Karti piliulė ir laužomos tradicijos – Putinas pakeitė Vokietiją

Prieš 1 metus 53

Rusijos karas Ukrainoje privertė Vokietijos Vyriausybę persvarstyti didesnę dalį planų, kuriuos ji pristatė prieš metus, kai buvo suformuota „šviesoforo koalicija“, pakeitusi daugelį pagrindinių šalies politikos krypčių ir tendencijų.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EurActiv“ originalus kūrinys.

2021 metų lapkričio 24 dieną pristatytas „žaliųjų“, liberaliosios FDP ir socialdemokratų koalicinis susitarimas žymi istorinį poslinkį daugeliu aspektų. Tai ne tik pirmas kartas Vokietijos istorijoje, kai trys partijos susibūrė į koaliciją, bet ir taškas, žymintis Angelos Merkel – 16 metų valdžiusios didžiausią Europos ekonomiką – eros pabaigą.

Nors susitarimu, pavadintu „drąsesnė pažanga“, buvo siekiama pradėti naują progresyvesnės politikos erą, netrukus prasidėjęs karas Ukrainoje apvertė Vokietijos politiką aukštyn kojomis ir tapo tikru išbandymu, įgyvendinant užsibrėžtus tikslus.

Užsibrėžusi „įveikti status quo“, kaip sakė FDP lyderis Christianas Lindneris, naujoji Vyriausybė tikrai nesitikėjo, taip greitai priartėti prie Zeitenwende arba „lūžio taško“. Daugybinių krizių – nuo karo iki kylančių energijos kainų – ištikta trijulė buvo priversta atsisakyti daugelio prieš metus skelbtų nuostatų.

Socialdemokratai, laužantys senas tradicijas

Karas Ukrainoje žymėjo ryškų posūkį SPD, kuri anksčiau buvo aktyvi suartėjimo su Rusija šalininkė, kelyje. Buvusio socialdemokratų kanclerio Willy`io Brandto, kuris Šaltojo karo metais padėjo pagrindus įtampos su Sovietų Sąjunga mažinimui, taikos politikos dvasioje užaugę daugelis SPD narių vis dar tikėjo, kad Rusija gali būti Vakarų partnerė.

Bundestago SPD pirmininkas Rolfas Muetzenichas gruodį ragino gerinti santykius su Rusija. „Jei įmanoma atkurti ryšį ir vadovautis įtampos mažinimo principais bei pamokomis[…], tai galėtų būti pirmasis žingsnis taikesnio pasaulio link“, – sakė jis Vladimiro Putino inicijuoto karo išvakarėse.

Karas Ukrainoje privertė SPD persvarstyti ilgametes pozicijas. Paskelbdamas Zeitenwende Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pažymėjo ryškius partijos požiūrio į užsienio ir gynybos temas, įskaitant ginklų tiekimą, išlaidas gynybai, sankcijas ir diplomatiją, pokyčius.

„Atsižvelgiant į lūžio tašką, kurį žymi V. Putino agresija, mūsų požiūris yra toks – bus padaryta viskas, ko reikia taikai Europoje užtikrinti,“ – tuomet sakė O. Scholzas. Ir lėtai, bet užtikrintai jam pavyko pakreipti savo partiją nauju kursu, laužančiu pagrindinius tabu.

Jis ne tik įsteigė specialų 100 milijardų eurų vertės gynybos fondą šalies kariniams operatyviniams pajėgumams didinti, bet ir, atsižvelgdamas į NATO tikslus, įsipareigojo investuoti daugiau nei 2 proc. Vokietijos BVP į gynybą.

Be to, SPD, kuri tradiciškai priešinosi ginklų tiekimui į bet kokias krizines zonas, pamažu ėmė keisti savo kursą. Po intensyvios daugelio pusių kritikos, ji nenoriai uždegė žalią šviesą iš pradžių lengvųjų ginklų, o vėliau ir sunkiosios ginkluotės tiekimui, ir šiuo metu yra ketvirta pagal apimtis karinės pagalbos donorė karo draskomai šaliai.

Karti piliulė „žaliesiems“

Per pirmuosius „šviesoforo koalicijos“ darbo metus „žaliesiems“ taip pat teko nuryti ne vieną karčią piliulę. Partija leidosi į kompromisus dėl daugelio pagrindinių principų – jos koalicijos partneriai atidėlioja arba blokuoja didesnę dalį „žaliesiems“ brangių projektų.

