Dėl psichologinės pagalbos trūkumo gyventojai buria paramos klubus, ypač sudėtinga situacija išlieka regionuose

Šalyje daugėja psichologinės ir emocinės pagalbos iniciatyvų gyventojams. Pasak Vilniaus universiteto mokslininkų, vis dažniau ir pačios bendruomenės įkuria paramos klubus. Tačiau specialistai pažymi – šios medicininės paslaugos, ypač regionuose, vis dar sunkiai prieinamos.

Savižudybė, kolegos mirtis, žmogaus dingimas, gaisras ar kitas nelaimingas atsitikimas. Po tokių įvykių mobilioji psichologinių krizių įveikimo komanda vyksta į organizacijas ar bendruomenes, kurioms būtina pagalba.

„Mes nedirbame savo kabinete, kas yra įprasta psichologui, kad pas jį ateina į kabinetą žmogus. Mes vykstame į įvairias, labai skirtingas vietas, tai ta aplinka gali būti iššūkis“, – pasakoja psichologė psichoterapeutė Simona Glodenienė.

Skaičiuojama, kad vien pernai krizių įveikimo komanda sulaukė daugiau nei 60 iškvietimų, o dažniausiai teko vykti dėl savižalos ir savižudybių. Vis dėlto specialistai įžvelgia ir teigiamų tendencijų – psichologine būkle vis dažniau rūpinasi ne tik tarptautinės įmonės.

„Kreipiasi visokios įmonės. Ir ne tik įmonės, bet ir organizacijos, ugdymo įstaigos, kartais ir šeimos. Poreikis kuo toliau, tuo aiškiau įsisavinamas“, – nurodo mobiliosios krizių įveikimo komandos specialistė Asta Groblytė.

Specialistai pažymi, kad bendruomenėse vis dažniau susikuria ir emocinės paramos iniciatyvų. Prieš kelis mėnesius susikūrusiame moterų bendrystės klube „Ne viena“ padedama vienatvę išgyvenančioms moterims. Klubo įkūrėja įsitikinusi, kad daliai moterų būtini gyvi susitikimai ir pagalbos linijos nepakanka.

„Ne kiekviena moteris išdrįsta paskambinti antrą kartą į tą pačią liniją, kadangi atsilieps kitas žmogus, savo istoriją reikės papasakoti dar kartą ir tai dažniausiai atbaido“, – pastebi moterų bendrystės klubo įkūrėja Nora Strautnikaitė.

Nors finansinės ar psichologinės pagalbos klubas neteikia, čia moterims skiriamos mentorės, kurios kartu su globotinėmis dirba bent penkias savaites. O jei reikalinga, patiriančioms sunkumų padeda surasti ir psichologinę pagalbą.

„Dažniausiai, kai nusvyra rankos, nieko nebesinori ir jos paprasčiausiai neieško pagalbos. Tai mentorė yra tas žmogus, kuriam galima bet kada paskambinti, bet kada pasakyti, kad man reikia pagalbos“, – aiškina N. Strautnikaitė.

Nors psichologinės ir emocinės pagalbos daugėja, specialistai sako – paslaugų prieinamumas šalyje vis dar prastas. Su sunkumais ypač dažnai susiduriama regionuose.

„Mes turėjom tokių, kur <...> žmogus važiuodavo iš Šiaulių, atvažiuoja vienam valandos trukmės susitikimui, mes turim terapiją ir jis grįžta į Šiaulius, vėl važiuoja su traukiniu“, – pasakoja Vilniaus universiteto Psichologijos instituto mokslininkas dr. Jonas Eimontas.

Taip pat šalyje vis dar trūksta specializuotos psichologinės pagalbos. Kuo siauresnė gydymo sritis, tuo sunkiau ji prieinama ir parengiama mažiau specialistų.

„Visi sudėtingi atvejai, sunkesni atvejai – jiems dažnai neužtenka bendruomenės pagalbos“, – akcentuoja dr. J. Eimontas.

Specialistai pažymi, kad naujoms psichologinėms ar savitarpio pagalbos iniciatyvoms dažnai kelią užkerta ilgas procesas link teisinio reglamentavimo ir pačių psichologų psichoterapeutų skeptiškas požiūris į naujoves.