Antonas Šechovcovas. Azovo batalionas ir Vakarų moralinis delsimas

Prieš 1 metus 126

Praėjo daugiau nei mėnuo nuo tos dienos, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Rusų įsibrovėliai jau įvykdė visą virtinę karo nusikaltimų, o dabartinės Rusijos vadovybės genocidiniai ketinimai ukrainiečių tautos atžvilgiu tampa vis akivaizdesni. Demoralizuoti, dažnai – tas visiškai suprantama – ginklus vienas į kitą nukreipiantys rusų kariai visgi nedvejodami apšaudo ir bombarduoja bet kurį pastatą, kurį tik gali pasiekti. Nesvarbu, ar tai gyvenamasis namas, ar ligoninė, ar vaikų darželis, ar vietos taryba, ar teatras, ar muziejus. Jie viską griauna ir beatodairiškai žudo, rašo Demokratinio integralumo centro ekspertas Antonas Šechovcovas.

Kartais atrodo, kad Jungtinių Tautų genocido apibrėžimą jie žodis žodin įtraukė į savo programą.

Grupės narių žudymas – yra!

Sunkios kūno ar psichinės žalos padarymas grupės nariams – yra!

Gimstamumo grupėje ribojimas – yra!

O dabar jie dar pradėjo grobti ukrainiečių vaikus ir vežti juos į Rusiją. Priverstinis grupės vaikų perkėlimas į kitą grupę – yra!

Siekdama nukreipti Vakarų dėmesį nuo invazijos sukeltos milžiniškos humanitarinės katastrofos, Rusija pasitelkia įvairius akių dūmimo metodus. Vienas iš tokių metodų yra Maskvos dėmesys Ukrainos Azovo batalionui, kuris Rusijos ir prorusiškoje žiniasklaidoje klaidingai apibūdinamas kaip „fašistų“ arba „neonacių“ „batalionas“ arba „nereguliarioji kariuomenė“. Visi šie apibūdinimai yra klaidingi. Šiame straipsnyje aptariamas Azovo pulkas, jo istorija ir raida, paaiškinamos informacinių išpuolių prieš šį karinį dalinį, vaidinantį itin svarbų vaidmenį, ginant šalį genocidinių intencijų turinčios Rusijos invazijos akivaizdoje, priežastys.

Dar 2014 m., kai prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją, jo režimui nužudžius daugiau nei šimtą protestuotojų, Rusija pasinaudojo politine suirute Ukrainoje ir Vakarų lyderių dvejonėmis. Ji neteisėtai aneksavo Krymą ir įsiveržė į Rytų Ukrainą. Ukrainai buvo labai sunku gintis – ilgus metus šalį valdžiusi korumpuota prorusiška vadovybė vos nesunaikino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Be to, daugelis Ukrainos karių tiesiog psichologiškai nebuvo pasirengę stoti į ginkluotą kovą su savo kaimynais. Piktybiški Rusijos lyderiai akivaizdžiai žinojo apie šias tuometės Ukrainos visuomenės silpnąsias vietas ir jas maksimaliai išnaudojo.

Tačiau Maskva visiškai nesuvokė, kokie stiprūs yra Ukrainos savanorių tinklai. Šie tinklai susiformavo Maidano revoliucijos metu, o prasidėjus Rusijos invazijai, susibūrė pirmosios pasipriešinimo grupės, kurios ilgainiui virto savanorių teritorinės gynybos batalionais ir specialiųjų užduočių patrulių policijos padaliniais. Azovo pulkas, kaip savanorių policijos batalionas, buvo suformuotas 2014 m. gegužę. Pradiniame etape batalionas, kurį daugiausia sudarė futbolo chuliganai ir Ukrainos kraštutinės dešinės atstovai, buvo atskaitingas kraštutinių dešiniųjų organizacijai „Ukrainos patriotas“.

Kaip ir daugelis kraštutinės dešinės judėjimus tyrinėjančių mano kolegų, aš labai skeptiškai ir kritiškai vertinau pirminį Azovo batalioną ir tam buvo rimtų priežasčių:

· „Ukrainos patriotas“ buvo viena labiausiai rasistiškai ir antisemitiškai nusiteikusių grupuočių Ukrainoje. Jos nariai dalyvavo skleidžiant kraštutinių dešiniųjų propagandą, retkarčiais nevengdami ir politinio bei kriminalinio smurto. Tais žmonėmis buvo beveik neįmanoma pasitikėti, ypač atsižvelgiant į jų prieš isteblišmentą ir demokratiją nukreiptą retoriką.

