Ar Rusija kolonizuoja Ukrainą?

Prieš 1 metus 82

Greta sistemingo Ukrainos kultūros ir valstybingumo naikinimo Rusijos invazija į Ukrainą vis labiau panašėja į kolonizacijos projektą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva Ukrainos skausmą mato kaip savo, pokalbyje su LRT sako Džordžijos Gvineto koledžo politikos mokslų profesorė Dovilė Budrytė, tyrinėjanti atmintį ir traumas Rytų Europoje ir Baltijos šalyse.

– Kas vyksta Ukrainoje? Matome, kad tai nėra etninis valymas kaip Bosnijoje ar Ruandoje, ne žudymo mašina kaip Holokaustas. Ar genocidas gali būti „subtilesnis“?

– Pati genocido sąvoka yra sudėtinga. Vis tiek reikia prisiminti 1948-ųjų Jungtinių Tautų konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Ta konvencija yra tarsi atspirties taškas ir sako, kad genocido veiksmai padaromi tam, kad būtų sunaikinta visiškai arba iš dalies nacionalinė, etninė, rasinė ar religinė grupė.

Tačiau, kalbant apie kolonijinius ar pokolonijinius genocidus, yra vartojami platesni apibrėžimai. Ta genocidinė veikla apima visą spektrą veiklų ir čia verta prisiminti Raphaelį Lemkiną. Jis vartojo du terminus, kurių galbūt jau šiais laikais nebevartojame.

Vienas iš jų yra barbariškumas, fizinis grupių naikinimas, [...] kuris niekada neateina be vandalizmo, t. y. kultūros ir meno naikinimo. Genocidas gali būti apibrėžiamas kaip daugiakryptė veikla, kurios metu grupės naikinamos nebūtinai tik fiziškai, bet tuo pačiu metu yra naikinama kultūra, menas ir tai yra tarsi smurtinis, socialinis konfliktas.

Ką mes matome Ukrainoje? Tikrai yra tas kolektyviškumas, yra taikomasi į ukrainiečius kaip į žmonių grupę, taikomasi į ukrainiečių valstybę. Netrūksta oficialių pareiškimų, propagandinių, kad Ukraina yra nepripažįstama kaip valstybė, kaip tauta.

– Holodomoro metu buvo taip pat naikinama tikslinga ukrainiečių tautos dalis. Kokie metodai taikomi dabar, ar matyti siekis išnaikinti visuomenės sluoksnį ir ar matomas kolonijinis genocidas?

– Ukrainos atvejis, aišku, yra ne tik Holodomoras, bet ir ta baisi Holokausto patirtis, tai taip pat svarbu paminėti ir pripažinti. Kad ir koks būtų karas Ukrainoje baisus, manau, yra didelių skirtumų tarp 20 ir 21 a.

Lygindami matome, kad yra tam tikros tarptautinės normos. Jau nebegali valstybė taip lengvai vykdyti genocidinio karo, kaip būdavo 20 a. Nors galbūt [tarptautiniai mechanizmai] yra labai silpni, kaip Tarptautinio Teisingumo Teismas, valstybių pasipiktinimas yra didesnis.

„Ypač [matant], kaip Lietuva, Latvija, Estija reaguoja į tai, kas vyksta Ukrainoje, į tą solidarumą, identifikaciją su Ukraina reikia žiūrėti per pokolonijinę prizmę. Kitaip labai sunku suprasti, kodėl visos Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengriją, taip susitapatina su Ukraina ir tarsi Ukrainos skausmas tampa mūsų skausmu“

Aš sutinku su Timothy Snyderiu, kuris rašė, kad karas Ukrainoje yra kolonijinis karas. Vienas iš pagrindinių tų kolonijinių karų bruožų yra neigimas, kad tautos yra tikros, [sakoma], kad čia kažkokie žmogeliukai bėgioja, tai nėra tauta. Ir neigiama, kad valstybės yra tikros.

Kolonizatoriai, žinoma, ir Europos valstybių, kai jos plėtėsi į Afriką ir Aziją, niekada nepripažino ir negerbė vietinių žmonių, jų kultūros, tautos, tikrai nemanė, kad tai yra tikros valstybės.

