Daugiau kaip 170 km iki darbo – ne kliūtis: Vilnių į kaimą Dzūkijoje iškeitusi Guostė kavinę atidarė Švenčionėliuose

Kiek paprastai reikia laiko, kad nuvyktumėte į darbą? Pusvalandžio? Valandos? Švenčionėliuose kavinę rugpjūčio viduryje atidariusi Guostė Marija Norkūnaitė-Krupavičienė tam sugaišta 2,5 valandos. Į vieną pusę. Tačiau tai Guostės nė kiek neslegia – kai visa kita susidėliojo į savo vietas taip lengvai, Guostė sako nusprendusi nekreipti dėmesio, kad jos namai nuo darbo nutolę per daugiau nei 170 km ir yra Dzūkijos kaime, Krūminiuose.

Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

„Man atrodo, tai yra Lietuvos fenomenas, Lietuvos stebuklas – tu gali būti visai kitame krašte, kur nepažįsti nieko, bet tu gali pasijusti kaip namie. Meilė ir žmonių palaikymas... Tai kažkoks stebuklas. Tokia buvo mano pirmoji reakcija. Bet apskritai nuo kavinės atidarymo mano gyvenimas tapo dar įdomesnis“, – dalinasi Guostė, kuri sako tai ypač pajutusi, kai atidarė kavinę Švenčionėliuose, kuriuose ne tik kad neturi gausybės pažįstamų, bet net negyvena.

Guostė gimusi ir užaugusi Vilniuje. Vėliau kartu su vyru Vilnių ji iškeitė į Krūminių kaimą Dzūkijoje. Ten šeima atsikraustė prieš kelerius metus. Iš pradžių – vasarai, tada pasiliko rudeniui, žiemai... O galiausiai nebenorėjo išvažiuoti.

„Praleidome rudenį. Gal ir žiemą čia praleisti? Po to jau nebebuvo ir noro grįžti. Mums Krūminiai iki Vilniaus yra 60 km. Iki Vokės „Maximos“ atvažiuojame per 40 min. Pasijutome kaip gyvendami Vilniaus užmiestyje, – juokiasi Guostė. – Tai nėra baisiai toli, nes kitą kartą vilniečiai iš darbo į namus, užstrigę spūstyje, ilgiau prabūna kelyje. Tai ir nuramino – miestas, jeigu jo reikia, nėra taip toli.“

Krūminiai Guostės ir jos vyro akiratyje atsirado neatsitiktinai. „Tai ne bet koks kaimas, ne pirštu dūrėme“, – patikina pašnekovė.

Nors gimusi, užaugusi ir studijavusi Guostė Vilniuje, jos vasaros prabėgo būtent Krūminiuose, pas senelius. Jos vyro gimtinė – vos už 10 kilometrų nuo Krūminių.

„Aš ten praleidau visas vasaras, visus savaitgalius. Tai nuostabi, tobula vieta. Ten turėjau galimybę, būdama Vilniaus žmogus, pabėgti į tikrą gamtą, lakstydavau basomis, jodinėdavau arkliais, važinėdavau vežimais, tvarkydavome šieną, senuoju būdu mušdavome sviestą, eidavome karves melžti, ganyti... Visa tai buvo tokia tikro kaimo idilė“, – sako Guostė.

Ji pripažįsta – pabėgimas į Krūminius buvo avantiūra. „Kažkas migruoja į užsienį, mes migravome į kaimą“, – teigia pašnekovė. Tiesa, avantiūra iš pradžių susiklostė ne visai taip, kaip Guostė tikėjosi.

Kaimo idilės, kurią ji prisiminė iš vaikystės, Krūminiuose nebeliko: „Su ta idile ir didele meile tokiam kaimui aš atsikrausčiau į tą patį kaimą ir pamačiau, kad visa senoji tradicija tiesiog miršta. Mūsų lietuviški kaimai tampa tokiais vasarnamių kaimais su žoliapjovėmis-robotais.“

Pasigedo kokybiško deserto ir tiesiog deserto

Ne tik šios idilės Guostei pristigo kaime. Ji pasigedo ir gero, kokybiško deserto. Ir ne tik kokybiško, priduria ji, bet kokio deserto.

Todėl tiek atkurti kaimo idilę, tiek gaminti desertus Guostė ėmė pati. Kartu su vyru jiedu įsigijo šimtametę pirkią, kurią nutarė pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui, bet išsaugoti visas svarbiausias pirkios savybes, o pati Guostė ėmė mokytis konditerijos, gaminti skanėstus sau, o vėliau – ir kitiems.

Guostės kuriami desertai gavo „Pieninės“ pavadinimą. Į šį žodį ji teigia sudėjusi visą savo meilę kaimui, kuri dar siekia ir vaikystę, kai būtent Krūminių kaimo viduryje stovėjo pieninė. Tiesa, pieninės pastatas yra iki šiol, tačiau jau kurį laiką, sako Guostė, jis miršta ir griūva.

