„Jau daug metų tęsiasi psichologinis karas“: Vilniuje viešojo transporto vairuotojai ketina streikuoti „iki pergalingos pabaigos“

Geresnių darbo sąlygų siekianti bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ profesinė sąjunga ketina streikuoti „iki pergalingos pabaigos“ ir reikalauja visiems darbuotojams bent 10 procentų padidinti atlyginimus. Apie tai pranešė profesinės sąjungos pirmininkas Algirdas Markevičius. Planuojama, kad neterminuotas streikas prasidės spalio 3 d.

Jis rengiamas po to, kai profesinei sąjungai metus nepavyko išspręsti nesutarimų su įmonės administracija dėl darbuotojų atlyginimų skaičiavimo metodikos ir darbo sąlygų gerinimo. Sostinės viešojo transporto darbuotojai reikalauja laikytis penkių dienų darbo savaitės ir garantuoti 30 minučių pietų pertrauką po penkių valandų darbo, tačiau įmonės vadovybė esą nesutinka įtraukti šių punktų į kolektyvinę sutartį.

Bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos nario vairuotojo Grigorijaus Pliaskovskio teigimu, streikuojantys darbuotojai nori realiai matyti, kad jų atlyginimas atitinka bent vidutinį atlyginimą šalyje.

„Šiuo metu Vilniuje viešajame transporte dirbančio vairuotojo atlyginimas siekia apie 1000 eurų, tad vargu ar galima sakyti, kad tai yra didelis atlyginimas. Be to, visi matome, kaip išaugo kainos – už būstą, už paslaugas, už maistą. Todėl norėdami daugiau uždirbti, vairuotojai yra priversti dirbti viršvalandžius, eiti į darbą savaitgaliais. Tokiu būdu jie tampa tarsi savo darbo įkaitais, mato tik darbą, darbą, darbą, jiems nelieka laiko asmeniniams reikalams, šeimai“, – piktinasi G. Pliaskovskis.

Dėl įtampos darbe daugelis neišlaiko, palieka įmonę, ieško kitų užimtumo galimybių, persikvalifikuoja.

„Kitaip tariant, tiesiog išeina ten, kur jų darbas yra geriau apmokamas, arba išvažiuoja į užsienį, į tokias šalis kaip Norvegija, Vokietija, kur gali uždirbti daugiau. Jie nemato perspektyvos čia likti, nes iš vadovybės pusės nesimato jokių realių bandymų spręsti šią problemą – pakelti atlyginus, pagerinti darbo sąlygas“, – sako jis.

Profesinės sąjungos netenkina ir darbo sąlygos – darbo valandos, pietų laikas, laikas nueiti į tualetą ir net leistinas greitis.

„Per pietus vairuotojui neužtenka laiko pailsėti. Tvarkaraščiai sudaromi su grubiais pažeidimais, yra atvejų, kai vairuotojas gali sau leisti papietauti tik po 6 valandų darbo, jei iš viso tam lieka laiko. O ir greičiai mieste tokie, kad jei nori nenukrypti nuo grafiko, tenka važiuoti 60-70 km / val. greičiu, o tai jau saugumo taisyklių pažeidimas“, – aiškina vairuotojas.

Atsižvelgus į visus šiuos veiksnius, priduria G. Pliaskovskis, tampa akivaizdu, kad rizikuoja ir keleiviai.

„Jiems nėra užtikrinamas reikiamas saugumas keliuose, kai tiek daug dirbantis vairuotojas pavargsta, nespėja pailsėti. Todėl pasitaiko ir tragiškų įvykių. Iš valdžios pusės nėra sprendimų, kurie užtikrintų, kad viešasis transportas važinėtų saugiai, o vairuotojas būtų pailsėjęs ir uždirbtų orų atlyginimą“, – reziumuoja vairuotojas.

Bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus Dariaus Aleknavičiaus teigimu, vadovybė ieško sprendimų, kaip pagerinti darbo sąlygas, tačiau profesinė sąjunga su kompromisais nesutinka. Anot A. Pliaskovskio, teisinis karas vyksta jau kelerius metus.

„Jau daug metų tęsiasi psichologinis karas, kai iš mūsų nuolat nori ką nors atimti, pabloginti darbo sąlygas, nuimti priedus, kurie anksčiau buvo numatyti kolektyvinėje sutartyje. Dabar jie nori juos iš mūsų atimti“, – įsitikinęs vairuotojas.

