio įstatymas. Daugumos lengvatų buvo atsisakyta ir vietoje to pelno mokesčio tarifas sumažintas iki 15 %. Tuo pačiu metu, kadangi iš darbo pajamų surenkama GPM suma biudžete buvo antra pagal dydį po PVM, gyventojų pajamų mokestis darbo pajamoms liko nepasikeitęs iki pat 2009 m.

Tuo metu Lietuvoje jau buvo susikūrusios stiprios verslo organizacijos, buvo itin populiarios Laisvosios rinkos instituto deklaruojamos idėjos apie Lafero kreivę. Prisiminkime „mokesčių akmenį“, tampomą Gedimino prospekte. Gaila, kad niekas tikrai nežino, kurioje vietoje tas optimalus Lafero taškas, kur mokesčiai maži, o biudžeto pajamos didelės. Bet toks viešas diskursas lėmė, kad išimčių ir lengvatų verslui ėmė vėl daugėti. Pasyvios gyventojų pajamos (nuoma, turto pardavimas, dividendai) ir toliau liko apmokestinamos mažesniu – 15 % tarifu. Einant tuo metu populiariausiu – mokesčių mažinimo – keliu ir ieškant magiško Lafero kreivės taško, 2009 m. darbo pajamoms įvestas 15 % tarifas. Deja, nuo 2019 m. jis tapo progresiniu 20 ir 27 proc. tarifu, netrukus padidintu iki 20 ir 32 %. Tokius GPM tarifus tebeturime ir šiandien.

– Minėjote, kad Lietuvoje 30 metų vyrauja keistas tikėjimas, kad kai kurios veiklos turi būti apmokestinamos kitaip. Ar galėtumėte tai paaiškinti plačiau?

– Labiausiai paplitęs mitas, kad vykdantys individualią veiklą rizikuoja labiau, negu dirbantys pagal darbo sutartis, todėl jiems turi galioti mažesnis GPM tarifas. Deja, tokiu skirtingu apmokestinimo režimu valstybė labai skatina asmenis rinktis individualią veiklą ir labiau rizikuoti, nors žmogus gal noriau rinktųsi ribotos atsakomybės juridinę formą – UAB ar pan. Bet kai palygini efektyvų tarifą – UAB akcininkui 27,75 %, individualiai veiklai 15 % – tai kaip gi nesurizikuosi?

Kitas – žemės ūkio išskirtinumo mitas. Neva, jiems reikia konkuruoti su senųjų ES šalių ūkininkais, o ten subsidijos didesnės. Bet niekas garsiai nepasako, kad Lietuvoje kaštai irgi mažesni, nei Prancūzijoje ar Olandijoje. Arba, kad kitose ES šalyse subsidijos ir visokios išmokos įtraukiamos į bendrą apmokestinamų pajamų sumą, o Lietuvoje – ne.

Dar yra horizontalaus teisingumo klausimai. Kuo skiriasi advokato, notaro, teisėjo ir prokuroro išsilavinimas, atsakomybė ar rizika? Nelabai kuo. Tai kodėl prokuroras ir teisėjas moka dvigubai daugiau GPM ir „Sodros“ įmokų, negu advokatas ir notaras?

– Man gyvos iškasenos asocijuojasi su Nautilus pompilius, kuris iki šių dienų nepasikeitęs gyvuoja jau 300 mln. metų. Jei reikėtų nustatyti vieną Lietuvos mokesčių sistemoje gyvenančią seniai pasibaigusių erų iškaseną, kas tai būtų ?

Bene seniausią ir keisčiausią iškaseną rasime Paveldimo turto mokesčio įstatyme. Pagal šį įstatymą, jei asmuo paveldi turto, kurio apmokestinamoji vertė ne didesnė kaip 150 000 eurų, jis moka 5 proc. dydžio mokestį, o jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė viršija 150 000 eurų – 10 proc. Vadinasi, paveldėjus 150 001 eurą reikia sumokėti 15 000 eurų mokestį, o paveldėjus vos vienu euru mažesnį turtą – dvigubai mažiau, t. y. 7500 eurų. Tokia mokesčio sąranga yra grynas absurdas, tačiau ji galiojo visą nepriklausomybės laikotarpį. Gal todėl, kad praktikoje taikoma retai, nes artimiausių giminaičių paveldėjimas Lietuvoje vis dar neapmokestinamas.

– Nepamirškime, kad Orvelo „Gyvulių ūkis“ yra utopinis farsas. Savo ilgametėje praktikoje neabejotinai susidūrėte su daugybe lietuviško mokestinio farso apraiškų...

– Tokia sistema, kokią turėjome ir tebeturime Lietuvoje, skatina mokesčių mokėtojus rinktis tokią sandorio formą, vietą ar vykdymo laiką, kuriam taikomi mažiausi mokesčiai. Todėl ir farso atvejų būta nemažai.

Tad ne tik krepšinio aikštelėje, vaizdžiai kalbant, lakstė individualios įmonės, jos dainavo ir šoko scenose, vedė laidas.

Bene iki 1996 m. vasario pajamų mokesčio nemokėjo užsienio piliečiai. Daugelis gerai apmokamų pirmųjų užsienio investuotojų vadovų trynė rankas: atvykę į Lietuvą iš savo valstybės, ten tapdavo nenuolatiniais gyventojais ir mokesčių nebemokėdavo. Lietuva tuo metu neturėjo normalaus nuolatinio gyventojo apibrėžimo ir jai teisėtai priklausančių pinigų nerinko.

