Kur karalius pėsčias vaikšto

Kad ir visai nešventiška tema, kuri čia nagrinėjama, bet apsimesti, kad ją inspiravusi problema Kaune neegzistuoja, būtų nedora. Taip, šį sykį – apie miesto viešuosius tualetus. Neminint to, kuris vadinamas auksiniu ir apsimestinai priskiriamas konservatoriams. Nepaisant, kad jo pastatymo prie Kauno pilies idėjos autorius bei „stūmikas” buvo visai kitos partijos lyderis, kurio nematėme tarp daugiau nei 10 teisiamųjų „tualeto byloje”. Paaiškinti aplinkybes teisme privalėjo tuoj po tualeto pastatymo savo firmą likvidavę statytojai bei savivaldybės tarnautojai. Ir netgi – vienas ilgametis miesto tarybos narys – socialdemokratas.

Priminsiu, teismas visus kaltinamuosius išteisino, o kai kurie iš jų vėliau prisiteisė kompensacijas. Tad ir taip visuomenės pasipiktinimą dėl brangumo kėlęs „auksinis” tualetas dar pabrango. Bet vis tiek šio turistams (kauniečiams – taip pat) labai reikšmingo „objekto” kaina – gerokai mažesnė už kasmet vis kitos „auksinės” Kauno eglės iš neaugalinės kilmės medžiagų sumodeliavimo bei pagaminimo kaštus.

Nemanau, kad mokesčių mokėtojams reikėtų piktintis dėl tokio palyginimo, nes ir vienas, ir kitas daiktas iš viešųjų finansų gimsta. Savaime aišku, kad šventiškai papuošta žaliaskarė (tarp kitko, ne taip seniai dar gyvavo tradicija Kaune puošto gyvą, gyventojų padovanotą, eglę, ir tai atsieidavo kur kas pigiau nei dabar) miestui būtina. Tačiau gyventojams reikia ir nešventiško „atributo”.

Kas Lietuvoje nepatinka turistams

„Kaunas 2022″ biuras atvirai paskelbė, kad europinės kultūros sostinės projektas Lietuvai atsiėjo net 28 milijonus eurų. Trečdalį šių lėšų skyrė kauniečiai, tiksliau – jų sudėtu biudžetu disponuojanti miesto savivaldybė. Buvo paskelbta, jog Kaunas šįmet susilaukė 300 tūkst. turistų (tik kodėl viešbutininkai nesidžiaugia didesniu kambarių užimtumu ir netgi išsiderėjo iš valstybės PVM lengvatų?).

Agentūros „Keliauk Lietuvoje” užsakymu, šių metų vasarą UAB „Eurointegracijos projektai” atliko Lietuvos turistinių objektų infrastruktūros vertinimo tyrimą. Tarp kitų taisytinų (nes turistams didesnio susidomėjimo mūsų šalimi neskatina) minima ir viešųjų tualetų problema. Tiksliau – jų trūkumas arba prastas švaros užtikrinimas esamuose tualetuose.

Tyrimo išvadose nurodoma, jog viešieji tualetai, ypač švara ir bendroji tvarka, vis dar svarbi visos Lietuvos turizmo infrastruktūros problema. Ir ją spręsti menkai padeda daugelyje objektų įrengti biotualetai, kuriuose nėra palaikoma minimali švara it neužtikrinami higieniniai reikalavimai. Taip pat tyrimo ataskaitoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad „daug kur biotualetai nėra maskuojami, tad gadina bendrą objekto vaizdą”.

Dera paminėti, jog į tyrėjų akiratį Kauno mieste pateko 58 objektai. Tik 16-os jų dalis infrastruktūros (tualetai) įvertinti vienetu (kaip nepakankama).

Ataskaitoje pasakyta: „Kauno miestas turi ne vieną labai stiprų ir išskirtinį objektą. Tačiau svarbiausias akcentas – prie kiekvieno turistinio objekto Kauno mieste yra informacinė lentelė (objekto pavadinimas ir istorija) dvejomis kalbomis. Susisiekimas taip pat yra geras, kadangi didžioji dalis objektų yra mieste, todėl lengvai pasiekiami įvairiomis transporto priemonėmis. Už miesto esantys objektai taip pat yra pritaikyti turistų poreikiams.

