Kyjievietė apie lietuvius: man patinka jų mentalitetas, humoras ir išlaikomas atstumas

„Aš labai artimai bendrauju su lietuviais, vedu užsiėmimus pabėgėliams iš Ukrainos. Bet, žinote, negaliu prisiminti nė vieno ukrainiečio, kuris būtų gimęs čia, Lietuvoje“, – sako Kyjievietė Natalija Didenko, įkvėpimo šią žiemą besisemianti iš Palangos – vietos gyventojų, Baltijos jūros ir vėjo. 

Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.

„Tango su realybe“

Pastarosiomis dienomis ir net naktimis menininkė Natalija Didenko vis ateina prie Klaipėdoje prišvartuoto karinio laivo – jame atidaryta vėjyje besiplaikstančių jos „Melodijų“ paroda. Menininkė sako tame įžvelgianti gilią simboliką – juk ir karas Ukrainoje, galima sakyti, prasidėjo nuo bandymo užimti Gyvačių salą, kurios jūreiviai pasiuntė Rusijos karo laivą trijų raidžių kryptimi...

Šiuo metu ant karinio laivo „Sūduvis“ denio vėjyje plazda jos abstrakčios skulptūros – čia menininkė pristato savo antikarinį projektą „Susidūrimas“. „Visa tai grynas grožis, gryna estetika, grynas menas“, – sako ji.

„Jei pažiūrėtume plačiau, tai karo laivas yra karo simbolis. Ir čia svarbus susidūrimo momentas, kai menas įžengia į karo teritoriją ir tiesiog ten yra. Kyla klausimai: kas bus toliau? Koks bus rezultatas? Kas laimės?“ – interviu LRT.lt žeria klausimus menininkė.

Natalija prisimena, kad pirmosiomis karo dienomis ji buvo it ištikta stuporo, ir ši būsena niekur nedingo, tiesiog davė impulsą psichologinei transformacijai.

„Šios skulptūros priklauso serijai „Tango su realybe“. Tai taip pat labai įdomi koncepcija. Kai niekaip nepavyksta suvaldyti tikrovės, o, pavyzdžiui, aš asmeniškai neturiu tokios galimybės, kai su ja neįmanoma kovoti, neįmanoma jai atsispirti, tenka su ja elgtis kažkaip kitaip. Tai yra tokia realybė, kurios nepramuši, pro kurią neprasibrausi...“ – aiškina Natalija.

„Iš čia ir atsirado tango simbolis. Jau seniai šoku tango. Tango yra sąveika be kovos, bet su tam tikru pasipriešinimo partneriui elementu, – atvirauja menininkė. – Ir tada kilo mintis, o kas jeigu šoktume su realybe? Nebekovotume, nes akivaizdu, kad realybė tave tiesiog sutraiškys, jei bandysi ir toliau kovoti, o ieškotume kitų bendravimo galimybių. Pavyzdžiui, su realybe galima šokti tango.“

Anot menininkės, tai nereiškia, kad visiškai prarandi save, – tu esi aktyvus, tu šoki, bet šoki, o ne kovoji. „Ir iš principo tai jau tampa gyvenimo koncepcija. Galima sakyti, kad šiuo metu aš ją išbandau savo kailiu“, – sako ji.

„Kiekvienoje „Melodijoje“ yra ir laisvės, ir neišsakytų dalykų, o tuo pačiu ir labai daug turinio – žiūri į kiekvieną iš jų ir neįmanoma atsiplėšti. <...> Laive ir taip turi nuolat judėti, laipioti kopėčiomis, nuolat įsikibti į turėklus, žiūrėti, kur statai koją, o dar virš galvos kabo šios skulptūros...“ – dėsto Natalija.

„Žinote, tai toks prasmių sluoksniavimasis, kai įvyksta susidūrimas ne tik to, apie ką kalbėjau, bet ir žiūrovo susidūrimas su grynuoju menu. O jei grįžtume prie pačių skulptūrų, nuolat keičiasi jų apšvietimas – tai vakaras, tai rytas, tai naktis, kai jos apšviestos. Ir dėl to jos atrodo gyvos. Klaipėdoje kelias dienas lijo, o pasidengusios lietaus lašeliais, jos vėl kitaip atrodo. Toks jausmas, kad aš šias „Melodijas“ tarsi paleidau į gyvenimą, ir jos skamba, skamba, skamba“, – pasakoja menininkė.

