Infliacijos bangą nuspėjęs ekonomistas: reikia nusiteikti, kad kainų augimas greitu metu niekur nedings

Centriniams bankams bus sunku pažaboti aukštą infliaciją ir ji niekur greitai nedings, todėl apie kainų augimą žmonės turi galvoti kaip apie ilgalaikį reiškinį, sako Lietuvos verslo savininkų ir vadovų konferencijoje „Lūžio taškas“ dalyvavęs Jungtinės Karalystės ekonomistas Manojus Pradhanas.

Jis atkreipia dėmesį, kad pasaulį veikia kelios infliacijos bangos, per COVID-19 prasidėjęs pasiūlos trūkumas, ciklinė infliacija ir demografinė infliacija. Jis pripažįsta, kad prie infliacijos prisidėjo ir Rusijos pradėtas karas, tačiau, anot jo, didžiausią poveikį tai turi gamtinius išteklius importuojančioms šalims.

Kalbėti apie galimą didelę infliaciją ekonomistas pradėjo dar 2020 m., parašęs knygą „The Great Demographic Reversal: Ageing Societies, Waning Inequality, and an Inflation Revival“.

Jis pažymi, kad infliacija vyksta ir dėl to, kad visuomenė sensta, o globalizacija traukiasi, viena pagrindinių kaltininkių, jo teigimu, yra Kinija.

M. Pradhanas teigia, kad pastaruosius 30 metų Kinija buvo pasaulio fabriku, kuris pasižymėjo didelėmis pigios darbo jėgos apimtimis, daug gamino ir taip sumažino infliaciją išsivysčiusios ekonomikos šalyse. Tačiau šios tendencijos dabar keičiasi, o Kinijos indėlis į pasaulinį augimą jau praeitis.

„Kinija, kurią dabar matome, yra kitokia. Ji daugiau žiūri į savo vidų ir bando konsoliduoti politinę ir ekonominę galią šalies viduje, rūpinasi technologijų vystymu ir stengiasi, kad paslaugų sektorius šalyje būtų kuo efektyvesnis. Tai kurs didesnę infliaciją“, – sako ekonomistas.

Be to, jis pažymi, kad Kinijoje darbingo amžiaus žmonių skaičius ėmė mažėti, o tai bus vienas iš pagrindinių veiksnių, prisidedančių prie ilgalaikės infliacijos pasaulyje.

„2010-ieji buvo pirmi metai, kada Kinijoje dirbančių žmonių skaičius ėmė trauktis. Tai turės didžiulį efektą Kinijoje, Rytų Europoje, Vokietijoje, Portugalijoje. (...) Senstant visuomenėms, lieka vis mažiau darbingo amžiaus žmonių. Vyresni žmonės vis dar vartoja, kuria paklausą, tačiau nėra kam jos patenkinti ir taip sukuriamas infliacinis spaudimas“, – įspėja ekonomistas.

Ateitis nieko gero nežada

M. Pradhanas prognozuoja, kad per ateinančius 30–40 metų Vakarų šalyse daugės vyresnio amžiaus žmonių, kurie negalės dirbti, tačiau jais reikės rūpintis.

„Tai reiškia, kad demografinės situacijos pasikeitimas turės lemiamą poveikį infliacijai. (...) Žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad vyresni žmonės tiek daug nevartoja, jie neina į naktinius klubus, tačiau jie vis tiek vartoja, o svarbiausia jų prekė – sveikatos paslaugos“, – tikina ekonomistas.

Jis pažymi, kad ilgėjant gyvenimo trukmei didės tikimybė, kad vis daugiau žmonių sirgs neurologinėmis ligomis. Jais reikės rūpintis, tačiau toks darbas neskatins ekonomikos.

„Neurologinių ligų grėsmė žmonėms, sulaukusiems 75 metų, didėja eksponentiškai. Tie, kurie gyvens iki 90 metų ir daugiau, turės 90 proc. ir didesnę tikimybę susirgti neurologine liga. Aš pats su tuo susiduriu šeimoje ir galiu pasakyti, kad prižiūrėti demencija sergantį žmogų reikia nepaprastai daug žmogiškųjų resursų.