Prie visų fortų yra tualetai (bent biotualetai). Tačiau ne visus objektus lengva rasti, – Kamšos pažintinis takas yra už gyvenamųjų namų kvartalo, neturi ženklinimo, todėl buvo sudėtinga rasti net naudojantis internetinėmis programomis. Prie pažintinių takų trūksta viešųjų tualetų.” Kauniečiai dar pridurtų, jog jų trūksta ir Kauno centre bei kitose miesto vietose.

Išgabenamas „auksinis“ Kauno tualetas / R. Tenio nuotr.

Lietuvi, broli, susiprask bent sykį…

„Netūpk į bulves, – tupyklą pastatyki”, – taip šmaikščiai kažkada ragino poetas Gediminas Astrauskas. Saugodami bulves, tupyklų su duryse išpjautais širdies formos „langeliais” ar be jų žmonės kažkada prisistatė ir Kaune – Aleksote, Žaliakalnyje ar kituose miesto kampeliuose. Gaila, kai higieninė situacija pasikeitė, ne visi skuba prisitaikyti prie XXI amžiaus elementarių gyvenimo sąlygų. Ir kratosi tiek vandentiekio, tiek kanalizacijos įvedimo į savo namus. Net baudomis gąsdinami, stengiasi išsaugoti „teisę” asmeniškai teršti miestą savo atliekomis. O visą Lietuvą dėl vis dar didelės individualių tupyklų gausos ir aplinkos teršimo didele bauda „pamaloninti” kėsinasi pati ES.

Pinigai nekvepia

Prieš keletą metų keliaujant po Tunisą, teko apsilankyti istorinėje vietovėje, kur anot gido, buvo įkurtas pirmasis pasaulyje mokamas viešasis tualetas. Tai, atseit, nutiko pirmąjį mūsų eros amžių Romos imperijoje, kurios dalis buvo ekonomiškai klestėjęs Tunisas, laikytas bene svarbiausiu šalies grūdų aruodu ir garsėjęs prabangos prekėmis.

Gidas mus, turistus nuvedė į gražų parką, aprodė alyvuogių giraitę, o paskui pasiūlė užsukti į seną, restauruotą statinį, kuriame išvydome tarsi kokį ilgą suolą, su tam tikrais tarpais išpjautomis kiaurymėmis. Pasirodo, vienas iš tuo metu kraštą valdžiusio Romos imperatoriaus Vespasiano (lotyniškai – Titus Flavijus Vespasianus) sūnų (Titas ar Domicianas, – gidas nepatikslino) atkreipė dėmesį į kilminguosius, kurie, slėpdamiesi nuo kairios saulės, po stogu sueidavo pasikalbėti apie gyvenimo bei politikos aktualijas.

Valandų valandas sėdėdami, patupdę savo nuogas sėdynes ant tos kolektyvinės tupyklos, jie tuo pačiu atlikdavo ir gamtinius reikalus. Tad imperatoriaus sūnus įvedė prievolę mokėti už pasinaudojimą ta vieta. Kai tėvas pasipiktino, kaip galima imti pinigus „už tokį smirdantį reikalą”, sūnus jam pasakė: „pinigai nekvepia” ir pasiūlė tuo įsitikinti pačiam, pauostant.

Grįžtame į šių laikų Kauną, o jame, priminsiu, toks visai neseniai labai negražiai visoje Lietuvoje išgarsėjęs Vilius Šiliauskas 2018-ųjų pradžioje (tuomet dar ne Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, bet jo pavaduotojas) žurnalistams aiškino, kad savivaldybė nusprendė spręsti aktualią viešųjų tualetų mieste problemą. Ir žada parengti jų išdėstymo studiją – schemą.

Po to savivaldybė susilaukė viešojoje erdvėje įvairių visai negeranoriškų komentarų, tarp kurių buvo ir šis: „Vietoje auksinio tualeto, kuris buvo pigesnis negu verslinykų Kalėdinė eglė, bus AUKSINĖ WC STUDIJA? Kauniečiai, gal jus laiko kvailiais?” Būta netgi siūlymų Kauno miesto tarybai dalinti gyventojams sauskelnes, kad šie „liktų sausi”, jei kada mieste būnant, bėda prispirtų.

Naujas tualetas Ąžuolyne / R. Tenio nuotr.