„Tai buvo pastatas, į kurį kiekvieną dieną eidavo žmonės, ten nešdavo pieną. Man tai tiesiog tapo nykstančios kultūros, nykstančio kaimo, nykstančios tradicijos simboliu“, – kalba Guostė.

Dar geriau pramokusi gaminti desertus Guostė nutarė, kad „Pieninė“ turėtų gauti namus – ji nutarė atidaryti desertinę Varėnoje, kuri nuo Krūminių nutolusi vos per 20 km.

„Dariau visus žingsnius, kad desertinę atidaryčiau, bet likimas buvo toks, kad vis kažkas neišeidavo, viskas kažkas būdavo ne taip. Tarsi radau patalpas, bet jos netinka, yra per daug apleistos, nėra šildymo, nėra stogo. Randu kitas patalpas, jau derinu, bando padėti Varėnos savivaldybė, bet vėl kažkas įvyksta ir vėl neišeina. Kantriai laukiau, mąsčiau – ateis laikas ir atidarysiu tą desertinę, niekas man čia nedega“, – prisimena Guostė.

Kaip tik tuo metu bandydama renovuoti pirkią, šeima ieškojo specialistų, kurie galėtų pagelbėti procese, kad pastatas nebūtų sugadintas atliekant darbus ar ką nors keičiant.

Tokių specialistų teko ieškoti gerokai už Dzūkijos ribų, kol galiausiai keliai Guostę ir jos vyrą suvedė su Švenčionėliuose „Miško uoste“ dirbančiomis architektėmis, pasivadinusiomis „Šilta šiaurė“.

„Jos sutiko ir čia įvyko visa chemija. Be galo susidraugavom su architekte. Ji su mūsų pirkia ir mumis dirbo dvejus metus, kol aš dirbau su savo konditerija. Aš vis bandžiau atidaryti Varėnoje tą desertinę, viskas nesisekė ir architektė sako: „Guoste, tu klysti, tavo vieta yra Švenčionėliuose, ne Varėnoje“, – juokiasi pašnekovė.

Ji pripažįsta tokius teiginius iš pradžių vertinusi kaip nesąmonę ir iškart atmetusi. Tačiau vis dažniau keliai nuvesdavo būtent į Švenčionėlius. Pirmiausia ten traukdavo renginiai.

„Taip vienas ten renginys galiausiai ir nokautavo mane – kiek ta bendruomenė stipri, kiek Švenčionėliuose buriasi jaunų, kultūringų, įdomių žmonių. Jie kuria. Tai yra rimta, stipru. Tada pradėjau svarstyti – gal vis dėlto aš klystu ir reikia pamėginti? Aš tik pradėjau mėginti ir atrodė, kad viskas išeina“, – prisimena Guostė.

Norimos patalpos greitai atsilaisvino, norinčiųjų dirbti – bent dešimtis

Iš pradžių Guostė pradėjo domėtis patalpomis, esančiomis Švenčionėlių geležinkelio stotyje. Jose tuo metu veikė dėvėtų drabužių parduotuvė. Tuo metu Guostei buvo paaiškinta, kad parduotuvė yra sudariusi ilgalaikę nuomos sutartį, todėl įsikelti į šias patalpas nėra galimybių.

„Numojau ranka – ne, tai ne. Gal po mėnesio paaiškėjo, kad dėvėti drabužiai išsikrausto, ten būti nebenori, tos patalpos atlaisvėja. Aš pradedu toliau domėtis, vėl dėlioti žingsnius – viskas išeina!“ – pasakoja Guostė.

Net ir rasti darbuotojų, norinčių dirbti kavinėje, tvirtina pašnekovė, nebuvo sunku. To ji ėmėsi iš anksto po to, kai su sunkumais bandant pasamdyti darbuotojų susidūrė anksčiau.

„Paskelbiu konkursą, kad ieškau darbuotojų. Mąstau, nesiseks, nes tuo metu, kai Krūminiuose ieškojau darbuotojų kepyklėlei, buvo tiesiog tragedija. Maniau, čia lygiai tas pats bus, todėl reikia paskelbti žmonių paiešką, kad suprasčiau, kur lendu. Jeigu nerasiu žmonių, mąstau, mamos prašysiu pagalbos, tėčio. Įdedu skelbimą ir, įsivaizduokit, paskambina 10 žmonių ir tie 10 žmonių yra nuostabūs. Tiesiog negaliu patikėti, kaip viskas sekasi“, – sako Guostė.

„Mąsčiau – gal aš tiesiog užsimerksiu, kad mano namai yra 2,5 valandos nuo Švenčionėlių geležinkelio stoties, nes visa kita tiesiog teisingai krinta“, – juokiasi pašnekovė.