Kyjivas: romanas su vytinanka

Natalija yra kilusi iš Kyjivo. Ten įsikūrusiame Ukrainos nacionaliniame technikos universitete ji baigė poligrafijos dalininkės-grafikės studijas. Ten ji susidomėjo ir vytinankos technika. Vytinanka yra rankdarbių technika, kuomet raštai iškarpomi iš paprasto popieriaus.

„Vytinanka domėjausi nuo vaikystės. O universitete turėjau kurso kuratorių, kuris kaip tik užsiėmė vytinanka, rengė parodas, įkvėpė ir mus tai išbandyti. Tada Ukrainoje šis žanras buvo labai menkai atstovaujamas, kitaip tariant, buvo beveik pamirštas – tai reta technika, tik dabar pradedanti atgimti. Vytinanka reikalauja didelio meistriškumo, tenka daug kartų bandyti ir klysti“, – aiškina Natalija.

Ji užsiėmė knygų iliustravimu, išbandė save įvairiose profesijose – dirbo fotografe ir net architekte.

„Iliustravau daugiausia vaikų literatūrą, labiausiai mėgstu sugalvoti siužetus ir personažus. Vaikų iliustracijoje yra daug erdvės veiklai. Iliustravau mokomąją literatūrą vaikams, paskui savarankiškai leidau savo knygas“, – savo karjerą prisimena menininkė.

Natalija parašė knygą „Plastilino istorijos. Stebuklai iš plastilino“. Ji taip pat yra išleidusi knygų apie aplikaciją, Naujųjų metų dovanas ir keletą spalvinimo knygelių.

„Kokia buvo vasario 24-oji, aš jau nebegalvoju. Matyt, tai yra tam tikra apsauga, kad to neprisiminčiau. Tai buvo stuporas, netikrumo būsena, lyg kas būtų trenkęs per galvą. Buvo jausmas, tarsi gyvenimas būtų sustojęs“, – prisimena ukrainietė.

Anot jos, pirmosiomis karo dienomis galvoje tvyrojo visiška sumaištis, o aplinkui buvo labai daug prieštaringos informacijos. Vieni moters draugai išvyko, kiti, atvirkščiai, iš principo nesiruošė niekur vykti, įsitraukė į savanorystę bei teritorinę gynybą.

„Kovo viduryje buvo momentas, kai Kyjivo okupacijos grėsmė tapo reali. Rusijos kariai labai priartėjo prie Kyjivo ir jau bombardavo. Buvo subombarduoti priemiesčiai – Irpinė, Buča ir kiti. Nuolat dundėjo. Iš pradžių iki Kyjivo jiems buvo likę 40 kilometrų, paskui 20. Jausdama tokį spaudimą nusprendžiau, kad laikas išvykti“, – pasakoja Natalija.

Vilnius–Klaipėda–Palanga

Natalija iš Kyjivo traukiniu pasiekė Lvivą, o iš ten nuo Lietuvos ambasados važiavo autobusas tiesiai į Vilnių.

„Kodėl Lietuva? Tai greičiau buvo intuityvus sprendimas. Anksčiau čia nebuvau buvusi. Aš mąsčiau taip: mūsų šalys turi kažkokią bendrą praeitį – sovietinę praeitį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Be to, daugelis čia moka rusų kalbą. Aš nemoku angliškai, todėl pamaniau, kad čia yra daug rusakalbių, bent jau tų, kurie supranta ir kalba rusiškai“, – pasakoja Natalija.

Iš Vilniaus moteris nuvyko į Klaipėdą, o iš ten – į Palangą. Ji sako nenorėjusi likti didmiestyje, tuo labiau, kad ir profesija nereikalauja likti sostinėje, greičiau atvirkščiai – menininkui reikia daugiau laisvės.

