Prieš 1 metus
83
Pažvelgus į pažįstamą veidą, smegenims tereikia mažiau nei pusės sekundės, kad nosis, akys, burna, smakras ir skruostai susijungtų į atpažįstamą tapatybę ir išvystume mums žinomą žmogų. Šis į supergalią panašus instinktas daugeliui iš mūsų suveikia taip lengvai, kad apie tai net nesusimąstome. Tačiau ne visi gali pasigirti tokia prabanga, rašo „Science Alert“.
Kai kurie žmonės visą gyvenimą kenčia nuo paslaptingos būsenos, kai žinomi veidai atrodo nepažįstami, o nepažįstamų žmonių veidai atrodo kažkur matyti. Dalis žmonių, kuriems pasireiškia vadinamasis veido aklumas, net negali atpažinti savęs veidrodyje.
Manoma, kad maždaug 2–2,5 proc. pasaulio gyventojų serga tam tikra šio kognityvinio sutrikimo forma. Remiantis naujais Harvardo universiteto tyrimais, sutrikimas, kuris vadinamas vystymosi prozopagnozija, gali būti ne tokia reta būklė, kaip iki šiol įsivaizdavome.
Kadangi pastaraisiais metais ši būklė sulaukė didesnio žiniasklaidos dėmesio, vis daugiau žmonių atvirai ir viešai prabyla apie patiriamas su aklumu veidams susijusias problemas.
Daugiau nei pusė tų, kurie mano gimę su šia liga, neatitinka labiausiai paplitusių diagnostikos kriterijų. Švelnesni atvejai nėra įtraukti į tyrimus, tačiau jie aiškiai išsiskiria populiacijos lygiu.
Kai Harvardo mokslininkai pateikė įvairius veido atpažinimo testus ir klausimynus, daugiau nei 3100 suaugusių Jungtinėse Valstijose vykdyto tyrimo dalyvių, išryškėjo grupė žmonių, kurių rezultatai buvo gana prasti.
Priklausomai nuo to, kokie diagnostiniai pjūviai buvo naudojami aklumui veidams (kurio formų yra daug) nustatyti, autoriai išsiaiškino, kad ši būklė būdinga nuo 0,13 proc. iki 5,42 proc. žmonių.
Šiandien dažniausiai taikomi diagnostikos standartai yra gana griežti ir paprastai apima tiek pačių pacientų pasakojimą, tiek ir objektyvius testus. Harvardo tyrime tai leido sutrikimą diagnozuoti beveik 1 proc. dalyvių.
Įdomu tai, kad šios grupės pacientų veido atpažinimo testų rezultatai nebūtinai buvo prasčiausi. Dalis tų, kuriems prozopagnozija nebuvo diagnozuota pagal šiuos griežtus kriterijus, pasirodė blogiau nei tie, kuriems ji buvo diagnozuota.
Egzistuoja tam tikras spektras
Tyrimo išvados rodo, kad aklumo veidams, kaip ir daugelio kitų raidos, arba vystymosi, tokių kaip autizmas ir išsėtinė sklerozė, atveju egzistuoja tam tikras spektras.
Iš viso Harvardo mokslininkai nustatė 31 asmenį, kuriam pasireiškė sunki prozopagnozija, ir 72 asmenis, kuriems būdinga lengva šios būklės forma. Kartu tai sudaro 3 proc. visos imties.
Išplėtę šį procentą iki populiacijos lygio, gautume maždaug 10 milijonų amerikiečių, kenčiančių dėl aklumo veidams, iš kurių keliems milijonams ši būklė nėra diagnozuota.
„Tai svarbu keliais lygmenimis, – aiškina psichiatras iš Harvardo universiteto Josephas DeGutis. – Pirma, dauguma tyrėjų taiko pernelyg griežtus diagnostikos kriterijus, o daugeliui asmenų, susiduriančių su rimtomis veido atpažinimo problemomis kasdieniame gyvenime, buvo neteisingai pasakyta, kad jie neserga prozopagnozija.“
Anot Harvardo mokslininkų, tiriant aklumo veidams vystymąsi nuo šiol turėtų naudojami du standartizuoti sutrikimo ribiniai dydžiai – vienas sunkiems, o kitas – lengviems atvejams.
Tyrimas paskelbtas leidinyje „Cortex“.
English (US) ·