Kai Rusija užpuolė Ukrainą ir pabrango dujos, Vokietija pradėjo gausiau naudoti anglį. „Tai apmaudu, bet šioje situacijoje būtina sumažinti dujų suvartojimą“, – birželį pabrėžė ūkio ministras Robertas Habeckas.

Tada kilo kelis mėnesius trukęs ginčas dėl to, ar reikėtų atidėti šalies pasitraukimą iš branduolinės programos – šis klausimas „žaliesiems“ buvo ypač opus. Nors rimtesnio pasitraukimo uždelsimo buvo išvengta, paskutinės šalies atominės elektrinės veiks kelis mėnesius ilgiau, nei planuota iš pradžių – tai karti piliulė daugeliui aršiai prieš branduolinę energetiką nusiteikusių vyresnių „žaliųjų“ atstovų.

„Žalieji“ taip pat patyrė keletą skaudžių pralaimėjimų žemės ūkio politikoje. Nors koalicijos susitarime buvo numatyti dideli „žaliųjų“ pasiūlyti užmojai, pavyzdžiui, privalomo gyvūnų gerovės ženklo įvedimas ir „parama, siekiant, kad gyvulininkystė Vokietijoje taptų draugiškesnė gyvūnams“, daugelį šių iniciatyvų blokavo FDP vadovaujama finansų ministerija.

„Žaliųjų“ ministras vis atviriau rodo savo nusivylimą vienu iš koalicijos partnerių – liberalais. „Tas, kuris sako „ne“ šiam finansavimui, ilgainiui pasakys „ne“ vokiškai mėsai ir gyvulininkystei Vokietijoje“, – rugsėjį pabrėžė jis.

Liberalų kova už įvaizdį

Liberaliai FDP koalicija su centro kairėje esančiais „žaliaisiais“ ir socialdemokratais niekada nebuvo pagrindinis siekinys. Kadangi liberalai yra politiškai toliau nuo savo koalicijos partnerių, savo vaidmeniu koalicijoje jie pademonstravo, kad lazda turi du galus.

Nors stebėtojai, ypač „žalieji“ ir jiems artimos aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos, kaltina FDP per daug užsispyrusiu savo pozicijos laikymusi, nepaisant visos virtinės krizių, dėl kurių reikėjo imtis neatidėliotinų veiksmų, partijos vadovybė teigia iš tiesų leidusis į per didelius kompromisus, ypač po to, kai patyrė skaudžių pralaimėjimų. regioniniuose rinkimuose.

Vienas svarbiausių partijos lyderio Christiano Lindnerio, kuriam buvo patikėtos finansų ministro pareigos, pažadų buvo fiskalinis apdairumas. Koaliciniame susitarime nuo 2023 metų nebuvo žadama nei naujų mokesčių, nei naujų konstitucinio „skolos stabdžio“ išimčių.

Jau metus finansų ministro pareigas einantis Ch. Lindneris teigia įgyvendinęs abu šiuos tikslus. Tačiau kritikai atkerta, kad taip atsitiko tik dėl apskaitos gudrybių, visų pirma sukuriant naują, su oficialiu federaliniu biudžetu nesusijusią valstybės skolą vadinamuosiuose „šešėliniuose biudžetuose“, pavyzdžiui, įsteigiant 100 mlrd. eurų „specialųjį fondą“ iki šiol nepakankamai finansuotai Vokietijos kariuomenei paremti ir sukuriant 200 mlrd. vertės „apsauginį skydą“ nuo energetikos krizės.

Net Europos Komisija buvo priversta įsikišti ir įspėti Vokietiją, kad 2023 metais jos „bendra fiskalinės politikos pozicija didelės infliacijos sąlygomis bus ekspansinė“ ir todėl „neatitiks fiskalinių gairių“, dėl kurių susitarė valstybės narės.

Europos lygmeniu Ch. Lindneris iš esmės laikėsi savo pozicijos dėl biudžetinės drausmės, teigdamas, kad „bet kokia fiskalinių taisyklių reforma turi atitikti pagrindinį finansinio patikimumo užtikrinimo principą“.

Nepaisant didėjančio spaudimo, Ch. Lindneris sugebėjo atsispirti Europos Komisijos ir didžiausių Europos valstybių narių raginimams bendrai skolintis, reaguojant į pastarojo meto krizes.

Tačiau spaudimas iš visų pusių auga, ypač po to, kai Vokietijos žadami dosnūs paramos nukentėjusiems nuo infliacijos paketai pakirto jos patikimumą fiskalinio apdairumo atžvilgiu.

Skaityti visą pranešimą