„Aš ir toliau dirbu kaip laisva menininkė. Vasarą gavau Lietuvos kultūros tarybos dotaciją. Projektas vadinasi „Menas karo metu“, tai kultūrinis ir edukacinis projektas, susijęs su vytinanka, karpiniais. Pastaruosius penkerius savo kūrybinio kelio metus aš intensyviai tuo užsiimu. O šis projektas numato autorinių meno kūrinių kūrimą šia technika, parodinę ir edukacinę veiklą. Kitaip tariant, vedžiau užsiėmimus ir vaikams, ir suaugusiems“, – pasakoja menininkė.

Natalija sako pradėjusi darbų ciklą „Karo albumas“, kuriame yra keletas apmąstymų, praeities prisiminimų, tačiau taip pat ir ateities vizijų.

„Stuporas ir sąstingis niekur nedingo. Tai neapibrėžtumo, kybojimo jausmas, kuris, tiesą sakant, blokuoja įkvėpimą. Nes įkvėpimas atsiranda tada, kai turi į ką atsiremti ir nuo ko atsispirti. Kai nėra atramos, imi karštligiškai jos ieškoti ir kažkokiu būdu kurti. O tai, žinoma, reikalauja daug pastangų, energijos ir laiko“, – prisipažįsta Natalija.

„Įkvėpimo semiuosi iš jūros, bendravimo su gamta, žmonėmis. Tai labai padeda atsijungti nuo sunkių minčių, užmegzti ryšį su savimi, su savo siela. Nes mano kūryba ir menas čia, Lietuvoje, labai patinka. Ir kai meno kuratorius sako, kokie gražūs mano darbai, o tai nėra eilinis žiūrovas, tai, žinoma, labai įkvepia“, – sako ukrainietė.

„Negaliu prisiminti nė vieno vietinio ukrainiečio“

Gyvendama Lietuvoje, Natalija, pagal savo veiklos pobūdį, daugiausia bendrauja su Lietuvos meno pasaulio atstovais – parodų organizatoriais ir kuratoriais, bibliotekininkais, muziejininkais.

Jos vedamuose užsiėmimuose dalyvauja ir nemažai ukrainiečių pabėgėlių, tačiau moteris dar nėra sutikusi nė vieno vietinio ukrainiečio. Tuo tarpu 2021 metų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 14 200 vietinių ukrainiečių – jie sudaro 0,5 proc. visų šalies gyventojų.

„Aš labai artimai bendrauju su lietuviais, vedu užsiėmimus pabėgėliams iš Ukrainos. Bet, žinote, negaliu prisiminti nė vieno ukrainiečio, kuris būtų gimęs čia, Lietuvoje“, – prisipažįsta Natalija.

„Vedžiau užsiėmimus Tautinių kultūrų centre Klaipėdoje, į kuriuos susirinko ne tik ukrainiečiai, bet ir kiti nelietuviai – imigrantai iš Kazachstano, Krymo totoriai, rusakalbių tautinių mažumų atstovai. O jei renginius organizuoja vietos bibliotekos ar panašios įstaigos, tai juose paprastai dalyvauja lietuviai. Ir kažkaip tikrai neprisimenu nė vieno ukrainiečio, kuris būtų čia gimęs“, – sako Natalija.

Bendras jos įspūdis apie Lietuvą yra teigiamas, o neigiamus jausmus dažniausiai sukelia tai, kad moteris yra priversta ieškoti savęs ir prisitaikyti svetimoje šalyje.

„Man labai patinka žmonės, patinka jų mentalitetas, geranoriškumas ir humoras. Ir tuo pačiu – pagarba asmeninėms riboms, subtilus santykis tarp žmonių. Man patinka išlaikomas atstumas. Sakykime taip, Lietuva ne tik nenuvylė, bet, priešingai, labai sužavėjo, patiko ir toliau nepaliauja žavėti“, – savo pasakojimą užbaigia Natalija.

„LRT Novosti“ jūsų dėmesiui pristato projektą „Naujieji ir senieji: ukrainiečiai, rusai, baltarusiai“, kurio rėmuose pasakosime sąlyginai naujų (neseniai atvykusių) ir senų (čia gimusių ar ilgai gyvenančių) skirtingų tautybių Lietuvos gyventojų istorijas. Mus taip pat domina, ar tarp jų užsimezgė kontaktas – ar „naujieji“ ir „senieji“ bendrauja tarpusavyje?