· Neskaitant vos kelių išimčių, „Ukrainos patrioto“ vadovybė, taip pat ir pirmasis Azovo bataliono vadas, Maidano revoliucijoje nedalyvavo, nes atliko laisvės atėmimo bausmes dėl skirtingų nusikalstamų veikų. Jie – kartu su kitais žmonėmis, kurie buvo laikomi prorusiško režimo politiniais kaliniais, – buvo paleisti iškart po to, kai V. Janukovyčius pabėgo į Rusiją. Tai reiškė, kad „Ukrainos patrioto“ lyderiai neturėjo galimybės save parodyti dramatiškais Ukrainos revoliucijos laikotarpiais ir mes nežinojome, ko iš jų tikėtis.

· Pradinės Azovo bataliono sąsajos su kraštutiniais dešiniaisiais buvo parankios Rusijos propagandai, kuri Ukrainos revoliuciją vaizdavo kaip „fašistinį perversmą“, o visus Ukrainos savanorių karinius dalinius vadino „neonaciais“. Vakarams dvejojant padėti Ukrainai gintis nuo Rusijos agresijos, kraštutinių dešiniųjų bataliono įvaizdis buvo naudingas rusams, stengiantis diskredituoti Ukrainą tarptautiniu lygiu.

· Nemenkų abejonių kėlė keleto itin svarbių asmenų, tiesiogiai dalyvavusių formuojant Azovo batalioną, bendradarbiavimo ne tik su prorusiškomis pajėgomis Ukrainoje, bet ir su Rusijos politechnologais, istorija. Be to, nei Azovo pulkas, nei kiti į jį panašūs dariniai netikrino savanorių, kurių nemaža dalis atvyko iš Rusijos, praeities. Visa tai kėlė didžiulę saugumo riziką – Rusijos operatyvininkai galėjo perimti Azovo bataliono kontrolę ir paversti jį antiukrainietišku daliniu.

Atsižvelgdami į visa tai, turėjome pagrindo nerimauti dėl Azovo bataliono ir juo nepasitikėjome. Niekas neabejojo, kad tuo metu Ukrainai reikėjo bet kokios socialinės ar politinės pakraipos savanorių, juk Ukrainos kariuomenė tuomet praktiškai neegzistavo. Skęsdami vargu ar imsite domėtis jus išgelbėti bandančio asmens socialinėmis nuostatomis ar politiniais įsitikinimais. Bet kas, jei jis siekia jus išgelbėti tik tam, kad nužudytų kitu būdu?

Laikui bėgant dalis mūsų nuogąstavimų savaime išsisklaidė. 2014 m. birželį Azovo pulkas atliko svarbų vaidmenį išlaisvinant Ukrainos miestą Mariupolį iš prorusiškų pajėgų, ir tai įrodė ne tik Azovo bataliono efektyvumą mūšyje, bet ir jų neabejotinai proukrainietišką poziciją. Pulko koviniai gebėjimai padėjo pritraukti daugiau savanorių, daugelis kurių neturėjo jokių politinių įsitikinimų. 2014 m. rudenį batalionas buvo pertvarkytas į pulką ir įtrauktas į Ukrainos nacionalinę gvardiją, kuri yra pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Taip buvo sukurta hierarchinė vertikalė, užtikrinanti – kiek tai įmanoma – Azovo bataliono lojalumą Ukrainos valstybei. Be to, praėjus keliems mėnesiams po Azovo bataliono sukūrimo, iš jo pasitraukė asmenys, turėję abejotinų ryšių su Rusijos ir prorusiškais subjektais. Ir nors keliems Rusijos agentams buvo pavykę prasiskverbti į pulką, jie niekada neturėjo galimybių padaryti rimtos įtakos jo karinėms funkcijoms.

Iš rimtesnių nuogąstavimų liko tik politinis pulko aspektas. Visgi atsižvelgdamas į vidaus ir tarptautinę kritiką dėl pradinių sąsajų su kraštutine dešine, Azovo pulkas ėmėsi depolitizacijos. 2015 m. nemažai buvusių Azovo bataliono kovotojų įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Azovo civilinis korpusas“, kuri 2016 m. buvo perorganizuota į politinę partiją „Nacionalinis korpusas“. Kraštutinės dešinės veikėjai pasitraukė iš Azovo pulko vadovybės ir įsitraukė į partijos kūrimą.

