Prof. Račius apie protestus prieš moralės policiją Irane: kritinės masės keisti režimą dar nėra

Prieš 3 dienas 15

22 metų iranietės Mashos Amini mirtis sukėlė protestus visoje šalyje. Vadinamoji dorovės policija jauną moterį suėmė dėl esą netinkamai dėvėto hidžabo. Sulaikymo centre ji susmuko, paniro į komą ir po trijų dienų ligoninėje mirė.

Pareigūnai neigia liudininkų parodymus, kad dorovės sergėtojai tvatino merginai per galvą bananu ir trankė į automobilį.

Irano šiaurinėje Kurdistano provincijoje, iš kurios kilusi Amini, prasidėję protestai jau savaitę vilnija po šalį. Kai kurios moterys simboliškai nusikerpa plaukus ar degina hidžabus, kurie šalyje joms privalomi daugiau kaip 40 metų.

Pranešama, kad per protestus mažiausiai 9 protestuotojai žuvo, šimtai sužeista ir suimta. Jungtinės Valstijos Irano dorovės policijai bei ginkluotųjų pajėgų vadams skelbia įvedančios sankcijas.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svarbi valanda“ – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.

– Kas mums apskritai yra žinoma apie Irano dorovės policiją? Kam ji yra pavaldi?

– Pats žodis „policija“ suponuoja, kad tai yra jėgos struktūrų padalinys, kuris buvo sukurtas turbūt prieš 14 metų. Tai yra, pakankamai neseniai, nes anksčiau dorove, jeigu taip galima pasakyti, ar morale užsiimdavo tiesiog įvairios kitos struktūros, tarp jų ir neformalios. Kas gyveno Tarybų Sąjungoje, gali prisiminti draugovininkų būrius, kurie Lietuvoje irgi patruliuodavo.

Tai tokie režimo pakalikai. Ir šiaip eiliniai policininkai užsiimdavo priežiūra, bet, matyt, buvo poreikis įsteigti tokią policiją. Todėl, kad vis daugiau moterų išties nepakluso reikalavimui dėvėti hidžabus teisingai, kaip tai apibrėžia režimas.

Tai, kad yra oficiali institucija ir jos funkcija yra tokia gana siaura, vėlgi nėra unikalu, nes Saudo Arabijoje, kai kuriose kitose valstybėse tokia dorovės ir moralės policijai irgi egzistuoja.

– Protestų bangos dėl hidžabo dėvėjimo Irane vyksta kas kelerius metus, bet dabar matome, kad yra vieni pikčiausių. Ar šitie protestai galėtų vesti į kokias nors diskusijas dėl švelnesnių gairių arba taisyklių?

– Esant dabartiniam režimui – turiu galvoje, dvasiniam vadovui Ali Khamenei, kuris yra labai konservatyvus, naujai išrinktam prezidentui, kuris irgi yra labai konservatyvus, ir parlamentui, kuris dominuojamas konservatorių, – labai sunku būtų įsivaizduoti, kad valdžia nusileistų.

Juolab kad mes matome, kad tai yra spontaniški jaunimo protestai, o ne kažkokios organizuotos politinės jėgos vedini. Taigi nėra, iš protestuotojų pusės, su kuo sėsti ir derėtis, jeigu būtų dėl ko derėtis ar galbūt švelninti bausmę ar dar kažką kitą priimti.

Šitie protestai žmonių, aišku, yra išprovokuoti ir galbūt jau kaupiasi ta neviltis, yra poreikis protestuoti apskritai prieš valdžią, bendrai prieš režimą, ne tik dėl hidžabų. Mes matome, kad tai vyksta išties, net ne kas ketveri ar penkeri metai, o daug dažniau.

Prisiminkime 2019 metais kokie buvo protestai ir koks brutalus susidorojimas, pusantro tūkstančio žmonių, gal daugiau, buvo nužudytų. Dabartiniai protestai tikrai dar tokio masto nepasiekė.

– Devyni protestuotojai, kol kas turimais duomenimis, žuvo, šimtai yra suimti arba sužeisti. Kas laukia jų, patekusių į teisėsaugos rankas?

– Tradiciškai tai yra žmonės, kurie ir fiziškai nukenčia dėl kankinimų, yra kai kada apie išžaginimą kalbama, nors ta informacija nėra patikima. Bet kuriuo atveju, yra fizinis susidorojimas, smurtas, aišku, ir psichologinis.

Jie yra nuteisiami ir įkalinami ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Iranas yra policinė valstybė, jos kalėjimų struktūra, tinklas yra labai išplėtotas. Pirmiausia politiniams ar kvazipolitiniams kaliniams, bet, aišku, ir kriminaliniams nusikaltėliams. Tad vietos, matyt, nepritrūks, Vyriausybė ne kartą yra jau padariusi.

Tai nėra kažkokia naujiena, kažkoks netikėtas atvejis ar situacija, nes tokie vaizdai, kuriuos mes ir dabar matome, galėjo būti nufilmuoti ir prieš 10, gal prieš 15 metų, nes tas pats vyko, bet tie protestai kažkur toli nenuėjo. Dauguma tų žmonių buvo tiesiog sumedžioti ar įkalinti.

– Ar persekiojimo ir įkalinimo baimė ir stabdo žmones reikalauti iš valdžios permainų? Ar vis dėlto Irano visuomenė yra ganėtinai konservatyvi ir ta šariato interpretacija, kurios reikalauja laikytis jų šalies valdžia, jiems irgi yra priimtina? O nepriimtina tik daliai jaunimo, kuris dabar ir išėjo į gatves?

– Matyt, abu atsakymai iš dalies teisingi. Viena vertus, žmonės, kurie gal tikrai labai nekenčia valdžios bendrai, jie norėtų protestuoti, norėtų pokyčių, bet supranta, kad jau šitiek kartų tai buvo daryta ir taip nesėkmingai viskas baigėsi. Pavyzdžiui, po 2008 m. prezidento rinkimų ten vyko buvo labai platūs protestai. Tiesą sakant, ten net ir politinė opozicija buvo, kuri, atrodo, galėjo vesti žmones. Bet taip nieko ir nenutiko.

Kai kurie žmonės susilaiko ir mes žinome, kad yra pakankamai didelė emigracija iš Irano. Ypač jaunimas, kuris nenori gyventi tokio režimo valstybėje, emigruoja.

Iš kitos pusės, aišku, irgi reikia suprasti, kad socialinė stratifikacija yra labai plati. Miestuose gerai išsilavinę, gal net ir kalbas mokantys žmonės yra viena dalis visuomenės. Ir jeigu lyginsime su mažesniuose miesteliuose, kaimuose gyvenančiais tiek jaunais, bet mažiau išsilavinusiais, tiek vyresnio amžiaus žmonėmis, tai tam tikros įtampos visuomenėje neabejotinai yra.

Ir, matyt, tos kritinės masės tų, kurie nori iš principo pakeisti režimą – ne reformuoti, vieną ar kitą įstatymą pakeisti, bet iš principo pakeisti režimą – dar kol kas nėra.

Visą pranešimą galite skaityti ČIA