Ką tuo noriu pasakyti? Ateityje mažės darbingo amžiaus žmonių, o likusiems reikės vis dažniau prižiūrėti vyresnius. Senelių priežiūra nėra ekonomiškai efektyvi, tai socialinė paslauga. Nėra jokios abejonės, kad mes privalome rūpintis vyresniais, tačiau tie, kurie tai darys, neprisidės prie ekonomikos augimo“, – aiškina M. Pradhanas.

Be to, jis įsitikinęs, kad ekonominė šalių būklė prastės, o skolos augs, nes reikės skirti vis didesnius pinigus sveikatos sistemai.

„Jei manėte, kad tai, ką padarė pandemija, skolos santykio su BVP išaugimas 30 proc., buvo didelė problema, tai žinokite, tai, kas mūsų laukia, bus daug blogiau. Ateinančius 20–30 metų matysime eksponentinį valstybių skolos augimą.

Padidėjusio produktyvumo neužteks tam kompensuoti. Vienintelis sprendimas – palaikyti didesnę infliaciją. Juk infliacija, kaip Miltonas Friedmanas sako, yra papildomas mokestis, kurio nereikia patvirtinti parlamentui (angl. taxation without legislation). Todėl ateityje matysime, kad centriniai bankai sutiks palaikyti didesnę infliaciją“, – mano M. Pradhanas.

Infliacija greitai niekur nedings

Vienintelis būdas sumažinti dabartinę infliaciją – sukurti stiprią recesiją, sako M. Pradhanas.

„Tačiau tai padaryti bus sunku. Kodėl? Nes žmonės turi santaupų. Jei pažvelgtume į JAV, namų ūkiai banke po pandemijos buvo sukaupę 2,5 trilijonus JAV dolerių. Dabar šis skaičius yra sumažėjęs iki 2,2 trilijonų JAV dolerių. Tai yra daug ir žmonės, nepaisydami išaugusių kainų, vis tiek vartos.

Pagalvokite apie save, važiuojate atostogauti, nors ir žinote, kad už skrydį, viešbutį, reikės mokėti daugiau. Tai darote dėl to, kad turite santaupų ir pastaruosius 2 metus negalėjote keliauti. Nors JAV patiria techninę recesiją, skrydžių apimtys ten nė trupučio nesumažėjo. Kokia iš to kyla problema? Šiai paklausai patenkinti mes neturime pakankamai darbuotojų ir tai sukuria infliacinį spaudimą“, – įspėja M. Pradhanas.

Jo teigimu, norint sumažinti infliaciją, privalu padidinti nedarbo lygį, tačiau šiuo metu tai padaryti itin sunku, mat verslai, taip sunkiai ieškoję darbuotojų, nenorės lengvai su jais atsisveikinti.

Ekonomistas įsitikinęs, kad centriniams bankams bus sunku pažaboti aukštą infliaciją ir ji niekur greitai nedings. „Todėl siūlau apie infliaciją galvoti kaip apie ilgalaikį reiškinį“, – sako jis.

Reikia apsaugoti gyventojus

M. Pradhanas įsitikinęs, kad centriniai bankai turėtų palūkanų normą didinti daug labiau nei dabar, kadangi realus palūkanų augimas vis dar yra neigiamas.

LRT.lt primena, kad JAV Federalinis rezervų bankas (FED) ketvirtadienį bazinę palūkanų normą padidino dar 0,75 proc. punkto – nuo 1,5–1,75 proc. iki 2,25–2,5 proc.

„Tai mažiausia, ką JAV galėjo padaryti. Dabar paliktas langas palūkanas didinti dar 0,75 proc. punkto“, – sako M. Pradhanas.

Jis taip pat nesitiki, kad JAV ims mažinti palūkanų normą anksčiau nei 2024 m.

M. Pradhanas atkreipia dėmesį, kad tiek infliacija, tiek palūkanų normų didinimas labiausiai pažeidžia žemiausias pajamas turinčius žmones, todėl politikų pagrindinė užduotis – apsaugoti juos.

„Jei būčiau politikas, šiuo metu bandyčiau suteikia kuo didesnę apsaugą mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Tuomet centriniams bankams būtų atrištos rankos daug agresyviau sumažinti infliaciją“, – įsitikinęs jis.