Jie tikėjosi, kad visuomenės parama Ukrainos gynėjams virs politine sėkme ir pergalėmis rinkimuose. Vadinasi, tuo metu „Nacionalinio korpuso“ atsiskyrimas nuo Azovo pulko dar nebuvo galutinis – jie turėjo išlaikyti kad ir simbolinį ryšį tarp Ukrainos visuomenės pagarbą užsitarnavusių Tėvynės gynėjų ir naujojo politinio projekto. Tačiau jau tada buvo aišku, kad pulkas vykdė Ukrainos vidaus reikalų ministerijos įsakymus, o „Nacionalinis korpusas“ neturėjo jokios įtakos kariniam daliniui.

Partijos viltys pasinaudoti Azovo karine narsa buvo bergždžios. „Nacionalinio korpuso“ ir kitų Ukrainos kraštutinių dešiniųjų partijų rezultatai visuomenės nuomonės apklausose buvo liūdni. „Nacionalinis korpusas“ ir toliau stengėsi save pateikti kaip su Azovo batalionu susijusį politinį darinį, o naivūs Vakarų žurnalistai ir ekspertai priėmė tai už gryną pinigą, užuot pasigilinę ir suvokę, kad Azovo pulkas nėra politinė organizacija ir kad jos vadovavimo struktūra niekaip nėra susijusi su „Nacionaliniu korpusu“.

Iki 2019 metų parlamento rinkimų tapo aišku, kad nė viena Ukrainos kraštutinių dešiniųjų partija nepateks į parlamentą. Iš nevilties Ukrainos kraštutiniai dešinieji suvienijo jėgas, kad galėtų varžytis parlamento rinkimuose. Tačiau jų vieningas sąrašas, kuriame puikavosi „Laisvės“ partijos, „Nacionalinio korpuso“, „Dešiniojo sektoriaus“ ir kelių smulkesnių kraštutinių dešiniųjų grupių nariai, surinko vos 2,15 proc. balsų ir į parlamentą nepateko.

Ukrainos kraštutinių dešiniųjų nesėkmę rinkimuose galima būtų paaiškinti tuo, kad jie negali pasiūlyti Ukrainos valstybei ir visuomenei jokios perspektyvios modernizavimo programos. Vienintelis kartas, kai Ukrainos kraštutinė dešinė rinkimuose pasirodė pakankamai sėkmingai, buvo 2012 m., kai „Laisvės“ partija surinko 10,45 proc. balstų. Vienintelė jų santykinės sėkmės priežastis buvo ta, kad tuo metu jie buvo laikomi radikaliausia opozicija prokremliškai V. Janukovyčiaus režimo užsienio politikai. Svarbu pabrėžti, kad vietas Ukrainos parlamente jie užsitikrino ne dėl kraštutinės dešinės programos, o dėl radikalios Rusijos ir jos agentų Ukrainoje kritikos. 2014 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Ukrainos kraštutiniai dešinieji prarado radikalios Rusijos kritikos monopolį, o kartu neteko ir bet kokio patrauklumo rinkėjui.

Ukrainos kraštutinė dešinė apskritai tapo nereikšminga, o „Nacionalinis korpusas“ ir jį supančios grupės išgyveno tapatybės krizę. Jie bandė eksperimentuoti su skirtingais ideologiniais naratyvais, daugiausia pasiskolintais iš Vakarų kraštutinių dešiniųjų diskursų, tačiau nė vienas iš jų neveikė platesnei auditorijai. Ironiška, bet Vakarų kraštutinių dešiniųjų grupuotėms 2020–2021 m. bandant išnaudoti COVID-19 pandemiją savo prieš isteblišmentą nukreiptoms sąmokslo teorijoms skleisti, „Nacionalinis korpusas“ surengė informacinę kampaniją, kaip apsisaugoti nuo užsikrėtimo, kurios metu pateikė paaiškinimus ir rekomendacijas, iš esmės atitinkančias šalyje ir tarptautiniu mastu vyravusį supratimą apie naująjį koronavirusą ir jo plitimą. „Nacionalinis korpusas“ vis dar užsimena apie simbolines sąsajas su Azovo pulku, tačiau tai veikiau politinė „Nacionalinio korpuso“ propaganda nei tikrovė.