Ilgai nebuvo ir normalaus mechanizmo, kaip apmokestinti iš užsienio darbdavio gautas pajamas. Žmonės tuo naudodavosi ir gaudavo didesnę dalį pajamų ne iš lietuviškos, o kokios nors kitos šalies bendrovės. Anoje šalyje nenuolatinis gyventojas, dirbantis užsienyje, būdavo neapmokestinamas, tačiau Lietuvos VMI niekas neinformuodavo. Tad pinigus išsimokėdavo be GPM ir „Sodros“ įmokų.

Kol buvo neapmokestinamas akcijų pardavimas, buvo daugybė aferų su nekilnojamojo turto perleidimais per įmones. Turtinis įnašas būdavo neapmokestinamas, vadovaujantis logika, kad žmogus mainais gauna ne pinigus, o akcijas. Vėlesnis akcijų pardavimas irgi neapmokestinamas. Taigi, žmogus įnešdavo nekilnojamąjį turtą į UAB ir vėliau parduodavo UAB akcijas. Pelną realizuodavo, o mokesčio nemokėdavo.

Kai ta landa buvo uždaryta, farsas tęsėsi naudojant „ofšorines“ – lengvatinių mokesčių zonų – bendroves. Turtas arba akcijos būdavo pirmiau parduodamos „ofšorui“ už įsigijimo kainą, o jau tada „ofšoras“ parduodavo turtą ar akcijas tikrajam pirkėjui už tikrąją kainą. Buvo taip parduoti ir nemaži prekybos tinklai, ir kai kurie labai gerai žinomi pastatai, vidury baltos dienos pavagiant milijonus iš biudžeto.

Kadangi dovanos tarp artimų giminaičių Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės neapmokestinamos, o dovanos gavėjui įsigijimo kaina yra tikroji rinkos kaina dovanojimo dieną, daugybėje situacijų tėvai arba vaikai dovanodavo turtą vieni kitiems, o paskui apdovanotasis parduodavo turtą tikram pirkėjui už tikrą kainą. Šią landą uždarė teismai, pritaikę turinio prieš formą taisyklę, tačiau gal tik prieš kokį dešimtmetį.

Kol verslo liudijimus buvo galima naudoti teikiant paslaugas įmonėms, ne viena statybų ar automobilių priežiūros verslo įmonė atleido visus darbuotojus ir nupirko jiems verslo liudijimus. Uždraudus tokias schemas, dar ilgai egzistavo neformalios statybininkų darbo brigados, kur keli meistrai veikdavo kartu kaip organizuotas paslaugos teikėjas, tačiau formaliai kiekvienas turėjo tik verslo liudijimą. Tik pastarųjų metų rinkos pakilimas ir darbuotojų trūkumas lėmė, kad šiuos žmones pasamdė pagal darbo sutartis.

Kadangi Lietuvoje niekada nebuvo apmokestinami dienpinigiai, jais buvo mokama dalis darbo užmokesčio. Tolimojo transporto versle šitas farsas niekur nedingęs ir dabar. Mažos UAB dienpinigius naudodavo kaip būdą išsiimti neapmokestinamų pinigų akcininkams.

Dar ir dabar rastume ne vieną UAB, kurios akcininkas, vadovas ir vienintelis darbuotojas yra tas pats asmuo. Ne retoje tokioje UAB rastume labai keistų pirkinių, komandiruočių į egzotiškas vietas, dideles dienpinigių sumas ir dideles „reprezentacines“ išlaidas.

– Mokesčių sistema formuoja visuomenės santykį su viešuoju gyvenimu. Kokią santykių tarp asmens ir visuomenės kultūrą formuoja dabartinė Lietuvos mokesčių sistema ?

– Mokesčių sistema dažniausiai atlieka ne tik pagrindinę – valstybės biudžeto surinkimo – funkciją, bet taip pat vienaip ar kitaip motyvuoja mokesčių mokėtojų elgseną. Kartu ir verslo bei gyventojų kultūrą. Jeigu mokesčių mokėtojai mato neteisybę ar kaip gudrauja ir sėkmingai išsisuka kiti, tai labai skatina pamėginti pagudrauti pačiam. Dvigubai besiskirianti apmokestinimo našta (pvz., jei šiandien lygintume darbo pajamas su individualios veiklos pajamomis) yra labai stipri paskata rinktis mažiau apmokestinamą pajamų formą.

Taip formuojasi save stiprinanti kultūrinė tendencija: kam mokėti, jei gali nemokėti? Kam mokėti daugiau, jei gali mokėti mažiau? Kodėl aš turiu mokėti, jei kiti nemoka?

Manau kaip tik todėl, kai tik rimčiau kalbama apie mokesčių reformas, pasigirsta sena nuvalkiota daina: pirmiausia išnaikinkime šešėlį. Neva ten, šešėlyje, gyvena kažkokie kiti, blogi ir pikti žmonės. Neva tai ne mes prieš savaitę grynaisiais mokėjome santechnikui arba dešimt metų samdėme vaikams auklę, neturinčią net verslo liudijimo. Nes taip pigiau, nes visi taip daro.

– Paminėjote „arklius“ – dirbančiuosius pagal darbo sutartis. Jiems turėtų rūpėti mokesčių reforma. Ko reikia, kad atsirastų politinė valia tokios reformos imtis?

– Pakaktų, kad bent vienas rimtesnis politikos veikėjas suskaičiuotų, kiek yra rinkėjų, dirbančių pagal darbo sutartis ir pradėtų garsiai kalbėti apie problemą. Klausimas patektų į valdančiosios koalicijos programą ir būtų išspręstas per kitus rinkimus.

Aišku, būtų daug „žviegimo“ ir „kriuksėjimo“, nes neišvengiamai didėtų apmokestinimas dabartinėms „kiaulėms“. Bet jeigu reikalo imtųsi mokantys balsus skaičiuoti politikai, „gyvulių ūkis“ tikrai galėtų tapti istorija.