Todėl prastėjančios darbo sąlygos ir atlyginimai yra pagrindinė protestų priežastis.

„Šiuo metu generalinis direktorius yra vienašališkai nutraukęs kolektyvinę sutartį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio sistema yra pakibusi ore, ji visiškai priklauso nuo generalinio direktoriaus, nuo jo malonės. Iš socialinio paketo jis jau išbraukė jubiliejines išmokas, kurios priklausė vairuotojams, sulaukusiems 50 ir 60 metų amžiaus, nuėmė išmokas nėščiosioms, išeitines išeinantiems į pensiją, panaikino galimybę nemokamai naudotis viešuoju transportu“, – piktinasi A. Pliaskovskis.

Visa tai tik eskaluoja situaciją ir dar labiau kursto darbuotojų nepasitenkinimą, todėl daugelis palieka įmonę. O už 900 eurų pasisamdyti naujų darbuotojų vargu ar pavyks.

„Tai nelabai realu, nes jaunimas mato realią situaciją, kas vyksta darbo rinkoje, ir kokios yra jų išlaidos, kiek kainuoja būstas ir visa kita. Jie čia nemato perspektyvos“, – įsitikinęs pašnekovas.

D. Aleknavičiaus teigimu, darbuotojų trūksta ne tik įmonėje, bet ir visame keleivių pervežimo sektoriuje. Anot jo, taip yra dėl darbuotojų amžiaus ir nepatrauklaus darbo pobūdžio.

Bendrovė teigia nuosekliai didinanti atlyginimus, gerinanti darbuotojų darbo sąlygas, bei kaltina profsąjungą nenoru ieškoti kompromisų.

Bet G. Pliaskovskis aiškina, kad užuot didinusi atlyginimus, įmonė priima kitus sprendimus, pavyzdžiui, sumažina vairuotojų amžiaus cenzą, kad būtų galima dirbti nuo 18 metų.

„Kaip apskritai galima apie tai kalbėti, kai vairuotojai neturi įgūdžių, neturi reikiamų sugebėjimų? Jie net neturi „B“ kategorijos, įgūdžių, o jiems iškart suteikiama „D“ kategorija ir leidžiama vežioti žmones, atsakant už jų gyvybę?“ – klausia vairuotojas.

G. Pliaskovskis „Vilniaus viešajame transporte“ dirba jau 15 metų ir pačioje pradžioje su įmone buvo sudaryta pakankamai tvirta kolektyvinė sutartis.

„Sakyčiau, gal net viena iš geriausių Lietuvoje, nes išties visos joje numatytos garantijos veikė. Ir atlyginimas, atitinkamai, buvo geras. Net turiu išsaugojęs atlyginimo lapelius. Pažiūrėjau, kad tuo metu, prieš 15 metų, uždirbdavau apie 2000–2400 litų, o dabar 900 eurų. Kas tai – 3000 litų? Atsirado gi ir patirtis, stažas, kai daugiau dirbi, atitinkamai tau daugiau moka už stažą. Šiuo metu tai yra 1000–1100 eurų, tad faktiškai atlyginimas pakilo 200 eurų!“ – skėsčioja rankomis G. Pliaskovskis.

D. Aleknavičius tikisi, kad streiko pavyks išvengti. Tačiau jei taip nutiks, keleiviai patirs nepatogumų, nes viešasis transportas kursuos rečiau.

Su tuo, neslėpdami apmaudo, sutinka ir viešojo transporto darbuotojai.

„Žinoma, nesinorėtų, kad nukentėtų mūsų piliečiai, mūsų žmonės, gyvenantys Vilniuje, bet tai yra priverstinės priemonės. Mes tiesiog buvome priversti taip elgtis. Neturime kito pasirinkimo, nežinome, kaip kitaip kovoti už savo teises, kaip jas apginti. Iki šiol galiojo ekstremali situacija, todėl nebuvo galimybių rengti streikus, ir mes kentėjome, laukėme momento, kada pagaliau leis streikuoti, leis pareikšti teises į darbo užmokestį, į geresnes darbo sąlygas, geresnes socialines sąlygas mūsų darbe“, – reziumuoja G. Pliaskovskis.