Šiandien Azovo batalionas yra labai profesionalus specialiųjų operacijų padalinys. Ne politinė organizacija, ne nereguliariosios kariuomenės vienetas ir ne kraštutinių dešiniųjų karinė grupuotė. Jis vis dar formaliai pavaldus Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos Nacionalinei gvardijai, tačiau šiuo metu pulkas savo karinę veiklą didžiąja dalimi derina su ginkluotosiomis pajėgomis, todėl galima tikėtis, kad Azovo batalionas netrukus taps pavaldus Ukrainos gynybos ministerijai.

Azovo pulką daugiausia sudaro įvairios etninės kilmės Ukrainos piliečiai. Čia yra ir etninių ukrainiečių, ir rusų, ir baltarusių, ir Krymo totorių, ir žydų, ir kartvelų, ir graikų. Bet kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, jie visi yra Ukrainos patriotai, rizikuojantys ir aukojantys savo gyvybes dėl Ukrainos suvereniteto, laisvės ir demokratijos.

Kremlius, prokremliška ir kraštutinių kairiųjų žiniasklaida vaizduoja Azovo batalioną kaip nekenčiantį rusakalbių, tačiau šio pulko kovotojai ne tik daugiausia tarpusavyje kalba rusiškai, bet ir vidutiniškai geriau moka šią kalbą nei rusų įsibrovėliai. Jau vien šis faktas paneigia akivaizdų Kremliaus melą apie tariamą Azovo bataliono kovą su rusakalbiais Rytų Ukrainoje.

Gali kilti klausimas, kodėl Azovo pulkas tapo vienu iš pagrindinių Kremliaus ir prokremliškos propagandos melo ir prasimanymų taikinių? Akivaizdus paaiškinimas yra tai, kad informaciniai išpuoliai prieš Azovo batalioną yra neatsiejama Kremliaus dezinformacinio naratyvo apie nacius Ukrainoje dalis. Mažiau akivaizdus, bet tikriausiai svarbesnis paaiškinimas yra susijęs su vieta, kur Azovo pulkas veikia nuo pat 2014 metų Tai Ukrainos Mariupolio miestas ir jo apylinkės. Dar 2014 metais Azovo batalionas labai stipriniai prisidėjo, išlaisvinant Mariupolį iš prorusiškų separatistų rankų.

Mariupolis ėra tiesiog dar vienas Ukrainos miestas. Pažvelgę į Ukrainos žemėlapį pamatysime, kad Mariupolis yra didžiausias ir svarbiausias miestas toje zonoje, kuri yra laikoma potencialiu sausumos tiltu iš Rusijos į aneksuotą Krymą. Atsižvelgiant į logistines problemas, su kuriomis Rusija susiduria aprūpindama Krymą vandeniu, elektra ir kitais ištekliais, jai yra itin svarbu užimti šio potencialaus sausumos tilto teritorijas. Tačiau jai kelią pastoja Mariupolis. Ir Azovo batalionas. Visas pulkas šiuo metu yra Mariupolyje.

Per savo agentus Ukrainoje ir kitur Rusija bandė sunaikinti Azovo pulką ar bent jau susilpninti jo karinius pajėgumus. Ypač NATO valstybėse buvo stengiamasi neleisti Azovo dalinio nariams dalyvauti Ukrainos sąjungininkų Vakaruose rengiamuose mokymuose, neleisti jiems įsigyti pažangios ginkluotės ir techninės įrangos. Kremliaus pastangos tam tikru mastu buvo sėkmingos. Ir šiandien Azovo pulkas, ginantis rusų įsibrovėlių apsuptą Mariupolį, neturi nei nešiojamų prieštankinių raketų sistemų „Javelin“, nei kovinių bepiločių orlaivių „Bayraktar“, kurie būtų padėję apginti miestą ir išgelbėti tūkstančių Mariupolio gyventojų gyvybes. Už tai reikia pasakyti „ačiū“ tiems žmonėms – prorusiškiems Vakarų politikams, pseudožurnalistams, apsimetėliams ekspertams, neišmanėliams konsultantams – kurie tiesiogiai ar netiesiogiai agitavo prieš Azovo pulko narių mokymus ir aprūpinimą pažangia ginkluote. Neabejotinai jie visi yra iš dalies atsakingi už humanitarinę katastrofą Mariupolyje.