Schemos atsisakyta

Tai portalui „Kas vyksta Kaune” paskutinę šių metų savaitę patvirtino Kauno savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

„Pastaraisiais metais stacionarūs tualetai viešose miesto vietose įrengiami kartu su įgyvendinamais projektais. Du įrengti atnaujintame Ąžuolyne, po vieną turės sutvarkytas Santakos parkas ir sparčiai besikeičianti Nemuno sala. Taip pat stacionariais tualetais galima naudotis Jonavos gatvėje, netoli pilies, Rotušės ir Čečėnijos Nepriklausomybės aikštėse. Daugiau kaip 70 biotualetų įrengti kitose viešose vietose – parkuose, skveruose, paplūdimiuose ir viešojo transporto paskutinėse stotelėse. Savivaldybė biotualetų reikiamu kiekiu pasirūpina ir organizuojamų renginių metu”, – patikino skyriaus vedėjas.

Pasidomėjus, ar Kaune negalioja primygtinė gydytojų rekomendacija „pasinaudojus tualetu būtinai plauti rankas su muilu”, nes akcentuojamos plastikinės „:tupyklos” be vandens, vedėjas sakė, jog biotualetų tinklo labiau plėsti nenumatoma. Dar priminus, jog gyventojai ne kartą siūlė atstatyti kažkada Kauno centre veikusius stacionarius tualetus prie Miesto sodo bei šalia Mykolo Žilinsko galerijos, A. Pakalniškis atkreipė dėmesį į tai, kad šie objektai nėra savivaldybės nuosavybė.

Pirmasis priklauso restoranui, antrasis – muziejui. Tiesa, pastarasis lyg ir žadėjęs tualetą šalia galerijos atnaujinti bei jo duris lankytojams atverti, bet kada ir ar tai įvyks, savivaldybėje nežinoma. Tuo tarpu, jei kam prireikia tualeto prie Miesto sodo, drąsiai gali užeiti į miesto savivaldybę, kur pirmame aukšte veikia ir neįgaliesiems pritaikytas tualetas. Kas užėjo, nebuvo išvarytas…

…bet savivaldybė vakarais (nuo 17 val.) ir savaitgaliais visą dieną savo duris laiko užrakintas. Dar miesto centre galima užsukti į kokią kavinę ar kepyklėlę. Čia nusipirkus sulčių, gal – pigiausią bandelę ar karšto pieno stiklinę, už pasinaudojimą vieta, kur karalius pėsčias eina, mokėti papildomai nereikės.

Naujas tualetas Ąžuolyne / R. Tenio nuotr.

Niekas tokio verslo imtis nenori?

„Kiek skelbėme prieš keletą metų konkursų verslui, siūlydami perimti (nuomotis) ir eksploatuoti vieną ar kitą viešą tualetą, norinčiųjų neatsirado. Nes ekonomiškai tai neapsimoka. Todėl teko juos perduoti „Kauno švarai”,- dar paaiškino žurnalistei Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas.

Bepig buvo anais laikais Vespasiano atžalai, kai per visą Tunisą – vienas viešasis tualetas garantavo pastovių pajamų srautą. O šiais laikais gal jų tinklas tai garantuotų, ir tuomet kuris nors labiau lankomas objektas išlygintų kito nuostolį?

Juk net patalpų valytojų paslaugas pati savivaldybė perka iš verslo. O kodėl gi jai nepasiūlius verslui tualetų eksploatavimo koncesijos, netgi primokant už miesto gyventojams teikiamą būtiną viešą paslaugą? Ar koncesija Kaune gali būti taikoma tik dešimtimis ar dar daugiau milijonų vertiems objektams, pastatytiems miesto savivaldybės biudžeto ar jos paskolintomis, taip pat – ES, Vyriausybės lėšomis? Bet tokie objektai, kaip viešieji tualetai, į miesto politikų valdančiosios šeimos (atsiprašau, frakcijos) akiratį – per menki patekti?

P. s. Apie realų viešųjų „tupyklų” poreikį ir be jokių studijų, tyrimų, daugiau galima sužinoti iš Kauno miesto tvarkytojų (ne iš šį sunkų darbą tik teoriškai išmanančiųjų). Nes būtent gatvėse švara besirūpinantys valytojai, kurių dauguma – moterys, neretai anksti ryte keikdamiesi (pati girdėjau) nuo pasienių ar iš požeminių perėjų kuopia (nebūtinai tik nevalyvų ar piktybiškų) praeivių paliktus „padarinius”.