Viskam susidėliojus į savas vietas, kavinės įkūrėjai vėl kilo tas pats klausimas, koks buvo kilęs jau anksčiau Krūminiuose, – kaip pavadinti?

Guostė teigia iš pradžių maniusi, kad pavadinimas turėtų kuo nors priminti Švenčionėlių istoriją, tačiau tuomet į galvą sugrįžo tas pats „Pieninės“ pavadinimas.

Ji pabrėžia į Švenčionėlius atnešusi ne „Krūminių pieninę“, o „Švenčionėlių pieninę“ kaip simbolį, kad senoji mažo miestelio kultūra čia taip pat po truputį nyksta.

Kadangi konditerijos gaminių ir desertinės idėja išaugo ir tapo kavinuke, paaugo ir pavadinimas –„Pieninė. Kava ir kultūra“.

Anot Guostės, pavadinime užkoduota ir tai, kad kavinukėje svečiai galės ne tik pasivaišinti kava. Joje planuojama organizuoti parodas, renginius ir kt.

Ji priduria, kad jau atidarius kavinę ir pradėjus bendrauti su švenčionėliškiais paaiškėjo, jog visai netoli geležinkelio stoties kadaise iš tiesų veikė pieninė. Dabar toje vietoje veikia maisto prekių parduotuvė.

Spėja ne tik suktis kavinėje, bet ir kituose versluose

Dabar Guostė į vieną pusę – į darbą arba iš jo – sugaišta 2,5 val. Taigi per dieną kelyje tenka sugaišti 5 valandas. Pirmą mėnesį moteris tai darė kiekvieną dieną. Dabar, sako, bando į darbą vykti ir ne kiekvieną dieną.

„Paklausit, ar aš išprotėjau? Turbūt. Kita vertus, jeigu gyventume JAV, tai neatrodytų labai daug ar labai toli“, – teigia Guostė.

Ji taip pat priduria, kad iki šiol kartu su vyru turėjo daugybę verslų: sezono metu prekiaudavo eglutėmis, uogomis, gėlėmis. Visa tai darydavo Vilniuje, kur turėjo daug prekybos taškų. Ir visa tai darė, kad užsidirbtų savo svajonių namams. Tačiau kavinukė, nepaisant 5 val. kelio, yra visai kitokia, sako Guostė.

„Šiuos darbus darydavome iš esmės dėl pinigų, finansiniais sumetimais: reikia pinigų, gebame tai daryti, žinome kaip, todėl tai darome. O ši vieta yra mano asmeninė, tai darau ne dėl pinigų, o dėl idėjos.

Kaip pavyksta suderinti ne vieną verslą ir visai neseniai atidarytą kavinukę, Guostė atsakymo neturi. Kavinė veikia dar gana trumpai, o kitos veiklos sėkmingai egzistavo ir anksčiau, tad kol kas, rodos, viską suderinti pavyksta.

„Kaip? Turbūt darboholizmas. Tikrai dirbame ne po aštuonias valandas. Dirbame po 16 valandų per parą. Gal tai priklauso ir nuo to, ko žmogus nori iš gyvenimo. Tiek daug dirbome, nes norėjome pasistatyti savo svajonių namus, restauruoti tą seną pirkią. Tai labai skatino dirbti ir stengtis. Turbūt mūsų – ir mano, ir mano vyro – toks gyvenimo būdas. Nebijome darbo, nebijome patys užsidirbti“, – sako Guostė.

Kavinėje ji teigia norinti sukurti tokią vietą, kurioje galėtų būti parodyta meilė ir gėris Švenčionėliams. „Tai ir man pačiai turėtų būti įdomu, ir kitiems turėtų būti įdomu“, – sako Guostė.

Būtent dėl įdomumo šalia desertų galiausiai apsigyvens ir parodos, senjorų vakarai, protmūšiai, gyvos muzikos vakarai ir kiti renginiai.

Tiesa, kadangi kavinė atsidarė visai neseniai, Guostės gaminamų desertų ten paragauti dar nepavyks – kol kas kavinėje parduodami desertai atkeliauja iš tiekėjų, tačiau ateityje čia apsigyvens pačios Guostės skanumynai.

„Dar nespėjame. Šiandien desertai yra tiesiog iš tiekėjų. Bet yra tikslas, kad būtų šviežia konditerija, bandelės, duonos gaminiai. Tai ateityje. Dar nespėjame“, – sako Guostė.

Prognozuoti, kada desertai jau turėtų apsigyventi Švenčionėlių „Pieninėje“, Guostė nesiryžta. Kol kas, sako ji, persėdus iš konditerės į kavinės vadovės kėdę, atsirado labai daug darbų, todėl, norint turėti pačių gamintus desertus, arba šiuos darbus tektų perleisti kam nors kitam, arba samdyti konditerę.