Galima natūraliai teigti, kad tariamos Azovo pulko „neonacių“ grėsmės apsėsti vakariečiai yra dismetropijos – negebėjimo teisingai įvertinti objekto dydį – aukos. Vienoje iš puikios britų situacijų komedijos „Tėvas Tedas“ serijų pagrindinis veikėjas bando paaiškinti savo mažiau protingam kolegai tėvui Dougalui McGuire`ui, kuo skiriasi jo rankose laikomų mažų žaislinių karvių ir tolumoje besiganančių tikrų karvių dydis. Tėvui Tedui nepasisekė, nes tėvas Dougalas sirgo dismetropija ir, tiesą sakant, apskritai buvo puskvailis. Tą patį galima pasakyti ir apie Vakarų apžvalgininkus, kurie nemato skirtumo tarp tariamos „kraštutinės dešinės“ Azovo pulko grėsmės ir genocidinės Rusijos invazijos į Ukrainą. Bet aš manau, kad neįmanoma viso to paaiškinti dismetropija, todėl verčiau pakalbėkime apie vakariečių moralinį delsimą.

Delsimas – tai savanoriškas dėmesio nukreipimas į nereikšmingą veiklą, atsitraukiant nuo tikrai svarbių užduočių. Moralinis delsimas pasireiškia tuo, kad pirmenybė teikiama mažiems smagiems dalykams, užuot sprendus sudėtingas problemas, kurios iš tikrųjų yra svarbios.

Mariupolis, kuriame įsikūręs Azovo pulkas, yra daugiausia rusakalbių etninių ukrainiečių, rusų, graikų, baltarusių, armėnų ir žydų miestas. Arba bent jau buvo miestu, prieš įsiveržiant rusų okupantams. Užpuolikai jau nužudė tūkstančius žmonių ir žudo juos šiuo metu, kai rašau šias eilutes. Daugelis žuvusiųjų guli Mariupolio gatvėse, nes kiekvieną kartą, kai artimieji ar draugai bando juos surinkti ir palaidoti, rusų įsibrovėliai juos apšaudo. Jei pasiseka surinkti mirusiuosius, jie dažniausiai laidojami masinėse kapavietėse. O tie ukrainiečiai, kuriems iki šiol pavyko išgyventi, yra priversti slėptis rūsiuose, kur badauja, šąla ir miršta.

Šį stingdantį siaubą psichologiškai labai sunku priimti, bet esame moraliai įsipareigoję suvokti, kad tai vyksta Europoje, tiesiog už kampo. Ir mūsų žmogiškoji prigimtis verčia mus kažką daryti, kad sustabdytume nežmoniškus Rusijos karo nusikaltimus. Tačiau Vakaruose yra nemažai tokių, kurie, užuot bandę suvokti Rusijos karo prieš Ukrainą siaubą, nukreipia savo dėmesį į visiškai nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, ar Azovo bataliono kovotojai neturi politiškai nekorektiškų tatuiruočių ar marškinėlių. Žinoma, tai daug įdomiau nei pasipriešinti genocidą sėjančiai Rusijos invazijai. Tai moralinis delsimas, kuris nusipelno paniekos ir pasmerkimo.

Už pasiaukojančią įspūdingą Azovo pulko kovą su galingesnėmis Rusijos priešo pajėgomis Mariupolyje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neseniai Azovo bataliono vadui Denisui Prokopenko įteikė aukščiausią šalies apdovanojimą – „Ukrainos didvyrio“ medalį. Tikrai pelnytai. Tačiau Mariupolyje Azovo pulko vyrai gina ne tik gyvuosius ir sužeistuosius, bet ir mirusiuosius. Jie ne tik nusipelno būti tinkamai palaidoti, bet ir yra nebylūs Rusijos karo nusikaltimų liudininkai. Kaip visi žinome, rusų įsibrovėliai yra atsigabenę mobiliuosius krematoriumus, kuriuos naudoja savo piktadarystės įrodymams naikinti. Todėl Mariupolyje Azovo pulkas gina ne tik gyvųjų laisvę, bet ir mirusiųjų orumą.

Antonas Šechovcovas yra Demokratinio integralumo centro (Austrija) direktorius, Laisvos Rusijos fondo (JAV) vyresnysis bendradarbis ir Europos platformos demokratiniams rinkimams (Vokietija) ekspertas.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.

Skaityti visą pranešimą