Matome panašius dalykus Rusijos karo su Ukraina metu. Nuolat yra neigiama, kad Ukraina yra tikra tauta, kad jų valstybę reikia gerbti, tas karas yra tarsi Rusijos imperijos plėtimasis. Zbigniewas Brzezinskis rašė, kad, kai Rusija praras Ukrainą, ji nebebus imperija, todėl Rusija taip nenori paleisti Ukrainos, nors, aišku, yra daug kitų tautų pavergta.

Kolonijinio karo etiketė gali būti vartojama, o žmonės, kurie jai priešinasi, sako, kad Ukrainai padeda JAV, kitos valstybės. Vis tiek reikia žiūrėti į esmę – ukrainiečiai patys kovoja ir yra neigiamas jų identitetas, valstybė, tauta.

– Trūksta kolonijinio diskurso, nes jis yra „okupuotas“ Vakarų valstybių?

– Kolonijinis diskursas ir pokolonijinis diskursas yra siejamas su rasiniu aspektu, o čia, atrodo, to rasinio aspekto kaip ir nėra. [Dėl to, yra] daug sunkiau pritaikyti kolonijinį diskursą Rusijos atveju. Vakarų valstybės dar pačios kovoja su tuo kolonijiniu paveldu.

Be to, dėl įvairių priežasčių yra labai sunku pripažinti, kad Tarybų Sąjunga buvo įsivėlusi į kolonijines kovas. Ir dabar Rusija yra įsivėlusi į kolonijinį karą, o mokslininkai dažnai to nepripažįsta. Šiuo atveju, manau, yra labai stiprūs Marios Mälksoo, estų mokslininkės, darbai, kuri įrodė, kad vis dėlto, žiūrint [...] į Ukrainos ir Rusijos santykius, mes galime pritaikyti tą pokolonijinę perspektyvą.

Ypač [matant], kaip Lietuva, Latvija, Estija reaguoja į tai, kas vyksta Ukrainoje, į tą solidarumą, identifikaciją su Ukraina reikia žiūrėti per pokolonijinę prizmę. Kitaip labai sunku suprasti, kodėl visos tos Rytų Europos valstybės, išskyrus Vengriją, taip susitapatina su Ukraina ir tarsi Ukrainos skausmas tampa mūsų skausmu.

Snyderis taip pat rašė, kad Rusija yra fašistinė valstybė. Ar galima gretinti kolonializmą su fašizmu? Jei kalbame apie Rusijos karą Ukrainoje, ar reikia kalbėti arba apie fašizmą, arba apie sovietų palikimą, arba apie tą kolonijinį aspektą, ar tai kažkaip persipina?

Yra daug nuomonių, fašizmo apibrėžimo nėra, vyksta diskusija, ar Rusija yra fašistinė valstybė. Snyderis sako, kad yra, o, pavyzdžiui, Marlene Laruelle sako, kad nėra, o fašizmo sąvokos vartojimas yra kovos tarp įvairių propagandinių kalbų [dalis].

Labai svarbu, kalbant apie fašizmą, yra pilietinės visuomenės sutramdymas, individualių laisvių suvaržymas, kartais yra naudojama ta totalitarinės valstybės sąvoka.

Galima sakyti, kad Rusija turi nemažai elementų, kad ir kaip fašizmą apibrėžtume. Jam labai svarbu yra revoliucinis nacionalizmas, militarizmas, kuriuo tarsi norima pakeisti pasaulį, pakeisti sienas, ir dažnai yra siekis skleisti savo ideologiją keičiant ir sienas, ir pasaulį.

Valstybės, kaip fašistinė Vokietija, ir kovojo tuos karus. Aišku, Rusija į kolonijinius karus jau buvo įsivėlusi kurį laiką. Tačiau yra klausimas, ar Rusija nori pakeisti pasaulį, ar tik žiūri į savo kaimynus ir mėgina „stabilizuoti“ savo sienas, ar iš tiesų turi kažkokių minčių pakeisti pasaulį ir tas militarizmas nėra tik vietinis reiškinys.

Manyčiau, Rusija turi minčių pakeisti pasaulio tvarką, neapykanta JAV, demokratinėms vertybėms siejasi su Rusijos noru pakeisti liberalų pasaulį. Ir tada, kai valstybė nori pakeisti pasaulio modelį, [...] tai vis dėlto yra kolonijinis projektas.

Yra keli požymiai: revoliucingas nacionalizmas, autokratija, individualios laisvės suvaržymas, militarizmas. Iš tų keturių požymių du – revoliucingas nacionalizmas ir militarizmas, kai yra noras įsivelti į kolonijinius karus, yra kolonializmo ir fašizmo persipynimas.

Kai fašizmas tampa agresyvia politika ir veržiamasi į kitus kraštus, tai dėl revoliucingumo, kai norima kitur eksportuoti kažkokią ideologiją.

– Ar galima sakyti, kad Rusijos visuomenė buvo ruošiama karui?

– Bent jau dešimtmetį Rusijos visuomenė buvo ruošiama tam kolonijiniam karui su Ukraina. Snyderis pastebėjo, kad 2012 m. V. Putinas pradėjo kalbėti apie Rusiją kaip valstybę-civilizaciją su kažkokiomis alternatyviomis normomis ir kad reikia skleisti tą civilizaciją.

Dar kitais metais jau pradėjo kalbėti apie tariamą Ukrainos ir Rusijos vienybę, kad tai yra broliškos tautos, kad tokios kaip Ukrainos nėra. Ir, žinoma, jau praeitas metais jis parašė savo žymųjį rašinį apie istorinę, atseit, Rusijos ir Ukrainos vienybę.

Žinoma, buvo pradėtas ideologinis darbas smegenims plauti ir [...] ideologinis darbas paruošti Rusijos visuomenę Ukrainos okupacijai. Rusija niekada ir nebuvo atsikračiusi to kolonijinio identiteto. Rusija niekada nepasakė, kad tai, ką padarė Čečėnijoje ar Sakartvele, buvo klaida. [Karas Ukrainoje] tarsi tų ankstesnių reiškinių tąsa.

Galima susieti Rusijos visuomenės ruošimą kolonijiniams karams su retorika prieš NATO ir prieš JAV, visuomet buvo kalama, kaip jie kėsinasi į valstybes, kurios yra prie Rusijos ribų, kad yra jos priešai.

Kai Ukraina po 2013–2014 m. parodė, kad nori tapti NATO, Vakarų dalimi, karas Ukrainoje didelei Rusijos visuomenės daliai pasidarė priimtinas. Šių diskursų – priešiškumą NATO, valstybę-civilizaciją ir Rusijos ir Ukrainos vienybę – negalime nagrinėti atskirai.

– Ar galime tikėtis, kad Rusija pirmą kartą atsakys už savo veiksmus ir bus nubausta? Kaip Vokietija po Antrojo pasaulinio karo.

– Žmonių, kurie studijuoja tą istorinį teisingumą, prognozės yra pesimistinės. Sakoma, kad mūsų institucijos, Tarptautinio Teisingumo Teismas yra labai silpni. Didelė problema, kad Tarptautinio Teisingumo Teismo nepalaiko JAV. Kodėl kai kurios tarptautinės institucijos yra stipresnės? Nes yra palaikomos didžiųjų valstybių.

Aš nenorėčiau būti pesimistė, mes jau dabar matome Rusijos pasmerkimą. Viskas, deja, priklauso nuo to, kas laimi karą, o jo baigtis ir nulems, koks bus teisingumas, kokias jo formas matysime.

Vis tiek tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo identitetą ir kiekvienas žmogus turėtų atsakyti už savo veiksmus. Žinoma, Rusija ir V. Putinas daug padarė, kad tas aparatas būtų subiurokratintas, kad kiekvienas, eidamas žudyti ukrainiečius, jaučiasi didelio mechanizmo dalimi ir kad nedaro nieko blogo, o tik vykdo įstatymus.

Po Niurnbergo teismo Vakarų valstybėse vis dėlto po truputį įsigali norma, kad žmogus turėtų nevykdyti įstatymų, jeigu jie yra susiję su blogiu. Aišku, sunku pasakyti, kas darosi su visais Rusijos kariais. Pasitaiko turbūt bent vienas kitas atvejis, kai atsisakoma klausyti įsakymų.

Negalime nesutikti su tos terpes paruošimu, smegenų išplovimu, tačiau vis tiek norėtųsi tikėti, kad, kai baigsis karas, vis tiek bus pritaikoma individuali atsakomybė.

Manau, vis tiek ateis tas laikas, kai kiekvienas rusas, kuris dalyvavo žudynėse, atsigręš į praeitį ir reikės atsakyti, ką darė ir kodėl.

Šis pokalbis buvo sutrumpintas.

LRT English Newsletter
Every Friday morning.

Skaityti visą pranešimą